Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Kelionės metu Ramzis dirbo.

Amenis, nors jį labai vargino dideli vasaros karščiai, parengė įspūdingą krūvą dokumentų, susijusių su užsienio politika, šalies saugumu, sveikatos apsauga, didžiosiomis statybomis, maisto produktų apskaita ir paskirstymu, užtvankų bei kanalų priežiūra ir su aibe kitų daugiau ar mažiau sudėtingų klausimų.

Šitaip Ramzis suvokė, koks milžiniškas darbas jo laukia. Žinoma, jam padės daugybė valdininkų ir pareigūnų, bet Ramziui reikės kuo nuodugniau susipažinti su valdžios hierarchija ir nuolat kontroliuoti administracinę sistemą, kitaip Egiptui gresia niekieno nevairuojamo ir dėl to bangų mėtomo, o gal net skęstančio laivo likimas. Sparčiai bėgantis laikas nelengvino busimojo karaliaus naštos: vos tik jis bus karūnuotas, jam teks spręsti bei tvarkyti nesibaigiančius valstybės valdymo reikalus ir elgtis kaip Dviejų Žemių šeimininkui. Jeigu atsitiks taip, kad jis padarys stambių klaidų, kokie bus jų padariniai?

Ramzio nerimas kiek atslūgo pagalvojus apie motiną, nepaprastai vertingą sąjungininkę, sulaikysiančią jį nuo klaidingų žingsnių ir atskleisiančią gudrybes, kuriomis naudojosi didikai, kad išsaugotų savo privilegijas. Kiek tokių jau prašė jo priimami, tikėdamiesi, kad jis nekeis nė vieno iš jų nusistovėjusios padėties?

Daug valandų praleidęs prie darbo kartu su Ameniu, kuriam niekas negalėjo prilygti tikslumu ir griežtumu, Ramzis mėgo atsikvėpti laivo pirmagalyje gėrėdamasis Nilu, kurio vandenys nešė šaliai gerovę bei klestėjimą, ir džiaugdamasis gaiviu vėju, tuo Visagalio dvelksmu. Šitomis laimingomis akimirkomis Ramzis jautė, kad visas Egiptas, nuo Deltos smaigalio ligi Nubijos tyrų, priklauso jam. Ar jis įstengs mylėti savo šalį taip, kaip ji to trokšta?

Prie savo stalo Ramzis pakvietė karalystės valdytojo laivo garbės svečius: Mozę, Setau, Ašą ir Amenį. Taip buvo atkurta brolija, tiek daug metų praleidusi Kap’e, aukštojoje Memfio mokykloje, siekdama žinių ir ginčydamasi dėl tikrosios galios. Tačiau susitikimo džiaugsmas neišsklaidė sielvarto: sėdėdami prie bendro stalo, jie jautė, kad Sečio mirtis — tai tokia nelaimė, kuri nepraeis Egiptui be pasekmių.

— Šį kartą, — tarė Mozė Ramziui, — tavo svajonė taps tikrove.

— Tai jau nebe svajonė, o milžiniška našta, kurios aš bijau.

— Tu nežinai, kas yra baimė, — paprieštaravo Aša.

— Tavo vietoj, — sumurmėjo Setau, — aš atsisakyčiau. Faraono gyvenimas visai nepavydėtinas.

— Aš ilgai dvejojau, bet — ką tu pagalvotum apie sūnų, išduodantį savo tėvą?

— Kad blaivus protas įveikė pamišimą. Juk Tėbai gali tapti ne tik tavo tėvo, bet ir tavo paties kapu.

— Ar tu ką nors nugirdai apie naują sąmokslą? — sunerimo Amenis.

— Sąmokslą... Jų bus dešimt, dvidešimt, o gal šimtas! Štai kodėl aš čia, kartu su keliais šliaužiojančiais mūsų sąjungininkais.

— Setau — asmens sargybinis; kas būtų galėjęs pamanyti! — pašiepė bičiulį Aša.

— Tiesiog aš veikiu, užuot gražbyliavęs.

— Ar tik neužsimojai peikti diplomatijos?

— Ji tik viską komplikuoja. O juk gyvenimas toks paprastas: vienoje pusėje — gėris, kitoje — blogis, ir jų neįmanoma suderinti.

— Tu viską supaprastini, — atkirto Aša.

— Aš pritariu Setau požiūriui, — įsiterpė Amenis. — Vienoje pusėje Ramzio šalininkai, kitoje — jo priešai.

— O jeigu pastarųjų bus vis daugiau? — pasiteiravo Mozė.

— Mano požiūris nepasikeis.

— Greitai Ramzis bus nebe mūsų draugas, o Egipto faraonas, ir į mus žiūrės jau kitaip.

Mozės žodžiai kėlė nerimą. Kiekvienas laukė, ką atsakys Ramzis.

— Mozė teisus. Kadangi likimas mane pasirinko, aš nuo jo nebėgsiu; kadangi jūs esate mano draugai, aš šauksiuosi jūsų.

— O kokį likimą tu mums nuskyrei? — paklausė hebrajas.

— Kiekvienas jūsų jau pasirinko savo kelią. Aš tikiuosi, kad mūsų keliai sutaps, ir mes žengsime koja kojon, siekdami Egiptui laimės.

— Tu žinai, ką aš ketinu daryti, — pareiškė Setau. — Kai tik tave vainikuos karaliumi, aš grįšiu pas savo gyvates.

— Vis dėlto aš pabandysiu tave įtikinti būti arčiau manęs.

— Bergždžias darbas: aš įvykdau savąją asmens sargybinio užduotį, ir baigta. Mozė bus statybų viršininkas, Amenis — ministras, o Aša — diplomatijos galva; ką gi — į sveikatą!

— Gal ketini už mane sudaryti mano vyriausybę? — nusistebėjo Ramzis.

Setau gūžtelėjo pečiais.

— Ar mums neparagavus šio reto vyno, kurio pasiūlė karalystės valdytojas? — tarė Aša.

— Tegloboja Ramzį dievai ir teduoda jam sveikatos, jėgų ir džiaugsmo, — palinkėjo Amenis.

Šenaro karalystės valdytojo laive nebuvo, bet jis pats turėjo puikų laivą, kuriame tarnavo keturiasdešimt jūreivių. Kaip protokolo skyriaus viršininkas, jis pasikvietė daug aukštų asmenų, kurių didžioji dalis buvo nepalankūs Ramziui. Vyresnysis Sečio sūnus buvo per daug atsargus, kad viešai pritartų jų kritinėms pastaboms Ramzio adresu: jis tenkinosi turėdamas progą išsiaiškinti, kas ateityje galėtų tapti jo sąjungininkais. Ramzio jaunystė ir patirties stoka jiems atrodė neįveikiamos kliūtys kelyje į valdžią.

Šenaras tikrai nudžiugo konstatavęs, kad jo puikiai reputacijai niekas nepakenkė, o jaunesnysis brolis dar ilgai bus lyginamas su Sečiu, ir tas lyginimas dažnai būna ne Ramzio naudai. Tad spraga liko atvira, reikės ją plėsti ir naudotis menkiausia proga jaunojo faraono valdžiai silpninti.

Savo svečius Šenaras vaišino zizifo vaisiais ir šviežiu alumi. Jo lipšnumas ir nuosaikios kalbos patiko daugeliui dvariškių, jie jautėsi laimingi, galėdami apsikeisti keletu banalių žodžių su aukštu asmeniu, kuriam jo brolis bus priverstas suteikti svarų vaidmenį — galbūt net pirmaujantį.

Jau ilgiau nei valandą vidutinio ūgio vyriškis, kurio smakrą puošė smaili barzdelė, o kūną gaubė dryžuota margaspalvė palaidinė, kantriai laukė, kol bus pakviestas. Iš pažiūros kuklus ir nuolankus, jis atrodė nė kiek nesinervinąs.

Valandėlei palikęs svečius, Šenaras mostelėjo laukiančiajam prieiti arčiau.

Vyriškis pagarbiai nusilenkė.

— Kas tu?

— Mano vardas Raja; kilmės esu siras, bet jau daug metų prekiauju Egipte.

— Kuo gi tu prekiauji?

— Puikios kokybės mėsos gaminiais ir gražiomis vazomis iš Azijos.

Šenaras suraukė antakius.

— Vazomis?

— Taip, karalaiti. Tai nuostabios vazos, kurių galima nusipirkti tik iš manęs.

— Ar žinai, kad aš renku retas vazas?

— Neseniai sužinojau, todėl ir panorau jums jas parodyti, vildamasis, kad jos jums patiks.

— Turbūt labai brangios?

— Nelygu aplinkybės.

Šenaras kaipmat susidomėjo:

— Kokios gi tavo sąlygos?

Iš storo drobinio maišo Raja ištraukė mažą siaurakaklę masyvaus sidabro vazą, papuoštą palmetėmis.

— Ką jūs manote apie šią, karalaiti?

Šenaras žiūrėjo į vazą it pakerėtas. Jo smilkinius išpylė prakaito lašeliai, rankos sudrėko.

— Šedevras... Tikras šedevras... Kiek?

— Manau, kad labiau pridera įteikti ją būsimajam Egipto valdovui kaip dovaną.

Vyresniajam Sečio sūnui pasirodė, kad jis nenugirdo:

— Būsimasis faraonas ne aš, o mano brolis Ramzis... Tu suklydai, prekeivi. Na, kiekgi kainuoja tavo vaza?

— Aš niekada neklystu, karalaiti. Mano amato žmogui klysti neatleistina.

Šenaras atplėšė akis nuo puikiosios vazos ir pažvelgė į prekiautoją:

— Ką tu bandai man pasakyti?

— Kad daug kas nepageidauja matyti Ramzio faraono soste.