Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

— Nefertare...

Ji puolė jam į glėbį.

— Man pavyko pasprukti, — išdykėliškai prisipažino ji. — Šį vakarą turėčiau sėdėti koncerte ir klausytis liutnių, o paskui įvertinti liutnininkių gebėjimus, bet tavo motina sutiko mane pavaduoti. Tu mane pamiršai?

— Tavo lūpos — lotoso pumpuras, iš jų skamba kerinčios ištarmės, bet man beprotiškai norisi tave pabučiuoti.

Jų bučinys buvo gaivus it jaunystės versmė; apsikabinę taip stipriai, kad pasijuto esą viena būtybė, jiedu dar kartą ne protu, o širdimi suvokė, kad yra skirti vienas kitam.

— Aš laukinis paukštis, įkliuvęs į švelniųjų tavo plaukų žabangas, — sukuždėjo Ramzis. — Tu rodai man kelią į sodą, kur tūkstančiai gėlių svaigina mane savo aromatais.

Nefertarė paleido plaukus, Ramzis nusmaukė nuo mylimosios pečių lininės suknelės petnešėles. Šiltą, kvapų ir tylų vakarą susiliejo jųdviejų lūpos, sielos ir kūnai.

15

Pirmasis šviesos spindulys pažadino Ramzį. Jis paglostė nuostabią dar miegančios Nefertarės nugarą ir pabučiavo ją į kaklą. Neatverdama akių ji apkabino Ramzį ir prisiglaudė prie jo tvirto kūno.

— Aš laiminga.

— Laimė — tai tu, Nefertare.

— Nebesiskirkime tokiam ilgam laikui.

— Nei tu, nei aš neturime pasirinkimo.

— Nejaugi mūsų gyvenimas turės paklusti valdžios reikalavimams?

Ramzis stipriai priglaudė ją prie savęs.

— Tu neatsakei man...

— Nes tu žinai, ką aš atsakysiu, Nefertare. Tu esi didžioji valdovo sutuoktinė, o aš esu Faraonas: tai tikrovė, ir mes niekur ir niekada, net slapčiausiuose mūsų sapnuose, nuo jos nepabėgsime.

Ramzis atsikėlė, priėjo prie lango ir pažvelgė į žaliuojančius po vasaros saule Tėbų apylinkių laukus.

— Aš myliu tave, Nefertare, bet esu sutuoktas ir su Egipto žeme. Aš privalau ją apvaisinti ir padaryti klestinčią. Kai jos balsas prabyla į mane ir pašaukia, aš neturiu teisės likti abejingas.

— Nejaugi dar tiek daug reikia nuveikti?

— Man atrodė, kad valdysiu ramią šalį; bet aš pamiršau, kad joje gyvena žmonės, kuriems pakanka kelių savaičių, kad spėtų išduoti Maat įstatymą ir sunaikinti mano tėvo ir jo protėvių darbo vaisius. Harmonija — pats trapiausias iš visų mūsų turtų. Jei nebūsiu budrus, šalį užvaldys blogis ir tamsybės.

Nefertarė pakilo, nuoga priėjo prie Ramzio ir prisiglaudė visu savo svaigiai kvepiančiu kūnu. Vien tik pajutęs jos prisilietimą Ramzis suvokė, kad jiedu visiškai supranta vienas kitą, vienodai mąsto ir jaučia.

Kažkas smarkiai pasibeldė į kambario duris. Staigiai jas atlapojęs, įlėkė susitaršęs Amenis. Pastebėjęs karalienę, jis nusigręžė, bet sušuko Ramziui:

— Tai svarbu, tai labai svarbu!

— Taip svarbu, kad reikia mane trukdyti taip anksti?

— Eikš, negaiškime nė akimirkos.

— Gal duosi man laiko nusiprausti ir papusryčiauti?

— Tik ne šįryt.

Ramzis niekada nebuvo linkęs nepaisyti Amenio nuomonės, ypač tais atvejais, kai jaunasis raštininkas, paprastai ramus ir santūrus, prarasdavo savitvardą.

Faraonas pats valdė dviem arkliais pakinkytą vežimą. Jam iš paskos skriejo kitas vežimas su Seramana ir lankininku. Nors Amenis nepakentė greičio, dabar jis džiaugėsi, kad Ramzis taip skuba. Jie sustojo priešais vienus iš Karnaką juosiančios sienos vartų, išlipo iš vežimų ir ėmė skaityti steloje iškaltus hieroglifus, kuriuos galėjo suprasti kiekvienas raštingas praeivis.

— Pažvelk, — pareikalavo Amenis, — pažvelk į trečią eilutę!

Ženklu, kurį sudarė scheminis trijų gyvulių kailių atvaizdas, buvo užrašoma sąvoka „gimimas“. Tuo pačiu ženklu Ramzis buvo nurodomas kaip šviesos „Sūnus“. Kaip tik šis ženklas steloje buvo iškaltas neteisingai. Dėl to jis neteko savo apsauginės magiškosios galios ir kenkė slaptai, vidinei, dvasinei Faraono esybei.

— Aš patikrinau, — pasakė tokios katastrofos priblokštas Amenis, — ta pati klaida kartojasi statulų papėdėse padarytuose įrašuose ir visiems matomose stelose. Ramzi, tai tikrų tikriausias priešiškumas ir noras tau pakenkti!

— Kas galėjo tai padaryti?

— Didysis Amono žynys ir jo skulptoriai. Jie buvo gavę užduotį iškalti šiuos įrašus, šlovinančius tavo karūnavimą!

Nors bendra įrašo prasmė nebuvo iškreipta, reikalas buvo rimtas.

— Sušauk skulptorius, — įsakė Ramzis, — ir liepk ištaisyti įrašus.

— Argi tu neatiduosi prasikaltėlių teismui?

— Jie tik vykdė įsakymus.

— Didysis Amono žynys nesveikuoja; dėl to jis negalėjęs pareikšti tau savo pagarbos po karūnavimo ceremonijos.

— Bene turi įkalčių prieš šį svarbų asmenį?

— Jo kaltė ir taip aiški!

— Nepasikliauk pernelyg aiškiais dalykais, Ameni.

— Argi jis liks nenubaustas? Kad ir koks turtingas būtų, Amono žynys yra tavo tarnas!

— Sudaryk man smulkų jo turto aprašą.

Romė neturėjo pagrindo nusiskųsti savo naujomis pareigomis. Paskyręs griežtus ir sąžiningus žmones rūmų švarai palaikyti, jis ėmėsi tvarkos karališkame žvėryne, kur buvo laikomi trys katinai, dvi gazelės, hiena ir dvi pilkosios gervės.

Romė autoriteto nepripažino vienintelė būtybė: auksaspalvis faraono šuo Budrius, įgavęs netikusį įprotį kasdien pasigauti po žuvį karališkajame tvenkinyje. Kadangi ši žūklė vykdavo globėjiškai stebint Ramzio liūtui, sutrukdyti ar nutraukti ją nebuvo ko nė galvoti.

Anksti rytą Romė padėjo Ameniui nusinešti pas Ramzį sunkią dėžę su papirusais. Iš kur tas mažutis liguistas raštininkėlis, nevalgus ir miegąs vos po tris keturias valandas, sėmėsi tiek energijos? Niekad nepavargdamas, jis praleisdavo didžiąją dienos dalį dokumentų prigriozdintame kabinete, nė negalvodamas apie poilsį.

Amenis su Ramziu užsidarė darbo kambaryje, o Romė, kaip ir kasdien, leidosi apžiūrinėti ir tikrinti virtuvę: juk Faraono, taigi ir visos šalies, sveikata priklausė nuo maisto kokybės.

Amenis ant žemų staliukų išvyniojo keletą papirusų.

— Štai mano tyrimų rezultatai, — pareiškė jis šiek tiek didžiuodamasis.

— Ar sunku buvo juos gauti?

— Ir taip, ir ne. Karnako šventyklos valdytojams nelabai patiko nei mano apsilankymas, nei klausimai, bet jie nedrįso sukliudyti man patikrinti jų atsakymus.

— Karnakas iš tiesų toks turtingas?

— Tikrai taip: aštuoniasdešimt tūkstančių tarnautojų, keturiasdešimt šešios statybvietės, veikiančios šventyklos įtakoje esančiose provincijose, keturi šimtai penkiasdešimt sodų, daržų ir vynuogynų, keturi šimtai dvidešimt tūkstančių galvų naminių gyvulių, devyniasdešimt laivų ir šešiasdešimt penkios įvairaus dydžio gyvenvietės, kurios tiesiogiai dirba pačiai didžiausiai Egipto šventyklai. Jos didžiajam žyniui lenkiasi visa armija raštininkų ir valstiečių. O jeigu dar surašytume visus dievo Amono, tai yra jo dvasininkijos, turtus, tai gautume šešis milijonus galvijų, šešis milijonus ožkų, dvylika milijonų asilų, aštuonis milijonus mulų ir kelis milijonus naminių paukščių.

— Amonas — pergalių dievas ir imperijos globėjas.

— Niekas to neginčija, bet jo žyniai — tik žmonės. Kai žmogui tenka valdyti tokį turtą, argi jis netampa gėdingų pagundų auka? Tolesniam tyrimui aš nebeturėjau laiko, bet man labai neramu.

— Ar tavo nerimas turi konkrečių priežasčių?

— Tėbuose aukšti pareigūnai nekantriai laukia, kad karališkoji pora išvyktų į šiaurę. Kitaip tariant, Tavo Didenybė drumsčia jų ramybę ir trikdo įprastą žaidimą. Tavęs prašo turtinti Karnaką ir leisti jam augti ir stiprėti kaip valstybei valstybėje ligi tos dienos, kai didysis Amono žynys pasiskelbs Pietų karaliumi ir atsiskirs nuo Egipto.