Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Atsikratyti Menelajo ir jo gaujos — Egiptui tikra laimė. Jei mes pasižvalgysime graikų pusėn, mums reikės geresnių sąjungininkų nei tas lakedemonietis.

— Homeras liko pas mus.

— Ak, tas mielas senis poetas... Gal jis rašo prisiminimus apie Trojos karą?

— Kartais man tenka garbė būti jo raštininku; jo eilės dažnai tragiškos, bet prakilnios.

— Kada nors ta meilė rašymui ir rašytojams tave pražudys, Ameni! Kokį postą Ramzis tau numatė savo būsimojoje vyriausybėje?

— Nežinau... Tas, kurį aš užimu, man puikiausiai tiktų ir toliau.

— Tu vertas kai ko geresnio.

— O tu? Ko tu tikiesi?

— Pirmiausia — kuo greičiau susitikti su Ramziu.

— Turi kokių nors nerimą keliančių žinių?

— Gal leisi man pranešti jas pačiam karalystės valdytojui?

Amenis paraudo.

— Atleisk man. Tu rasi Ramzį arklidėse. Tave jis tikrai priims.

Ramzis buvo taip pasikeitęs, kad Aša nustebo. Būsimasis Egipto karalius, išdidus ir savimi pasitikintis, nepaprastai mikliai valdė kovinį vežimą, pratindamas arklius prie neregėtai sudėtingų manevrų, į kuriuos seni arklininkai žiūrėjo išsižioję.

Stotingas paauglys tapo raumeningu, tvirtu, bet lanksčiu atletu. Jau dabar jis buvo panašus į valdovą, kurio galios niekas nedrįs ginčyti. Tačiau Aša pastebėjo, kad Ramzis linkęs pernelyg karščiuotis ir dėl to kartais gali ateityje neteisingai nuspręsti. Bet kokia nauda būtų mėginti perspėti ar sulaikyti būtybę, kurios energija atrodė neišsenkama?

Tik pastebėjęs draugą, Ramzis nukreipė vežimą jo link. Išgirdę šeimininko komandą, arkliai sustojo kaip įbesti vos už poros metrų nuo jauno diplomato, apnešdami dulkėmis jo naujutėlę palaidinę.

— Man labai gaila, Aša! Tie jauni žirgai dar truputį nedrausmingi.

Ramzis nušoko žemėn, pašaukė du arklininkus nuvesti žirgų ir apkabino Ašą per pečius.

— Na kaip, ta nelemta Azija vis dar gyvuoja?

— Bijau, kad taip, Jūsų Didenybe.

— Didenybe? Aš dar ne Faraonas!

— Geras diplomatas turi būti įžvalgus, o šiuo atveju perprasti ateitį nesunku.

— Niekas kitas man šito nepasakė, tu vienintelis.

— Ar turiu suprasti tai kaip priekaištą?

— Papasakok man apie Aziją, Aša.

— Iš pažiūros viskas ramu. Mūsų kunigaikštystės laukia tavo vainikavimo, o hetitai nekiša nosies iš savo valdų ir įtakos zonų.

— Berods tu pasakei: „iš pažiūros“?

— Šitai tu rasi visuose oficialiuose pranešimuose.

— Bet tu manai kitaip...

— Ramybė visada stoja prieš audrą, bet ar ilgam?

— Verčiau eime ko nors atsigerti.

Ramzis patikrino, ar jo arkliais kaip reikiant rūpinamasi, o paskui atsisėdo su Aša veidu į dykumą, smailiastogės altanos pavėsyje. Tarnas atnešė jiems vėsaus alaus ir iškvėpintų servetėlių.

— Tu tiki, kad hetitai nori taikos?

Aša susimąstęs gurkšnojo puikų gėrimą.

— Hetitai — užkariautojai ir kariai iš prigimties; jų žodyne žodis „taika“ tėra poetinis įvaizdis, neturįs tikros prasmės.

— Vadinasi, jie meluoja.

— Jie tikisi, kad jaunas, taikingas valdovas skirs mažiau dėmesio savo šalies gynybai ir taip, laikui bėgant, ją nusilpnins.

— Kaip tai padarė Echnatonas.

— Vykęs pavyzdys.

— Ar jie gamina daug ginklų?

— Tikrai taip. Jie spartina gamybą.

— Ar manai, kad karas neišvengiamas?

— Diplomatų užduotis — užkirsti kelią tokiai galimybei.

— Kaip tu tai padarytum?

— Dabar aš negaliu atsakyti į šį klausimą. Mano kompetencija neleidžia man susidaryti bendro padėties vaizdo ir pasiūlyti patenkinamą išeitį.

— Ar norėtum kitų pareigų?

— Ne man tai spręsti.

Ramzis pažvelgė dykumos link.

— Kai buvau dar vaikas, Aša, aš svajojau tapti Faraonu — tokiu kaip mano tėvas, nes maniau, kad valdžia — tai pats nuostabiausias žaidimas. Setis atvėrė man akis, surengęs išbandymą: jis privertė mane stoti prieš laukinį bulių, ir aš susikūriau kitą svajonę: visada būti šalia tėvo, likti jo globoje. Bet atėjo mirtis, ne tik nutraukusi Sečio gyvybę, bet ir išsklaidžiusi mano svajones. Aš meldžiau Nematomąjį, kad Jis atitolintų nuo manęs tą karaliaus valdžią, kurios nebenorėjau, ir supratau, kad Jis atsakys man tik kokiu nors veiksmu. Menelajas pabandė mane sunaikinti. Mano liūtas, šuo ir asmens sargybos viršininkas išgelbėjo mane tuo metu, kai bendravau su tėvo dvasia. Aš nutariau nuo tos akimirkos nebesipriešinti savo likimui. Tai, ką nusprendė Setis, įvyks.

— Ar pameni, kaip mes kalbėjomės apie tikrąją galią su Setau, Moze ir Ameniu?

— Amenis rado ją, tarnaudamas savo šaliai; Mozė — statybos mene, Setau — tyrinėdamas gyvates, o tu — tapęs diplomatu.

— Tikroji galia... Tu ją turėsi.

— Ne, Aša. Ji pervers mane, įsikūnys mano širdyje ir rankose, bet paliks mane, jei aš nesugebėsiu jos išsaugoti.

— Paaukoti savo gyvenimą karaliaus valdžiai... Ar ne per brangi kaina?

— Aš jau nebegaliu elgtis kaip užsimanęs.

— Tavo žodžiai beveik kelia baimę, Ramzi.

— Gal manai, kad nežinau, kas yra baimė? Kad ir kokios kliūtys man trukdytų, aš valdysiu ir tęsiu tėvo darbus, idant perduočiau savo įpėdiniui išmintingą, stiprų ir gražų Egiptą. Ar padėsi man?

— Taip, Jūsų Didenybe.

10

Šenaras buvo prastai nusiteikęs.

Graikai jį bjauriai apvylė. Menelajas, apsėstas troškimo atgauti Eleną kaip svarbiausią grobį, išleido iš akių pagrindinį dalyką: Ramzio sunaikinimą. Vienintelė, bet nemenka paguoda: Šenarui pavyko įtikinti brolį, kad jis niekuo nekaltas. Menelajui ir jo kariams išvykus, jau niekas neapkaltins Šenaro buvus sąmokslo prieš Ramzį siela.

Tačiau Ramzis sės į Egipto sostą ir valdys šalį, su niekuo nesidalydamas savo valdžia... O jis, Šenaras, vyresnysis Sečio sūnus, bus priverstas jam paklusti ir elgtis kaip paprastas pavaldinys! Ne; jis nesutiks taip žemai smukti.

Štai kodėl jis paskyrė pasimatymą savo paskutiniam sąjungininkui: žmogui, kuris labai artimas Ramziui; žmogui, kurio niekas neįtartų ir kuris jam galbūt padės iš vidaus kovoti su broliu bei klibinti jo sostą.

Temstant puodžių kvartale buvo justi pagyvėjimas; žioplinėtojai ir pirkėjai vaikštinėjo iš krautuvėlės į krautuvėlę, dairydamiesi į įvairiausių dydžių ir kainų indus, kuriais prekiavo amatininkai. Gatvelės kampe vandens pardavėjas siūlė praeiviams savo gaivią prekę.

Kaip tik čia Aša, dėvįs paprasčiausią klubjuostę ir peruką, su kuriuo jis buvo neatpažįstamas, laukė Šenaro, taip pat pasirūpinusio pakeisti išvaizdą. Abu vyrai kaip paprasti valstiečiai mainais už vynuogių kekes įsigijo odinį maišą vandens ir susėdo greta palei sieną.

— Ar jums teko dar kartą susitikti su Ramziu?

— Dabar aš pavaldus nebe užsienio reikalų ministrui, o pačiam būsimajam faraonui.

— Ką tai reiškia?

— Pakėlimą į aukštesnes pareigas.

— Kokias?

— Dar nežinau. Ramzis ketina sudaryti savo naująją vyriausybę; kadangi jis ištikimas draugas, tai Mozė, Amenis ir aš turėtume gauti svarbiausius postus.

— Kas dar, be jūsų?

— Tarp artimiausių Ramziui žmonių aš matau tik Setau, bet jis taip atsidavęs savo brangiųjų gyvačių tyrinėjimams, kad atsisako bet kokių pareigų.

— Kaip jums atrodo, ar Ramzis pasiryžęs karaliauti?

— Nors Ramzis suvokia, kokia sunki našta jam tenka ir kaip trūksta patirties, jis nesitrauks, to net nesitikėkite.

— Ar jis kalbėjosi su jumis apie didįjį Amono žynį?

— Ne.