Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Elena yra visiškai laisva ir elgiasi taip, kaip pati nori.

— Graikų supratimu, šito tiesiog negali būti. Moteris visada paklūsta kokio nors vyro valiai.

— Nejaugi Menelajas toks bukagalvis?

— Jis užsispyręs ir pavojingas. Menelajas elgiasi kaip graikų didvyris.

— Ką tu man patartum?

— Atsižvelgiant į nedovanotiną nusikaltimą, tučtuojau išvyk jį iš Egipto.

7

Poetas Homeras gyveno labai erdviame name netoli karalystės valdytojo rūmų. Jam tarnavo virėjas, kambarinė ir sodininkas, o rūsys buvo pilnas ąsočių su Deltos vynu, kurį Homeras pagardindavo anyžiumi ir koriandru. Jis retai kada išeidavo iš savo sodo, kurio vertingiausias medis, poeto supratimu, buvo citrinmedis, nes žadino įkvėpimą.

Įtrynęs kūną alyvų aliejumi, Homeras mielai rūkydavo šalavijų lapais kimštą pypkę, kurios galvutę atstojo stambi sraigės kriauklė. Išmargintam dėmėmis — gal juodom su baltomis, gal baltom su juodomis — katinui, kurį poetas pavadino Hektoru, įsitaisius jam ant kelių, Homeras diktuodavo savo Iliadą tai Ameniui, tai Ramzio asmens sekretoriaus atsiųstam raštininkui.

Karalystės valdytojo apsilankymas pradžiugino poetą. Virėjas atnešė Kretos amatininkų darbo ąsotį labai siauru kakleliu, pro kurį vėsus vynas, paskanintas prieskoniais, ištekėdavo plona srovele. Palmės lapais dengtoje altanoje, papuoštoje keturiomis akacijos medžio kolonėlėmis, irgi buvo karšta, bet pakenčiamai.

— Ta nuostabi vasara gydo mano skaudančius sąnarius, — pastebėjo Homeras, kurio raukšlėtą veidą dabino ilga balta barzda. — O ar pas jus būna tokių audrų kaip Graikijoje?

— Kartais dievas Setas mums atsiunčia baisingų audrų, — atsakė Ramzis. — Dangų aptraukia tamsūs debesys, kuriuos skrodžia žaibai, trankosi griaustinis, liūtis pripildo perdžiūvusių upokšnių vagas, šie išsilieja iš kraštų, ir šlaitais plūsteli srautai vandens, nešantys skaldą. Žmonių širdis gniaužia baimė; kai kurie ima manyti, kad mūsų kraštui atėjo galas.

— Juk Setis buvo pasivadinęs Seto vardu?

— Man tai ilgai buvo paslaptis. Kaip faraonas išdrįso pasirinkti savo dievu globėju Ozirio žudiką? Vėliau aš supratau, kad jis pažabojo Seto jėgą, neišmatuojamą dangaus galybę, ir naudojo ją harmonijos, o ne chaoso labui.

— Keista šalis tasai Egiptas! Argi jūs ką tik nesusidūrėte su kažkuo panašiu į audrą?

— Nejaugi tų dramatiškų įvykių atgarsiai pasiekė ir šį sodą?

— Mano akys silpsta, bet klausa kuo puikiausia!

— Vadinasi, jūs žinote, kad jūsų tėvynainiai bandė mane nužudyti.

— Užvakar aš parašiau:

Sergėkis, kad visi, lyg į baisų tinklą pakliuvę,

Jūs laimikiu lengvu ir grobiu netaptumėt priešams,

Greit jie išgriaus tuomet turtingą jūsų tvirtovę.

Rūpintis šituo derėtų dabar tau kasnakt ir kas dieną

Melsti melste vadus garbingų jūs talkininkų

Nepasitrauki iš kovos, o apmaudui šiandien ne laikas3

— Gal jūs pranašas?

— Aš neabejoju, kad mane aplankyti jus pastūmėjo mandagumas; bet galbūt būsimasis faraonas atėjo pas romų seną graiką, norėdamas išgirsti jo nuomonę apie šį bei tą?

Ramzis šyptelėjo. Homeras buvo kiek šiurkštokas ir tiesmukas, bet tai jam patiko.

— Kaip jūs manote, užpuolikai veikė savo iniciatyva ar Menelajo įsakymu?

— Jūs nepažįstate graikų! Mėgstamiausias jų žaidimas — regzti sąmokslus. Menelajui reikia Elenos, o jūs ją slepiate; vienintelė išeitis, kurią jis mato, — griebtis smurto.

— Bet tai jam nepavyko.

— Menelajas — bukagalvis užsispyrėlis. Jis neatsižadės savo kėslų ir paskelbs jums karą, net būdamas jūsų šalyje. Tokie kaip jis nemąsto apie padarinius.

— Ką gi jūs man patartumėte?

— Išsiųskite jį Graikijon kartu su Elena.

— Bet ji atsisako išvykti!

— Nors pati niekada to nenorėjo, ši moteris neša tik nelaimes ir mirtį. Niekas neįstengs pakeisti jos likimo, beprasmiška net to norėti.

— Ji turi teisę laisvai pasirinkti šalį, kurioje nori gyventi.

— Aš jus perspėjau. Beje, nepamirškite įsakyti, kad man pristatytų naujo papiruso ir pirmarūšio alyvų aliejaus.

Kai kam žilabarzdžio poeto elgesys galėjo pasirodyti įžūlokas, bet Ramziui patiko jo tiesus, atviras žodis, kurį jis vertino kur kas labiau nei saldžias dvariškių kalbas ir kuris jam bus kur kas naudingesnis.

Vos tik Ramzis peržengė jam skirto rūmų sparno slenkstį, prie jo puolė Amenis. Toks staigumas ir susijaudinimas jam buvo visai nebūdinga.

— Kas atsitiko?

— Menelajas... Vis tas Menelajas!

— Ką gi jis padarė?

— Paėmė įkaitais uosto tarnautojus, moteris, vaikus ir grasina juos užmušti, jei tu šiandien pat negrąžinsi Elenos.

— Kur jis?

— Savo laive. Ten ir įkaitai. Visas jo laivynas pasirengęs pakelti inkarą. Mieste nebeliko nė vieno jo kario.

— Ar kas nors atsako už uosto saugumą?

— Nebūk per daug griežtas... Menelajas ir jo vyrai netikėtai užklupo ir sučiupo mūsų karius, įpareigotus saugoti uosto krantines ir prieplaukas.

— Ar mano motina jau žino?

— Ji laukia tavęs kartu su Nefertare ir Elena.

Sečio našlė, Ramzio sutuoktinė ir Menelajo žmona atrodė smarkiai sunerimusios. Tuja sėdėjo ant žemos paauksuoto medžio kėdės, Nefertarė — ant sudedamosios kėdutės, o Elena stovėjo prisišliejusi nugara prie šviesiai žalios lotoso formos kolonos.

Didžiosios valdovo sutuoktinės priėmimų salėje buvo vėsu, tylu ir ramu; ore sklaidėsi subtilūs, kerintys kvapai. Stovinti ant Faraono sosto puokštė gėlių priminė, kad valdovo kol kas nėra.

Ramzis nusilenkė motinai, švelniai pabučiavo savo žmoną ir pasisveikino su Elena.

— Ar tau jau pranešė, kas įvyko? — paklausė Tuja.

— Amenis neslėpė, kad padėtis labai rimta. Kiek įkaitų?

— Penkiasdešimt.

— Net tuo atveju, jeigu jų būtų tik vienas, privalėtume išsaugoti jo gyvybę.

Ramzis kreipėsi į Eleną:

— Jeigu mes pulsime, ar Menelajas nužudys įkaitus?

— Jis savo ranka perpjaus jiems gerkles.

— Nejaugi jis drįs taip barbariškai pasielgti?

— Jam reikia manęs. Jeigu jis negaus to, ko nori, tai prieš žūdamas pats išžudys visus.

— Niekuo nekaltus žmones...

— Menelajas — karys; jam egzistuoja tik sąjungininkai arba priešai.

— O jo vyrai? Argi jis nesupranta, kad nė vienas neliks gyvas, jei įkaitai bus nužudyti?

— Jie mirs kaip didvyriai, nesuteršę savo garbės.

— Didvyriai?! Kokie jie didvyriai, tie beginklių žmonių žudikai!

— Menelajui tėra vienas įstatymas: pergalė arba mirtis.

— Turbūt graikų didvyrių pragaras yra tamsos ir nevilties bedugnė...

— Mūsų mirtis niūri, tai tiesa. Bet kovos aistra stipresnė už paprastą norą likti gyvam.

Nefertarė priėjo prie Ramzio:

— Ką ketini daryti?

— Nueisiu vienas pats, be ginklų, Menelajo laivan ir pamėginsiu atvesti jį į protą.

— Tai neįmanoma, — pratarė Elena.

— Ir vis dėlto privalau pabandyti.

— Jis ir tave paims įkaitu! — įsiterpė Nefertarė.

— Tu neturi teisės taip rizikuoti, — nusprendė Tuja. — Įkliuvęs į priešo spąstus, tu padarysi tai, ko jis ir siekia.

— Jis išsiveš tave Graikijon, — pranašiškai ištarė Ramzio žmona, — o Egiptą valdys kitas. Tas, kuris susitars su Menelaju ir atiduos jam Eleną mainais už prekybinę sutartį.

Ramzis klausiamai pažvelgė į motiną; ši nepaneigė Nefertarės žodžių.

— Jeigu su Menelaju neįmanoma tartis, vadinasi, reikia priversti jį pasiduoti.