Кристиан Жак - Ramzis. Šviesos sūnus

Pamatęs vandens išnešiotoją, malšinantį amatininkų troškulį, Ramzis jo paklausė:

— Ar žinai, kokia čia dirbtuvė?

— Ten gamina rašalo luitelius.

— O kodėl ji uždaryta?

— Nežinau. Durys uždarytos jau visa savaitė, net keista.

— Kas nutiko jos savininkams?

— Iš kur man žinoti!

— Kas jie?

— Čia ateidavo tik darbininkai; šeimininko niekas nematė.

— Kam jie tiekė savo gaminius?

— Ne mano reikalas.

Ir prekiautojas vandeniu nuėjo savais keliais.

Ramzis pasirinko tą patį veiklos būdą kaip Amenis: užlipęs kopėčiomis, jis perėjo stogu ir įlindo į pastatą.

Daug laiko apžiūrai neprireikė: sandėlis buvo tuščias.

Kartu su kitais karališkaisiais raštininkais Ramzis buvo pakviestas į dievo Ptaho, sukūrusio pasaulį žodžio pagalba, šventyklą. Kiekvienas didžiajam žyniui trumpai atsiskaitė apie tai, ką nuveikė pastaruoju laiku. Amatininkų viršininkas jiems priminė, jog jie privalą apdoroti žodį kaip žaliavą, o kalbėdami sekti išminčių nurodymais.

Ceremonijai pasibaigus, Saris pasveikino savo buvusį mokinį.

— Didžiuojuosi, kad buvau tavo auklėtoju. Kad ir ką plepėtų pikti liežuviai, atrodo, tu žengi žinių kaupimo keliu. Nepaliauk mokytis, ir tapsi gerbiamu žmogumi.

— Ar tai svarbiau, nei rasti savo tikrąją paskirtį?

Saris neslėpė apmaudo:

— Dabar, kai pagaliau ateini į protą, man teko išgirsti keistų gandų apie tave.

— Kokių gi?

— Šnekama, kad tu ieškai pabėgusio vadeliotojo ir kad sunkiai sužeistas tavo artimiausias padėjėjas.

— Tai ne paskalos.

— Leisk veikti valdžiai ir pamiršk tuos įvykius: tvarkos sergėtojai tokius reikalus išmano geriau už tave. Galų gale kaltininkai bus surasti, patikėk manimi, o tau dar daug ką reikia padaryti. Svarbiausia — elgtis taip, kaip reikalauja tavo padėtis.

Pusryčiauti vienudviem su motina buvo ypatinga privilegija, kurią Ramzis nepaprastai vertino. Būdama labai užsiėmusi valstybės reikalais, kasdienėmis ir kasmetinėmis apeigomis, ką jau kalbėti apie daugybę pareigų, susijusių su dvaro ir rūmų priežiūra, didžioji valdovo sutuoktinė negalėjo skirti daug laiko nei sau, nei savo artimiesiems.

Alebastro dubenys buvo išdėlioti ant žemų staliukų, stovinčių vėsiame šešėlyje, kurį teikė altana su medinėmis kolonomis. Karalienė atėjo, baigus darbą tarybai, kur buvo svarstoma, ką paskirti pagrindinėmis dievo Amono giedotojomis, atsakingomis už muzikinę apeigų dalį. Tuja vilkėjo ilgą klostytą lino suknelę ir buvo užsisegusi platų aukso vėrinį. Ramzis jautė begalinį švelnumą, sumišusį su vis didėjančiu susižavėjimu. Nė viena moteris negalėjo jai prilygti; nė viena nebūtų drįsusi su ja lygintis. Nors ir nekilminga, Tuja gimė karaliene. Tik ji galėjo įkvėpti Sečiui meilę ir valdyti Egiptą, būdama šalia jo.

Pusryčių meniu sudarė salotos, agurkai, muštos jautienos kepsnys, ožkos pieno sūris, apvalus meduolis, speltinių kviečių sausainiai ir vynas iš oazių, skiestas vandeniu. Karalienė mėgo tą ramią valandėlę, skirtą pusryčiams, į kuriuos ji nekvietė nei įkyruolių, nei kaulytojų. Privataus sodo aplink baseiną ramybė sugrąžindavo jai jėgas lygiai taip pat kaip virėjo rūpestingai parinktas maistas.

— Kaip sekėsi tavo kelionė į Gebel-Zilzilę?

— Pamačiau, ką gali akmentašiai ir jūreiviai.

— Nei vienų, nei kitų amatas tavęs nepatraukė.

— To nepanoro mano tėvas.

— Jis — reiklus valdovas, ir pareikalaus iš tavęs daugiau, nei tu gali duoti.

— Ar tu žinai, ką jis nusprendė mano atžvilgiu?

— Šiandien tu kažkodėl visai neturi apetito.

— Argi būtina kankinti mane nežinia?

— Tu bijai Faraono ar pasitiki juo?

— Mano širdyje nėra baimės.

— Visa savo esybe įsitrauk į kovą, kurią tau pasiūlė; nesidairyk atgal, dėl nieko nesigailėk ir nesigraužk, nepavydėk ir nepavyduliauk. Ir džiaukis kiekvienu akimirksniu, praleistu kartu su tėvu, kaip dangaus dovana. Visa kita neturi reikšmės.

Ramzis paragavo gerai apkepintos jautienos, pagardintos česnaku ir prieskoniais. Nuostabiai žydru dangumi praskriejo didelis ibis.

— Man reikia tavo pagalbos. Tvarkos sergėtojai iš manęs tyčiojasi.

— Tai rimtas kaltinimas, sūnau.

— Manau, kad jis pagrįstas.

— Ar turi įkalčių?

— Jokio, todėl ir kreipiuosi į tave.

— Aš nesu aukščiau už įstatymus.

— Jei tu pareikalausi tikro tyrimo, jis bus atliktas. Niekas neieško žmogaus, užmokėjusio tam, kuris mane užpuolė dykumoje. Niekas nenori įvardyti dirbtuvės šeimininko, kur buvo gaminami prastos kokybės rašalo luiteliai, parduodami raštininkams kaip pirmarūšiai. Mano draugas Amenis vos nežuvo dėl to, kad rado tą dirbtuvę, bet nusikaltėlis ištuštino sandėlį, ir nė vienas kvartalo gyventojas nedrįsta prieš jį liudyti. Vadinasi, tai žymus žmogus — toks žymus, kad visi jo bijo.

— Apie ką tu galvoji?

Ramzis nutylėjo.

— Aš imsiu veikti, — pažadėjo Tuja.

15

Faraono laivas plaukė į šiaurę. Pakėlęs inkarą Memfyje, jis laikėsi pagrindinės Nilo vagos prieš pasukdamas į vieną iš didžiosios upės atšakų, giliai įsiskverbusių į pat Deltos vidurį.

Ramzis buvo tiesiog apakintas to, ką matė aplink.

Čia jau nebe dykuma; šioje vietovėje, kuri priklausė Horui, tuo tarpu kai Setas5 viešpatavo slėnyje, kur upė, kovodama su sausra, skynėsi kelią tarp dviejų krantų, vanduo buvo visagalis. Laukinė Deltos dalis buvo panaši į milžinišką pelkę, kur knibždėjo begalė žuvų bei paukščių ir siūravo tankiai sužėlę papirusai. Nei miesto, nei gyvenvietės, tik keletas žvejų pirkelių ant išnirusių iš vandens kalvelių viršūnių. Šviesa čia nebuvo sustingusi kaip slėnyje; nendrės lankstėsi it šokdamos, dvelkiant vėjui nuo jūros.

Juodieji flamingai, antys, garniai ir pelikanai dalijosi tarpusavyje šią didžiulę teritoriją, kur vingiavo daugybė pratakų. Vienur geneta rijo kiaušinėlius tulžio lizdelyje, kitur gyvatė skverbėsi augalų tankmėn, virš kurios plasnojo margaspalviai drugeliai. Žmogus dar nebuvo įžengęs į šias žemes.

Laivas, kurio įgulą sudarė dvidešimt prityrusių jūreivių, vis lėčiau slinko į priekį, atsargiai vairuojamas kapitono, puikiai žinančio įnoringus šio labirinto vingius. Šalies valdovas stovėjo laivo pirmagalyje. Sūnus stebėjo jį slapčiomis, pakerėtas didingos faraono išvaizdos. Setis buvo Egipto įsikūnijimas, jis ir buvo Egiptas. Dabar tūkstantmetės giminės, perpratusios dievų didybę ir žmogaus menkystę, paveldas buvo Sečio rankose.

Tautos akyse Faraonas buvo ir liko paslaptinga būtybė, kurios tikroji tėvynė — žvaigždėtas dangus; jo buvimas žemėje palaikė ryšį su anapus, su dievų pasauliu. Faraono žvilgsnis atkeldavo jo tautai vartus į tą slėpiningą buveinę. Jeigu jo nebūtų, abu Nilo krantus kaipmat užplūstų barbariškumas; jam esant, ateitis žadėjo amžinybę.

Nors Ramzis nežinojo šios kelionės tikslo, jis rašė ataskaitą ir apie ją. Nei tėvas, nei įgula nenorėjo apie tai kalbėti. Karalaitis jautė tvyrantį nerimą, tarsi laivui būtų grėsę nežinomi pavojai. Galima buvo pamanyti, kad bet kurią akimirką išnirs kokia nors pabaisa ir praris laivą su visa įgula.

Kaip ir pirmą kartą, Setis nedavė sūnui laiko perspėti gražiosios Izetės ir Amenio. Ramzis įsivaizdavo, kaip širsta viena ir nerimauja kitas, bet jokia priežastis — nei meilė, nei draugystė — nebūtų galėjusi sutrukdyti jam sekti paskui tėvą ten, kur šis norėjo vykti kartu su sūnumi.

Farvateris praplatėjo, plaukti pasidarė lengviau, ir laivas prisišvartavo prie apžėlusios vešlia žole salelės, kurioje stūksojo keistas medinis bokštas. Faraonas nulipo į krantą virvinėmis kopėčiomis, Ramzis pasekė jo pavyzdžiu. Tėvas ir sūnus pakilo į bokšto viršūnę, kurią slėpė pinučiai. Iš čia buvo matyti tik dangus.