Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Elena žengtelėjo karalystės valdytojo link.

— Ne, — pasakė jis. — Mes atsisakome jus paaukoti. Atsisakome ir jūsų pasiaukojimo. Apsaugoti svečią — šventa pareiga.

— Ramzis teisus, — patvirtino didžioji valdovo sutuoktinė. — Neatsispyręs Menelajo šantažui, Egiptas nugrims niekšybėn ir neteks Maat malonės.

— Juk aš kalta dėl susidariusios padėties, ir aš...

— Liaukitės, Elena. Kadangi jūs nutarėte gyventi čia, mes privalome jus apginti ir užtikrinti jums laisvę.

— O man reikia parengti veiklos planą, — nutarė Sečio sūnus.

Drebėdamas ir braukdamas šaltą prakaitą, užsienio reikalų ministras Meba kalbėjosi su Menelaju stovėdamas Memfio uosto prieplaukos gale. Jis mirtinai bijojo, kad bet kurią akimirką koks nors graikų lankininkas gali jį perverti strėle. Vis dėlto jam pavyko įkalbėti Spartos karalių priimti Ramzio kvietimą atvykti į didelį pokylį, kurį karalystės valdytojas ketino suruošti visiems laikams išvykstančios iš Egipto Elenos garbei.

Ilgai ir atžariai derėjęsis, graikas pagaliau sutiko, bet pridūrė, kad įkaitai negaus maisto tol, kol Elena neįlips į laivą. Jis paleisiąs įkaitus, kai jo flotilė, nelydima jokio Egipto karo laivo, išplauks į atvirą jūrą.

Gyvas ir sveikas, Meba skubiai spruko iš prieplaukos, o jam pavymui skriejo Menelajo karių laidomos patyčios. Užtat Ramzio sveikinimai sėkmingai įvykdžius užduotį buvo jam paguoda už visus vargus.

Kol nepasibaigė naktis, karalystės valdytojas turėjo rasti būdą įkaitams išvaduoti.

8

Vidutinio ūgio, bet stiprus ir tvirtas kaip Heraklis, juodaplaukis gyvačių kerėtojas Setau mylėjosi su savo žaviąja žmona nube, vardu Vandens Lelija, kurios lieknas ir lankstus kūnas nuolat kurstė jo aistrą, žadėdamas neišsenkamus malonumus. Pora gyveno dykumos pakraštyje, toli nuo Memfio centro, dideliame name, kuris jiems buvo ne tik jauki buveinė, bet ir laboratorija. Daug kambarių užėmė įvairiausių dydžių buteliai ir buteliukai, taip pat keistų formų daiktai, reikalingi gyvačių nuodams apdoroti ir pagaminti skysčiams, be kurių negalėjo apsieiti gydytojai.

Jaunutė nubė buvo nuostabiai lanksti ir mielai tenkindavo aibę begalinę fantaziją turinčio Setau užgaidų. Nuo tos dienos, kai ją vedė ir parsivežė į Egiptą, gyvačių kerėtojas nesiliovė stebėjęsis neišsenkamu Vandens Lelijos roplių išmanymu. Abu be galo domėdamiesi gyvačių nuodų savybėmis ir poveikiu, jiedu galėjo nuolat žengti į priekį, išrasdami vis naujų vaistų, kuriems paruošti ir išbandyti reikėjo daug laiko.

Tuo metu, kai Setau švelniai, tarsi būtų glostęs gėlių žiedus, glamonėjo Vandens Lelijos krūtis, prijaukinta kobra, ramiai gulėjusi ant namo slenksčio, pakilo stačia ir sušnypštė.

— Kažkas atvyko, — susivokė Setau.

Vandens Lelija pažvelgė į puikiąją gyvatę. Iš to, kaip kobra lingavo į šalis, namų šeimininkė sužinodavo, kas juos aplankė: draugas ar priešas.

Pašokęs iš minkštojo guolio, Setau stvėrė vėzdą. Nors jis pasitikėjo kobros intuicija, o gyvatė šį kartą elgėsi ramiai, šis naktinis apsilankymas nežadėjo nieko gera.

Šuoliais prilėkęs žirgas sustojo per kelis žingsnius nuo namo. Raitelis nušoko žemėn.

— Ramzi! Kas tau šovė galvon atlėkti čia vidury nakties?

— Tikiuosi, kad tavęs nesutrukdžiau?

— Tiesą sakant, šiek tiek. Mudu su Vandens Lelija...

— Labai gaila, kad judviem sukliudžiau, bet man reikia jūsų pagalbos.

Setau mokėsi kartu su Ramziu, bet nesusigundė galimybe tapti aukštu pareigūnu, o pasiskyrė gyvatėms — būtybėms, kuriose, anot jo, glūdėjo gyvybės ir mirties paslaptis. Pats išsiugdęs atsparumą gyvačių nuodams, jis surengė jaunajam Ramziui labai sunkų išbandymą: privertė jį susitikti su dykumos valdove — ypač pavojinga kobra, kurios įkandimas buvo mirtinas. Jųdviejų draugystė atlaikė šį išbandymą, ir Setau priklausė tam nedaugeliui ištikimųjų, kuriais būsimasis faraonas visiškai pasitikėjo.

— Bene karalystei gresia pavojus?

— Menelajas grasina nužudyti įkaitus, jei mes neatiduosime jam Elenos.

— Nieko sau! Kodėl tu neatsisakai tos graikės, dėl kurios buvo sunaikintas visas miestas?

— Pažeisti svetingumo įstatymą reikštų nusmukdyti Egiptą iki barbarų lygio.

— Tegu tie barbarai patys aiškinasi tarpusavyje!

— Elena — karalienė, ji nori likti pas mus; mano pareiga — išgelbėti ją nuo Menelajo.

— Štai kaip dera kalbėti Faraonui! Tikra tiesa, kad likimas užkrovė tau ant pečių tą nežmonišką naštą, kurios geidžia tik bepročiai.

— Man reikia šturmu paimti Menelajo laivą, bet išsaugoti įkaitų gyvybę.

— Tu visada siekei to, kas neįmanoma.

— Nė vienas iš Memfyje esančių pulkų karininkų nepatarė man nieko, kas būtų verta dėmesio. Visi jų sumanymai gali baigtis tik žudynėmis.

— Negi tave tai stebina?

— Tą problemą gali išspręsti tu.

— Aš?! Tai ką, aš turiu pulti graikų laivus?

— Ne tu. Tavo gyvatės.

— Ką tu sumanei?

— Dar neišaušus plaukikai, kurių kiekvienas turės po maišą su gyvate, be triukšmo priplauks prie laivų. Užsikabaroję į juos, jie paleis gyvates, mesdami jas įkaitus saugančių graikų link. Gyvatės įgels keliems jų kariams, o mūsų vyrai sugebės pasinaudoti tokia netikėta padėtimi.

— Išradinga, bet gana rizikinga. Manai, kobros rinksis, kam verta įkirsti, o kam — ne?

— Aš suprantu, kad mes smarkiai rizikuosime.

— Mes?

— Tu ir aš. Juk mudu plauksime kartu su mūsiškiais.

— Tu nori, kad aš rizikuočiau savo gyvybe dėl kažkokios graikės, kurios nė akyse neregėjau?

— Dėl įkaitais paimtų egiptiečių.

— O kas bus su mano žmona ir gyvatėmis, jeigu aš žūsiu per tą kvailą avantiūrą?

— Jos bus aprūpintos ligi gyvos galvos.

— Ne, tai per daug pavojinga... O kiek gyvačių teks paaukoti, puolant tuos prakeiktus graikus?

— Už kiekvieną tau bus sumokėta trigubai. Be to, tavo laboratorijai bus teikiama visapusiška valstybės parama ir pagalba.

Setau žvilgtelėjo į Vandens Leliją, neapsakomai gundančią tokią šiltą vasaros naktį.

— Užuot plepėję, kiškim gyvates į maišus.

Menelajas vaikštinėjo po savo laivo denį. Sargybiniai nepastebėjo nei pakrantėje, nei prieplaukoje nieko įtartina. Niekur nė gyvos dvasios. Kaip Lakedemono karalius ir buvo numatęs, tie egiptiečiai, bailiai ir minkštaširdžiai, nedrįs ko nors imtis. Žinoma, iš įkaitų paėmimo maža šlovės, bet daug naudos: juk kito būdo atplėšti Eleną nuo jos globėjų, Tujos ir Nefertarės, nė nebuvo.

Įkaitai liovėsi verkę ir vaitoję. Surištomis už nugaros rankomis, prislėgti ir bejėgiai žmonės buvo sugrūsti laivo paskuigalyje, kur juos saugojo kokie dešimt karių, keičiamų kas dvi valandas.

Prie Menelajo prisigretino jo padėjėjas.

— Kaip jūs manote, jie mus puls?

— Tai būtų kvaila ir beprasmiška: juk mes būtume priversti išžudyti įkaitus.

— Tokiu atveju mes netektume paskutinio dalyko, kuris mus kol kas apsaugo.

— Mes nužudysime daug egiptiečių, kol pasieksime jūrą... Bet jie nestatys pavojun savo tėvynainių gyvybės. Auštant aš atgausiu Eleną, ir mes grįšime namo.

— Aš gailėsiuos išvykęs iš šitos šalies.

— Bene kuoktelėjai?

— Argi mes negyvenome Memfyje ramūs ir laimingi?

— Mes gimę kautis, o ne tinginiauti.

— O jei prieš jus, grįžusį Sparton, bus surengtas sąmokslas ir būsite nužudytas? Kol jūsų tiek laiko nebuvo, ten turbūt priviso garbėtroškų.

— Aš dar nulaikau rankoje kalaviją. Be to, pamatę, kad Elena nuolankiai man paklūsta, visi supras, kad mano valdžia neginčytina.