Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Niekas nežinojo, kad pirklys Raja yra hetitų samdomas šnipas.

Šie jį įpareigojo surinkti kuo daugiau informacijos ir perduoti ją per trumpiausią laiką. Šitaip Anatolijos kariai tikėjosi galėsią pasirinkti tinkiamiausią metą užpulti Faraono vasalus ir užgrobti jų žemes prieš įsiveržiant į Egiptą. Kadangi Raja buvo užmezgęs draugiškus ryšius su kariškiais, muitininkais ir tvarkos sergėtojais, jam tekdavo išgirsti daug paslapčių, kurias atskleisdavo patiklūs pašnekovai. Svarbiausias žinias Raja siųsdavo į hetitų sostinę Hatušą, įdėjęs slaptaraščiu surašytus pranešimus į alebastro vazas, skirtas Pietų Sirijos, kuri oficialiai buvo Egipto sąjungininkė, genčių vadams. Muitininkai ne kartą buvo iškratę krovinį ir perskaitę Rajos rašytus laiškus — nekaltų nekalčiausius pranešimus ir apmokėtinas sąskaitas. Sirijoje gyvenąs importuotojas, priklausąs šnipo Rajos tinklui, vazas pristatydavo adresatams, o slaptuosius pranešimus — vienam iš savo kolegų Šiaurės Sirijoje, kuri buvo hetitų protektoratas. Kaip tik šis žmogus ir nugabendavo juos į Hatušą.

Tokiu būdu didžiausia Artimųjų Rytų karinė valstybė, Hetitų imperija, nuolat sekė Egipto politiką ir gaudavo patikimiausią informaciją.

Sečio mirtis ir gedulo laikotarpis atrodė suteikią puikią progą užpulti Egiptą, bet Raja atkalbėjo hetitų karvedžius nuo tokios beprotiškos avantiūros. Priešingai nei jie manė, Egipto armija nebuvo demobilizuota: baiminantis priešo įsiveržimų, kol į sostą neatsisėdo naujas valdovas, pasienyje imtasi dvigubų atsargumo priemonių.

Maža to: iš plepios Ramzio sesers Dolantės Raja sužinojo, kad Šenaras, vyresnysis busimojo karaliaus brolis, nesutiks būti nustumtas nuo sosto. Kitaip tariant, jis rezgė sąmokslą, siekdamas užgrobti valdžią prieš Sečio paskirto įpėdinio karūnavimą.

Šnipas ilgai tyrinėjo Šenarą kaip asmenybę: veiklus; apsukrus; garbėtroška; negailestingas, ypač jei ant kortos pastatyti jo interesai; klastingas; visai kitoks nei Setis ir Ramzis. Jeigu jis užimtų sostą, tai būtų gana maloni perspektyva ateičiai, nes Šenaras atrodė įkliuvęs į hetitų paspęstus žabangus: jis patikėjo jų viešai skelbiamais ketinimais užmegzti su Egiptu kuo geriausius diplomatinius bei prekybinius santykius ir pamiršti buvusius susidūrimus. Argi Setis nepasirodė esąs neryžtingas, kai atsisakė užimti garsiąją Kadešo tvirtovę, tą raktą, atveriantį hetitų gynybinę sistemą? Absoliutus Anatolijos karių valdovas mielai leisdavo suprasti, kad jis atsisakąs bet kokių ketinimų užkariauti naujas teritorijas: jis tikėjosi, kad būsimasis faraonas patikės tomis raminančiomis kalbomis ir nebeskirs tiek dėmesio karinėms Egipto pajėgoms.

Raja nėrėsi iš kailio, kol nustatė Šenaro bendrininkus ir atskleidė jo veiklos planą. Pasikliovęs savo neklystančiu instinktu, jis ėmė atidžiai stebėti Memfyje įsikūrusią graikų koloniją. Argi Menelajas nebuvo žiaurus kareiva, kuriam labiausiai glostė širdį prisiminimai apie Trojoje vykusias žudynes? Pasak jo artimųjų, Spartos karaliui viešnagė Egipte atrodė nebepakenčiama; jis svajojo kartu su Elena grįžti į Lakedemoną ir ten atšvęsti savo pergales. Tikriausiai Šenaras dosniai sumokėjo keliems graikų kariams, norėdamas atsikratyti Ramziu ir tapti Sečio įpėdiniu.

Raja buvo įsitikinęs, kad tapęs faraonu Ramzis kels pavojų hetitams, nes buvo karingas, toks pat ryžtingas kaip jo tėvas, ir galėjo greit pasiduoti jaunatviškam įkarščiui. Verčiau padėti Šenarui įgyvendinti savo kėslus: jis vis dėlto buvo lankstesnis ir labiau pusiausviras.

Tačiau naujienos buvo nekokios: anot vieno rūmų tarno, keli graikų kariai, bandę nužudyti Ramzį, buvo užmušti. Sąmokslas atrodė žlugęs.

Artimiausia ateitis parodys, kas ko nusipelno: arba Šenaras sugebės įrodyti, kad jis čia niekuo dėtas ir griežtai smerkia pasikėsinimo organizatorius, tokiu būdu užtikrindamas sau tolesnes perspektyvas; arba jis nesugebės to padaryti ir bus vertas, kad jį pašalintų.

Įsiutęs Menelajas sutrypė skydą, kuriuo mūšiuose buvo atrėmęs tiek priešo smūgių, ir sulaužė vieną iš iečių, pervėrusių krūtinę gausybei trojėnų. Paskui jis čiupo pirmą po ranka pasitaikiusią vazą ir sviedė ją į prieškambario sieną.

Šiek tiek apmalšinęs įniršį, Menelajas atsigręžė į Šenarą:

— Pralaimėjimas... Pralaimėjimas, kaipgi! Mano vyrai niekad nepralaimi, įsidėmėkit ir atsiminkit! Mes laimėjome Trojos karą, mes esame nugalėtojai!

— Labai gaila, bet esu priverstas jums paprieštarauti. Ramzio liūtas nugalabijo tris jūsų karius, o Seramana užmušė ketvirtąjį.

— Juos kažkas išdavė!

— Ne, jie tiesiog nesugebėjo atlikti jūsų skirtos užduoties. Dabar Ramzis jumis nepasitiki. Be abejo, jis įsakys ištremti jus iš Egipto.

— Ir aš išvyksiu be Elenos...

— Jūs pralaimėjote, Menelajau.

— Jūsų planas buvo kvailas!

— Tačiau jums atrodė, kad jį įmanoma įgyvendinti.

— Lauk iš čia!

— Pasiruoškite išvykti.

— Aš žinau, ką man daryti.

Amenis, Ramzio asmens sekretorius ir sandalų laikytojas, buvo jo vaikystės draugas, ir tai jam buvo svarbiausia. Jis prisiekė ištikimybę karalystės valdytojui ir susiejo savąjį likimą su Ramzio, kad ir koks jis būtų. Mažiukas, laibas, liesutis, jau plinkantis, nors buvo dar visai jaunas, nepajėgus pakelti sunkesnio krovinio, Amenis buvo nenuilstantis darbininkas ir neprilygstamas raštininkas, be atvangos palinkęs prie aibės dokumentų, susijusių su šalies valdymu. Jis apibendrindavo ir perteikdavo Ramziui pačią jų esmę, kad karalystės valdytojas gautų teisingą informaciją. Sau pačiam Amenis netroško ničnieko, bet nepakentė nė menkiausio aplaidumo jo vadovaujamame rinktinių dvidešimties pareigūnų skyriuje. Griežtumas ir drausmė Ameniui buvo šventi dalykai.

Nelabai mėgdamas tą storžievį Seramaną, Amenis pripažino, kad šis sėkmingai apsaugojo Ramzį nuo užpuoliko graiko. Draugo reakcija į šį įvykį nustebino ištikimąjį raštininką; būsimasis faraonas labai ramiai paprašė Amenį smulkiai aprašyti jam stambiuosius valstybės padalinius, jų darbą ir juos siejančius ryšius.

Kai Seramana pranešė Ameniui, kad pas Ramzį ateina Šenaras, karalystės valdytojo asmens sekretorius pyktelėjo: šis vizitas pertraukė jo darbą kaip tik tada, kai jis įsigilinęs nagrinėjo senųjų įstatymų dėl naudojimosi bendrais keltais pataisas.

— Nepriimk jo, — patarė Amenis Ramziui...

— Šenaras — mano brolis.

— Jis intrigantas, siekiąs tik asmeninės naudos.

— Man atrodo, kad būtina jį išklausyti.

Ramzis priėmė brolį sode, kur liūtas lyg ir snūduriavo figmedžio pavėsyje, o auksaspalvis šuo graužė kaulą.

— Tu saugomas geriau nei savo laiku Setis! — nustebo Šenaras. — Prie tavęs prieiti beveik neįmanoma.

— Argi tu nežinai, kad graikai bandė prasiskverbti į rūmus, turėdami piktų kėslų?

— Žinau ir atėjau atskleisti tau sąmokslo vadeivos vardą.

— Kaip tu jį sužinojai, mielas broli?

— Menelajas mėgino mane papirkti.

— Ką jis tau pasiūlė?

— Sostą.

— Ir tu atsisakei...

— Aš mėgstu valdžią, Ramzi, bet žinau savo galimybių ribas ir neketinu jų peržengti. Faraonu būsi tu, ir niekas kitas. Mūsų tėvo valią reikia gerbti ir vykdyti.

— Kodėl Menelajas taip rizikavo?

— Egiptas jam — kalėjimas. Troškimas grįžti į Lakedemoną kartu su Elena sumaišė jam protą. Menelajas įsitikinęs, kad tu prievarta laikai jo žmoną šičia. Aš būčiau turėjęs ištremti tave į kurią nors oazę, grąžinti Elenai laisvę ir leisti jai išvykti.