Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Ramzis parinko trisdešimt geriausių karių. Visi jie buvo puikūs plaukikai. Setau jiems parodė, kaip reikia praskleisti maišą, kad gyvatė išlįstų, bet neįgeltų. Savanorių veidai buvo įtempti. Kad palaikytų jų kovinę dvasią, karalystės valdytojas pasakė jiems trumpą, bet karštą kalbą. Jo įsitikinimas pergale ir nuo Setau dvelkianti rami jėga paveikė būrį: visi ėmė tikėti, kad jiems pavyks sėkmingai atlikti užduotį.

Ramzis apgailestavo, kad yra priverstas slėpti šią karinę operaciją nuo motinos ir žmonos, bet nei viena, nei kita nebūtų jam leidusi tokios kvailystės. Atsakomybę už šį puolimą turėjo prisiimti tik jis vienas. Jeigu likimas tikrai nori suteikti jaunesniajam Sečio sūnui aukščiausią valdžią, jis suteiks jam ir galimybę sėkmingai įveikti šį išbandymą.

Setau tyliai kalbėjo maišuose tūnančioms gyvatėms užkeikimus, kurie turėjo jas nuraminti. Iš Vandens Lelijos jis išmoko įvairių vienas po kito einančių garsų, kurie nieko nereiškė žmogaus ausiai, bet paslaptingai gyvačių klausai kažkokios prasmės tikrai turėjo.

Kai Setau įsitikino, kad keistieji būrio sąjungininkai pakankamai parengti, visi pajudėjo Nilo link. Kariai turėjo įbristi į upę pagrindinės krantinės gale, kur nesiekė graikų sargybinių akis.

Setau palietė Ramzio riešą.

— Luktelėk... Žiūrėk! Duodu galvą nukirsti: Menelajo laivas kelia inkarą.

Setau neklydo.

— Likite čia.

Ramzis metė maišą su smiltynine gyvate ir nubėgo prie graikų laivo. Sidabrinė mėnulio šviesa nužėrė laivo pirmagalį, kur stovėjo Menelajas ir Elena. Lakedemono karalius laikė ją savo glėbyje.

— Menelajau! — suriko Ramzis.

Spartos valdovas, užsidėjęs dvigubus šarvus ir susijuosęs diržu su aukso sagtimis, išsyk atpažino karalystės valdytoją.

— Ramzi! Tu atėjai palinkėti man laimingo kelio... Žiūrėk: Elena myli savo vyrą ir nuo šiol bus jam ištikima. Kaip protingai ji pasielgė, pati atvykusi pas mane į laivą! Lakedemone ji bus laimingiausia iš moterų.

Ir Menelajas prapliupo juoktis.

— Paleisk įkaitus!

— Nebijok, aš tau juos grąžinsiu gyvus ir sveikus.

Ramzis iš tolo sekė paskui graikų laivyną, plaukdamas maža dvibure valtimi. Prašvitus Menelajo kariai pakėlė triukšmą, ėmę trankyti kalavijais ir ietimis per skydus.

Paklusdamas karalystės valdytojo ir didžiosios valdovo sutuoktinės įsakams, Egipto karinis laivynas netrukdė graikams laisvai plaukti Viduržemio jūron. Menelajas galėjo nekliudomas pasukti į šiaurę.

Vieną akimirką Ramziui pasirodė, kad Menelajas jį apmulkino ir tuoj ims žudyti įkaitus. Bet iš laivo jūron buvo nuleista valtis, į kurią virvinėmis kopėčiomis nulipo visi pagrobtieji egiptiečiai. Stipresnieji vyrai griebė irklus ir pasistengė kaip galima greičiau nutolti nuo savo buvusio plaukiojančio kalėjimo.

Stovėdama savo vyro laivo paskuigalyje, Elena baltrankė, užsimetusi ant pečių purpurinį apsiaustą, apsigaubusi galvą baltu šydu ir pasipuošusi aukso vėriniu, žvelgė į Egipto krantą, atsisveikindama su šalimi, kur ji keletą mėnesių mėgavosi ramia, skaidria laime, tikėdamasi pasprukti nuo Menelajo jai ruošiamo likimo.

Kai įkaitų jau nebegalėjo pasiekti graikų strėlės, Elena atvožė ametisto žiedą, kurį mūvėjo ant dešiniosios rankos piršto, ir išgėrė šitame mažučiame indelyje buvusius nuodus, slapčiomis išsineštus iš vienos Memfio laboratorijos. Ji ryžosi mirti, nenorėdama tapti verge ir baigti savo gyvenimą ujama, mušama ir žeminama Menelajo ginekėjoje. Apgaviko Menelajo, pasiekusio apgailėtiną pergalę Trojos kare. Jis parsigabens Lakedemonan tik lavoną, o ne gražiąją Eleną, tuo užsitraukdamas amžiną pajuoką ir panieką.

Kokia ji nuostabi, ta puikioji Egipto vasaros saulė! Kaip Elenai būtų patikę iškeisti savo odos baltumą į tamsoką Egipto gražuolių veido spalvą... Egipto gražuolių, žydinčių kūnu ir siela, Egipto gražuolių, kurios laisvos mylėti...

Atlošusi galvą, Elena lėtai susmuko ant denio, neatitraukdama plačiai atmerktų akių nuo dangaus žydrynės.

9

Kai jaunas diplomatas Aša grįžo į Memfį iš trumpos kelionės po Siriją, kur jis užsienio reikalų ministro įsakymu rinko žinias, gedulas truko jau keturiasdešimt dienų. Kitą dieną Tuja, Ramzis, Nefertarė ir pagrindiniai valstybės pareigūnai rengėsi išvykti į Tėbus ir dalyvauti ceremonijose, kurių metu Sečio mumija turėjo būti paguldyta kapan, o jaunoji karališkoji pora karūnuota kaip nauji Egipto valdovai.

Vienintelis turtingos šeimos sūnus, išauklėtas, elegantiškas, pailgo, subtilių bruožų veido, rūpestingai išpuoselėtais ūsiukais, guviu protu švytinčiomis akimis, kerinčio balso, kuriame kartais labai aiškiai nuskambėdavo panieka, Aša buvo Ramzio bendramokslis ir draugas, nors laikėsi nuo jo kiek atokiai ir nevengė pakritikuoti savo bičiulio sumanymų ar poelgių. Aša mokėjo kelias užsienio kalbas, iš jaunumės aistringai mėgo keliauti ir domėjosi kitų tautų istorija, gyvenimu bei papročiais, tad visai nenuostabu, kad jis pasirinko diplomato karjerą, kurios laiptais kopė tiesiog žaibiškai, nes taip sėkmingai vykdė jam skirtas užduotis, kad tuo stebino net prityrusius pareigūnus. Ašai tik dvidešimt treji, o jis jau buvo laikomas vienu iš geriausių Azijos reikalų specialistų. Sugebąs, kas ne taip dažnai pasitaiko, vienodai gerai nagrinėti jau sukauptą informaciją ir pats rinkti žinias, Aša mokėjo taip įžvalgiai analizuoti faktus, kad kai kas jį laikė aiškiaregiu. O Egipto saugumas didele dalimi priklausė kaip tik nuo teisingo pagrindinių priešų — hetitų imperijos — ketinimų įvertinimo.

Atvykęs su ataskaita pas Mebą, Aša pastebėjo, kad ministras sunerimęs ir įsitempęs. Išklausęs pavaldinio, jis pasitenkino keliomis įprastinėmis, banaliomis frazėmis ir patarė Ašai nedelsiant paprašyti audiencijos pas Ramzį, kuris norėjo susitikti paeiliui su visais aukštaisiais pareigūnais.

Pirmiausia Ašą priėmė Amenis, karalystės valdytojo asmens sekretorius. Apžiūrėję vienas kitą, jiedu pasikeitė kiek pašaipiais komplimentais.

— Tu nė per plauką nepastorėjai, — konstatavo Aša.

— O tu kaip visuomet vilki prašmatnią, paskutinės mados palaidinę!

— Ką padarysi — tai viena iš aibės mano ydų! Kaip toli dabar tie laikai, kai mes kartu ėjom mokslus... Bet aš džiaugiuosi tave matydamas šiame poste.

— Aš prisiekiau Ramziui ištikimybę ir vykdau savo priesaiką.

— Tu pasirinkai teisingą kelią, Ameni. Jei dievai to panorės, Ramzis netrukus bus vainikuotas karaliumi.

— Dievai to panorės. Ar tu žinai, kad Ramzis išvengė graikų karaliaus Menelajo karių pasikėsinimo?

— Klastūnas karaliūkštis be ateities.

— Kad klastūnas, tai tikra tiesa! Jis pagrobė įkaitais mūsų žmones ir grasino juos nužudysiąs, jei Ramzis neatiduos jam Elenos.

— Kaip pasielgė Ramzis?

— Jis atsisakė pažeisti svetingumo įstatymus ir rengėsi pulti graikus.

— Rizikinga.

— O ką kita tu būtum pasiūlęs?

— Derėtis, derėtis ir dar kartą derėtis... Bet pripažįstu, kad su tokiu galviju kaip Menelajas tai būtų buvę beveik neįmanoma. Ar puolimas Ramziui pavyko?

— Jo neprireikė. Elena paliko rūmus ir grįžo pas savo vyrą, norėdama išgelbėti įkaitus. Menelajo laivui plaukiant į atvirą jūrą, ji nusižudė.

— Didingas poelgis, ką ir sakyti; be to, lemiamas ir neatšaukiamas.

— Tu taip ir liksi visą savo gyvenimą toks pašaipūnas?

— Pasišaipyti iš kito, kaip ir iš savęs paties — argi tai ne puiki proto mankšta?

— Sakytum, Elenos mirtis tavęs visiškai nejaudina.