Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Puiku. Ramzis nepakankamai įvertina jo įtaką, galimybes bei gebėjimą kenkti.

— Bet juk jis gana baikštus ir bijo faraono?

— Jis bijojo Sečio... Bet Ramzis — tik jaunuolis, neįgudęs kovoti dėl įtakos ir valdžios. Iš Amenio nėra ko tikėtis: tas prakeiktas raštininkėlis prisirišęs prie Ramzio kaip šuo prie savo šeimininko. Užtat aš neprarandu vilties pagauti į savo tinklą Mozę.

— Ar jau mėginote?

— Man nepavyko, bet tai buvo tik pirmas bandymas. To hebrajo siela nerimsta; jis ieško savos tiesos, kuri nebūtinai turi sutapti su Ramzio. Jeigu mums pavyks duoti jam tai, ko jis trokšta, Mozė pereis mūsų pusėn.

— Jūs neklystate.

— Ar jūs turite Mozei kokios nors įtakos?

— Nemanau. Bet ateityje galbūt atsiras priemonių.

— O Ameniui?

— Jis atrodo esąs nepaperkamas, — tarė Aša, — bet kas žino?

Metams bėgant, ir jis gali ko nors įsigeisti, tada galėsime pasinaudoti jo silpnybėmis.

— Aš neketinu laukti, kol Ramzis sustiprins savo valdžią taip, kad ji taps nesugriaunama.

— Aš — juo labiau, Šenarai, bet jums vis dėlto teks truputį pakentėti. Menelajo ir jo vyrų nesėkmė turėjo jums įrodyti, kad gera strategija nepripažįsta netikslumų.

— Kiekgi aš turėsiu laukti?

— Leiskime Ramziui apsvaigti nuo valdžios; ugnį, kuri liepsnoja jo sieloje, dar labiau pakurstys dvaro prabanga, ir jis praras realybės pojūtį. Be to, juk aš būsiu vienas iš tų, kas teiks jam žinių apie įvykius Azijoje, o Ramzis linkęs klausytis manęs labiau nei kitų.

— Koks jūsų planas, Aša?

— Jūs norite valdyti Egiptą, tiesa?

— Aš esu vertas tapti Faraonu ir sugebėsiu juo būti.

— Vadinasi, reikia nuversti arba sunaikinti Ramzį.

— Nieko nepadarysi, kas būtina, tas būtina.

— Prieš mus du keliai: arba sąmokslas valstybės viduje, arba išorinė agresija. Pasirinkę pirmąjį, mes privalome suburti tam tikrą skaičių bendrininkų iš įtakingų šalies žmonių; čia pagrindinis vaidmuo tektų jums. Antroji galimybė remiasi tikraisiais hetitų ketinimais. Šiuo atveju reikėtų parengti konfliktą, kuris baigtųsi Ramzio pralaimėjimu, bet ne Egipto sutriuškinimu: jei šalis bus nuniokota, Dviejų Žemių karūną užsidės koks nors hetitas.

Šenaras neslėpė nepasitenkinimo:

— Ar tai ne pernelyg rizikinga?

— Ramzis — nemenkas priešininkas; lengvai valdžios jūs nepaimsite.

— Jei hetitai nugalės, jie užgrobs Egiptą.

— Tai dar abejotina.

— Kokį stebuklą jūs čia man siūlote?

— Ne stebuklą, o tik spąstus, į kuriuos mes įviliosime Ramzį, tiesiogiai neįpainiodami į tuos reikalus mūsų šalies. Arba Ramzis žus, arba jam bus suversta atsakomybė už pralaimėjimą; ir vienu, ir kitu atveju toliau valdyti Egipto jis nebegalės. Tuomet jūs atrodysite esąs tėvynės išgelbėtojas.

— Kas tai: pasaka ar svajonė?

— Dar niekas man nesakė, kad aš gyvenąs iliuzijomis. Kai sužinosiu, kurį būtent postą Ramzis man skiria, pradėsiu veikti. Žinoma, jeigu jūs pageidaujate atsisakyti savo norų...

— Niekada! Miręs ar gyvas, Ramzis turės užleisti man kelią.

— Tikiuosi, jūs mokėsite parodyti savo dėkingumą, jei mes laimėsime.

— Dėl to galite būti tikras. Tik jūs nusipelnote tapti mano dešiniąja ranka.

— Atleiskite, aš tuo abejoju.

Šenaras net krūptelėjo:

— Jūs manimi nepasitikite?

— Nė kiek.

— Betgi tuomet...

— Neapsimetinėkite nustebęs. Jei aš būčiau toks naivuolis, jūs jau seniai būtumėt pašalinęs mane iš žaidimo. Kaip galima tikėti valdžios žmogaus pažadais? Juk jis elgiasi vadovaudamasis tik savo asmeniniais interesais.

— Aša, jūs iš tikrųjų vėtytas ir mėtytas.

— Aš tik realistas. Tapęs Faraonu, jūs pasirinksite ministrus priklausomai nuo tuo metu susiklosčiusių aplinkybių, galbūt nušalindamas tuos, kurie, kaip aš, bus padėję jums pasiekti valdžią.

Šenaras šyptelėjo.

— Jūs nepaprastai protingas, Aša.

— Keliaudamas aš turėjau progos stebėti įvairias bendruomenes ir labai skirtingus žmones. Tai leido man padaryti išvadą, kad visi ir viskas paklūsta stipriausiojo teisei.

— Sečio laikų Egipte taip nebuvo.

— Setis mirė, o Ramzis — karys, dar neturėjęs progos parodyti savo jėgos. Kaip tik tai suteikia mums galimybę.

— Vadinasi, mainais už bendradarbiavimą jūs norite turėti naudos tuojau pat.

— Jūsų proto, Šenarai, taip pat nepavadinsi menku.

— Vis dėlto norėčiau, kad jūs tiksliau išdėstytumėte savo pageidavimus.

— Mano šeima turtinga, tai tiesa; bet ar turto kada nors būna per daug? Tokiam dideliam keliautojui kaip aš būtų labai malonu turėti keletą sodybų. Užsigeidęs galėčiau ilsėtis tai Egipto šiaurėje, tai pietuose. Norint pasimėgauti gyvenimu grįžus į Egiptą man atrodo būtina turėti trejetą namų Deltoje, porą — Memfyje, porą — Viduriniame Egipte, dar du — netoli Tėbų. Na, ir vieną — Asuane.

— Nieko sau... Juk jūs iš manęs prašote nemenko turto!

— Menkniekio, Šenarai, tik menkniekio — mainais už būsimą paslaugą.

— Gal jūs norit dar ir brangakmenių?

— Žinoma.

— Nemaniau, kad esate toks gobšus, Aša.

— Aš mėgstu prabangą — didelę prabangą. Nejaugi jūs, toks aistringas retų vazų mėgėjas, negalite suprasti mano polinkio?

— Galiu, žinoma, bet — tiek namų...

— Turtingai išpuoštų namų, kuriuose it brangenybių dėžutėje puikuotųsi nuostabūs baldai! Tie namai bus mano žemiškasis rojus, smagumų vieta, kur aš būsiu vienintelis ponas ir valdovas tuo metu, kai jūs kopsite laipteliais į pakylą, ant kurios stovi Egipto sostas, įveikdamas vieną pakopą po kitos.

— Kada aš turiu pradėti jums mokėti?

— Tučtuojau.

— Bet jūs dar nepaskirtas į jokį postą.

— Kad ir kas atsitiktų, jis nebus mažareikšmis. Tad paskatinkite mane gerai jums tarnauti.

— Nuo ko pradėsime?

— Nuo sodybos Deltos šiaurės rytuose, netoli pasienio. Parinkite erdvų sklypą su tvenkiniu maudymuisi, vynuogynu ir uoliais patarnautojais. Net jei aš ten gyvenčiau vos kelias dienas per metus, vis tiek noriu, kad mane aptarnautų kaip karalaitį.

— Ar tai — jūsų vienintelis noras?

— O, pamiršau moteris. Keliaujant su užduotim, dažnai reikia tenkintis menkais ištekliais; savo namuose aš noriu turėti jų daug, gražių ir nelabai drovių. Jų kilmė neturi reikšmės.

— Patenkinsiu jūsų reikalavimus.

— Aš jūsų neapvilsiu, Šenarai. Vis dėlto turiu iškelti jums pagrindinę sąlygą: mūsų susitikimai turi būti laikomi griežčiausioje paslaptyje, ir jūs niekam apie juos nepratarsite nė žodžio. Jeigu Ramzis sužinos apie mūsų ryšius, mano karjera tą pačią akimirką bus baigta.

— Jūsų interesai sutampa su manaisiais.

— Geresnio laido draugystei nėra ir negali būti. Iki pasimatymo, Šenarai.

Žvelgdamas jaunam diplomatui įkandin, vyresnysis Ramzio brolis pagalvojo, kad sėkmė jo neapleido. Tas Aša — nepaprastai protingas žmogus. Kai jis, Šenaras, bus priverstas juo atsikratyti, tikrai bus gaila.

11

Didžiosios valdovo sutuoktinės Tujos laivas plaukė priekyje flotilės, vykstančios iš Memfio į Tėbus. Šalia jų esančiame Karalių slėnyje turėjo ilsėtis Sečio mumija. Nefertarė beveik nesitraukė nuo Tujos, atjausdama jos sielvartą, kurį Tuja tramdė ir slėpė su pasigėrėtina ramybe. Bendraudama su didžiojo valdovo našle, Nefertarė sužinojo, kaip turi elgtis karalienė skaudaus išbandymo metu. O Tujai neapsakoma paguoda buvo jau vien tylus, santūrus Nefertarės buvimas šalia. Nei viena, nei kita nejautė poreikio atvirai reikšti savo išgyvenimų, bet jas siejantis dvasinis ryšys buvo ir gilus, ir stiprus.