Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Po kelių dienų jis bus karūnuotas.

— Galbūt. Bet ar sunkumai dėl to išnyks?

— Kas tu iš tikrųjų, Raja?

— Žmogus, kuris tiki jūsų ateitimi ir nori matyti jus sėdintį Egipto soste.

— Ką tu žinai apie mano ketinimus?

— Argi jūs neparodėte noro plačiau prekiauti su užsieniu, aplaužyti Egiptui ragus ir užmegzti geresnius ekonominius santykius su galingiausia Azijos tauta?

— Tu turi omeny... hetitus?

— Mudu suprantame vienas kitą.

— Taigi tu esi jų apmokamas šnipas... Ar hetitai mane palaikys?

Raja pritariamai linktelėjo galva.

— Ką tu man siūlai? — paklausė Šenaras, dabar jaudindamasis tiek pat kaip tą akimirką, kai žvelgė į puikiąją vazą.

— Ramzis — karštas ir karingas; kaip ir jo tėvas, jis trokšta įtvirtinti Egipto didybę ir pranašumą. Jūs esate protingas ir nuosaikus žmogus, su kuriuo įmanoma sudarinėti sutartis.

— Aš rizikuoju savo gyvybe, Raja, jei išduosiu Egiptą.

Šenaras prisiminė garsųjį mirties nuosprendį Tutanchamono žmonai, apkaltintai tuo, kad palaikė ryšius su priešais, nors ji ir pažadino šalies sąžinę4.

— Bet juk neišvengiamai tenka šiuo tuo rizikuoti, jei nori gauti aukščiausias pareigas?

Šenaras užsimerkė.

Hetitai... Taip, jis dažnai galvojo pasinaudoti jais prieš Ramzį, bet tai buvo tik mintis, atklydusi jam į galvą, proto žaismas, nesusijęs su tikrove, paprasčiausia idėja. O štai staiga ji sumaterialėjo, tapo apčiuopama, įgijusi banalaus, iš pažiūros padoraus ir nė kiek nepavojingo pirklio pavidalą.

— Aš myliu savo šalį...

— Kas gi tuo abejoja, karalaiti? Bet pirmenybę jūs atiduodate valdžiai. O ją jums užtikrins tik sąjunga su hetitais.

— Man reikia pagalvoti.

— Šitokios prabangos aš negaliu jums leisti.

— Tu nori, kad aš duočiau atsakymą tuojau pat?

— To reikalauja mano saugumas. Pasisakęs, kas esu, aš atidaviau save į jūsų rankas.

— O jei aš atsisakysiu?

Raja nieko neatsakė; jis tik įsmeigė į Šenarą žvilgsnį, kuris staiga tapo tuščias ir bejausmis.

Šenaro dvejonės truko neilgai: argi likimas ką tik nepasiūlė jam reikšmingo sąjungininko? Dabar jam, Šenarui, reikia tapti padėties šeimininku, teisingai įvertinti pavojų ir mokėti tuo pasinaudoti, nekeliant grėsmės Egiptui. Žinoma, jis ir toliau naudosis Ašos paslaugomis, nieko nesakydamas jam apie savo ryšius su didžiausiu Dviejų Žemių priešu.

— Aš sutinku, Raja.

Pirklys šyptelėjo.

— Jūsų reputacija nė kiek neperdėta, karalaiti. Netrukus mudu vėl pasimatysime. Kadangi aš tampu vienu iš tiekėjų, aprūpinančių jus vertingomis vazomis, mano apsilankymai nieko nestebins. Prašau pasilikti šią vazą: ji sutvirtins mūsų sutartį.

Šenaras švelniai, lyg glostydamas apčiupinėjo nuostabiąją vazą. Ateitis nusigiedrijo.

12

Ramzis prisiminė kiekvieną akmenėlį Karalių slėnyje, toje kaitros išdegintoje, visiškai bevaisėje „didžiojoje pievoje“, kurią parodė jam tėvas, vesdamasis sūnų apžiūrėti Ramzio Pirmojo, Ramezidų dinastijos įkūrėjo, pomirtinę buveinę. Senas viziris, išminčių tarybos pašauktas valdyti Egiptą, karaliavo tik dvejus metus ir perdavė karūną Sečiui, įpareigodamas jį sustiprinti faraono valdžią ir galią; šiandien ji suteikiama Ramziui II.

Suspausta širdimi, abejingas nepakenčiamam karščiui, nuo kurio alpo kai kurie nešikai, gabenę į kapą baldus, turėjusius tarnauti Faraonui pomirtiniame gyvenime, jaunesnysis Sečio sūnus ėjo laidotuvių eisenos priekyje, vesdamas velionio karaliaus mumiją į jos paskutinę buveinę.

Akimirką Ramzis pajuto neapykantą tam prakeiktam slėniui, kuris štai atima iš jo tėvą, pasmerkdamas jį, dar tokį jauną ir nepatyrusį, vienatvei. Bet tos vietos magija vėl užvaldė jo sielą — magija, perteikianti ne mirtį, o gyvenimą.

Šioje uolų ir akmenų tyloje skambėjo protėvių balsas. Jis bylojo apie šviesą, atsimainymą ir prisikėlimą. Jis įpareigojo gerbti ir garbinti dangiškąjį pasaulį, kuriame gimsta visos gyvybės formos.

Ramzis pirmas įėjo į didžiulį Sečio kapą, ilgiausią ir giliausią visame Karalių slėnyje. Savo įsaku būsimasis faraonas pareikalaus, kad joks kitas kapas savo dydžiu nepranoktų Sečiui skirtų laidojimo patalpų. Palikuonių akyse Setis išliks neprilygstamas.

Mumiją nešė dvylika žynių. Kaip ceremonijos vadovas ir mirusiojo įpėdinis, įpareigotas pasakyti ritualines ištarmes, Ramzis buvo užsisiautęs panteros kailį. Amžinosios buveinės sienose išrašyti ritualiniai tekstai gyvens savo gyvenimą ir išliks veiksmingi, paniekinę laiką.

Balzamuotojai puikiai atliko darbą. Sečio veidas buvo tobulas. Jis dvelkė ramybe. Atrodė, kad jo akys tuoj atsimerks, o lūpos prabils... Žyniai uždėjo dangtį ant sarkofago, stovinčio „auksinės buveinės“ centre. Čia Izidė įvykdys stebuklą, mirtingąjį paversdama nemirtinguoju.

— Setis buvo teisingas valdovas, — sušnibždėjo Ramzis, — jis įvykdė Įstatymą, jis buvo mylimas šviesos ir gyvas įžengia į Vakarų kraštą.

Visame Egipte be atvangos plušėjo barzdaskučiai, gremždami vyrams barzdas, nes gedulo laikas baigėsi. Moterys vėl sumezgė arba persirišo plaukus, o dabišės patikėjo juos miklioms įgudusių kirpėjų ir šukuotojų, kurioms vėl buvo leista verstis savo amatu, rankoms.

Karūnavimo išvakarėse Ramzis su Nefertare praleido kelias susikaupimo ir apmąstymų valandas Gurnos šventykloje, kur nuo šiol kasdien Sečio ka garbei turėjo būti atliekamos apeigos, siekiant išsaugoti ir pratęsti išgyvenusio transformaciją faraono buvimą tarp gyvųjų. Paskui sosto įpėdinis su žmona nuvyko į Karnako šventyklą, kur didysis žynys pasitiko juos labai oficialiai, nerodydamas jokio džiaugsmo. Po kuklios vakarienės karalystės valdytojas su Nefertare nuėjo į rūmus, įrengtus žemiškosios dievo Amono buveinės viduje. Jiedu atsiskyrė ir pavieniui meditavo priešais sosto postamentą, simbolizuojantį pirminę kalvą, išnirusią laiko pradžioje iš visatos vandenyno, ir hieroglifą, kuriuo užrašomas deivės Maat vardas, o deivė Maat yra ne kas kita, kaip amžinas Įstatymas ir amžina Tvarka, „tiesi ir nurodanti teisingą kryptį“. Persiėmusi tuo Įstatymu, karališkoji pora turės savo ruožtu jį perteikti ir ugdyti egiptiečių bendruomenėje.

Ramzis pajuto, kad tėvo dvasia yra šalia ir padės jam tomis nerimo kupinomis valandomis, kurios turi prabėgti ligi lemtingos akimirkos, kai jo gyvenimas bus galutinai pakeistas. Naujasis karalius nebepriklausys sau pačiam, jis nebeturės kitų rūpesčių, išskyrus liaudies gerovę ir šalies klestėjimą.

Ir vėl šis didingas tikslas pripildė jo širdį baimės.

Ramzis panoro išeiti iš tų rūmų ir lėkti tekinas į praėjusią jaunystę, pas gražiąją Izetę, į nerūpestingas dienas, kupinas malonumų. Bet jis buvo Sečio pasirinktasis įpėdinis ir Nefertarės sutuoktinis. Jis turėjo užgniaužti savo baimę valdyti Egiptą ir išgyventi tą naktį — paskutinę prieš karūnavimą.

Tamsybės išsisklaidė. Sušvito aušra, pranašaujanti atgimstančią saulę, nugalėjusią gelmių pabaisą. Du žyniai, vienas užsidėjęs sakalo, o kitas — ibio kaukę, atsistojo Ramziui iš šonų. Jie simbolizavo dievą Horą, karališkosios valdžios globėją, ir dievą Totą, hieroglifų ir šventojo mokslo viešpatį. Žyniai palengva išpylė dviejuose aukštuose ir siauruose induose atsineštą skystį ant nuogo karalystės valdytojo kūno, apvalydami jį nuo žmogiškosios prigimties. Paskui, pratindami jį prie dievų pavidalo, jie nuo galvos iki kojų įtrynė Ramzį devyniais tepalais, kurie turėjo atverti energijos centrus ir leisti jam suvokti kitokią tikrovę, skirtingą nuo suvokiamos paprastų žmonių.