Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Apranga taip pat padėjo kurti būtybę, nepanašią į jokią kitą. Abu žyniai apjuosė Ramzį klubjuoste, kurios forma nepasikeitė nuo seniausių laikų, o audeklas mirguliavo dviem spalvom: balta ir auksine. Prie diržo jie prikabino buliaus uodegą — karališkosios galybės simbolį. Jaunuolis prisiminė, kaip tėvas jį atvedė į šiurpų susitikimą su laukiniu buliumi, norėdamas išbandyti Ramzio drąsą. Šiandien tą jėgą įkūnija jis, ir jam teks sąmoningai ją lavinti.

Paskui žyniai papuošė Ramzio kaklą plačiu spalvotu septynių eilių perlų vėriniu, ant žastų ir riešų užmovė varines apyrankes, o kojas apavė baltais sandalais. Tada įdavė jam baltą vėzdą, kuriuo jis parblokš priešus ir išsklaidys tamsą, ir apjuosė jo kaktą paauksuotu raiščiu, kurio pavadinimas, šia, reiškė „intuityvi išmintis“.

— Ar sutinki patirti galybės išbandymą? — paklausė Horas.

— Sutinku.

Horas ir Totas paėmė Ramzį už rankų ir nuvedė į kitą patalpą. Ant sosto buvo padėtos dvi karūnos. Jas saugojo žynys, užsidėjęs dievo Seto kaukę.

Totas pasitraukė, Horas su Setu broliškai apsikabino. Nors jie buvo amžini priešai, bet privalėjo susilieti ir susivienyti Faraono asmenyje.

Horas pakėlė raudoną Žemutinio Egipto karūną, primenančią apvalią kepuraitę su spirale viršuje, ir uždėjo ją Ramziui ant galvos. Tada Setas ant apatinės karūnos užmovė antrąją: baltą ovalią Aukštutinio Egipto karūną, kurios viršūnė buvo svogūno formos.

— Tau sujungtos „dvi galingosios“, — paskelbė Totas. — Tu valdai ir vieniji juodąją žemę ir raudonąją žemę, tu esi Pietų nendrė ir Šiaurės bitė, tu priverti žaliuoti abi žemes.

— Tiktai tu galėsi paliesti abi karūnas, — pratarė Setas. — Jose slypintis žaibas sunaikins tą, kuris išdrįs jas pasisavinti.

Horas įteikė faraonui du skeptrus. Pirmasis, vardu „galybės viešpats“, bus jam reikalingas aukoms pašventinti, o antrasis, „magija“, panašus į piemens lazdą, padės vienyti liaudį.

— Atėjo valanda pasirodyti šlovės spindesy, — paskelbė Totas.

Trims dievybėms žengiant priekyje, Ramzis išėjo iš slaptųjų salių ir pasuko į didįjį kiemą po atviru dangumi, kur buvo susirinkę aukšti asmenys, turintys teisę patekti į Karnako šventyklos vidų.

Ant pakylos po baldakimu stovėjo paauksuoto medžio sostas — gana kuklus, santūrių linijų.

Tai buvo Sečio sostas oficialioms ceremonijoms.

Pastebėjusi sūnaus dvejones, Tuja žengė tris žingsnius jo link ir nusilenkė:

— Tepakyla Jūsų Didenybė kaip nauja saulė ir teužima vietą gyvųjų soste.

Ramzį sujaudino pagarba, parodyta jam velionio faraono našlės ir jo motinos, kurią jis garbins ligi paskutinio savo atodūsio.

— Štai dievų testamentas, kurį tau paliko Setis, — paskelbė ji. — Jis įteisina tavo viešpatavimą, kaip įteisins ir tavo įpėdinio karaliavimą.

Tuja įteikė Ramziui odinį dėklą, kuriame buvo saugomas civilizacijos apyaušriu Toto ranka surašytas papirusas, skelbiąs Faraoną Egipto paveldėtoju.

— Štai tavo penki vardai, — ištarė karalienė aiškiai ir oriai. — Galingasis Bulius, mylimas Įstatymo; Egipto Gynėjas, supančiojąs svetimus kraštus; Turtingas kariuomene, pasiekęs didingas pergales; Tas, kurį parinko Šviesa, nes jos Įstatymas visagalis; Šviesos Sūnus, Ramzis.

Didžiajai valdovo sutuoktinei tariant šiuos žodžius, viešpatavo visiška tyla. Net Šenaras, pamiršęs savo ambicijas ir pagiežą, neatsispyrė tų akimirkų magijai.

— Dvi Žemes valdo karališkoji pora, — tęsė Tuja. — Prieik, Nefertare, atsistok šalia Faraono. Tu tampi jo didžiąja sutuoktine ir Egipto karaliene.

Nepaisant apeigų iškilmingumo, Ramzį taip sujaudino jo jaunos žmonos grožis, kad jis panoro tuoj pat ją apkabinti. Nefertarė vilkėjo ilga linine suknele ir buvo pasipuošusi aukso vėriniu, ametisto auskarais bei jaspio apyrankėmis. Ji pažvelgė į Faraoną ir pasakė senovinę ištarmę:

— Aš atpažįstu Horą ir Setą, susiliejusius viename asmenyje. Aš giedu tavo vardą, Faraone. Tu esi praeitis, dabartis ir ateitis. Tavo žodis palaiko mano gyvybę. Aš nuvysiu nuo tavęs blogį ir pavojų.

— Aš pripažįstu Dviejų Žemių ir visų žemių valdove tave, neapsakomai švelnią ir meilią; tave, kuri tinki dievams; tave, kuri esi dievo motina ir sutuoktinė; tave, kurią aš myliu.

Ramzis uždėjo ant Nefertarės galvos karūną su dviem ilgom plunksnom, padarydamas ją didžiąja valdovo sutuoktine, susieta su Faraono valdžia.

Išniręs iš saulės spindulių, virš karališkosios poros ėmė sukti ratus plačiasparnis sakalas, tarsi žvalgydamasis grobio. Staiga jis smigo žemyn Ramzio link tokiu greičiu, kad joks lankininkas nebūtų spėjęs jo pašauti.

Nuostabos ir baimės šūksniai pasigirdo susirinkusiųjų minioje, kai plėšrusis paukštis nutūpė Ramziui ant peties ir įsikibo į jį nagais.

Sečio sūnus nė nekrustelėjo; Nefertarė žiūrėjo į jį neatitraukdama akių.

Tai truko vos kelias akimirkas, bet dvariškiams atrodė, kad praėjo visa amžinybė, kol jie apstulbę stebėjo jų akyse vykstantį stebuklą: monarchijos globėjo sakalo Horo susitikimą ir bendravimą su žmogumi, kurį jis parinko ir skyrė būti Egipto valdovu.

Paskui paukštis vėl nuskriejo saulės link, lengvai ir išdidžiai plasnodamas galingais sparnais.

Šventyklos kieme nuaidėjo audringi šūksniai, kuriais stebuklo liudininkai dvidešimt septintą trečiojo vasaros mėnesio dieną5 sveikino Ramzį, atsisėdusį Egipto valdovo sostan.

13

Iškilmėms pasibaigus, Ramzį užliejo ir nusinešė įvykių, reikalų, žmonių verpetas.

Didysis Faraono Namo valdytojas aprodė Ramziui Tėbų karališkuosius rūmus, sudarytus iš patalpų, skirtų priėmimams, ir privačių kambarių. Dabar jau valstybės vadovo akimis Ramzis apžiūrėjo priėmimų salę. Jos grindis ir sienas puošė nutapyti lotosai, nendrės, papirusai, žuvys ir paukščiai. Jis apsilankė darbo kambariuose, kur triūsė raštininkai, užsuko į nedideles sales, skirtas privatiems priėmimams, išėjo į balkoną, kuriame faraonas pasirodydavo švenčių ar svarbių įvykių metu. Balkono viršuje spindėjo sparnuotas saulės diskas. Paskui Ramzis apėjo valgomąjį, jo vidury stovintis stalas visada buvo apkrautas vaisių pintinėmis ir gėlių puokštėmis, miegamąjį su didele lova, ant kurios pūpsojo margaspalvės pagalvėlės, ir plokštėmis grįstą maudynių kambarį.

Kai tik jaunasis faraonas atsisėdo Dviejų Žemių sostan, didysis valdytojas pristatė jam palydos narius, slaptų ritualų žinovus, Gyvybės Namo raštininkus, gydytojus, rūmininką, atsakingą už privačius valdovo kambarius, karališkosios korespondencijos skyriaus viršininką, iždo valdytoją, sandėlių prižiūrėtojus ir aibę kitų pareigūnų, skubančių pasveikinti naująjį faraoną ir pareikšti jam amžiną pagarbą bei ištikimybę.

— O dabar štai kas...

Ramzis pakilo:

— Aš nutraukiu pristatymo ceremoniją.

Valdytojas pasišiaušė:

— Jūsų Didenybe, tai neįmanoma! Tiek svarbių žmonių...

— Svarbesnių už mane?

— Atleiskite, aš nenorėjau...

— Nuvesk mane į virtuvę.

— Jums ten ne vieta!

— Gal kartais tu geriau už mane žinai, kur aš turiu būti?

— Atleiskite man, aš...

— Tu ketini leisti laiką atsiprašinėdamas? Verčiau pasakyk, kodėl viziris ir didysis Amono žynys neatėjo pareikšti man pagarbos.

— Jūsų Didenybe, aš to nežinau; argi tokie dalykai yra mano kompetencijoje?

— Eime virtuvėn.

Mėsininkai, maisto konservuotojai, daržovių valytojai, duonos ir pyragaičių kepėjai, aludariai... Romė rikiavo visą pulką specialistų, pavydžiai ginančių savo teises ir skrupulingai saugančių tiek darbo laiką, tiek poilsio dienų skaičių ir grafiką nuo bet kokio pasikėsinimo juos pakeisti. Užsiauginęs pilvuką, visada linksmas, negreitas pakrutėti, Romė nesijaudino nei dėl trigubo pagurklio, nei dėl kiek didoko svorio, su kuriuo ketino kovoti vėliau, kai pasitrauks iš pareigų. Dabar jam tik rūpėjo geležine ranka vadovauti tai armijai virėjų ir pagalbinių darbininkų, gaminti puikaus skonio patiekalus ir raminti neišvengiamus kivirčus. Priekabiai rūpindamasis patalpų švara ir produktų šviežumu, Romė pats ragavo valgius. Nesvarbu, ar Faraonas ir jo dvariškiai tądien buvo Tėbuose, ar ne, vyriausiasis virėjas reikalavo, kad patiekalai būtų tobuli.