Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Šviesiaplaukis ir skvarbiaakis Menelajas, Atrėjo sūnus, Lakonijos karalius, karo dievo numylėtinis ir didysis trojėnų žudikas, buvo užsidėjęs dvigubus šarvus ir juosėjo platų diržą su aukso sagtimis. Egiptas svetingai leido jam užtrukti Nilo slėnyje, kol bus sutaisyti nukentėję jūroje laivai, bet Menelajo žmona Elena nenorėjo palikti faraonų žemės baimindamasi, kad vyro dvare jos laukia panieka, pažeminimai ir vergija.

— Gana delsti, Šenarai! Jūs, egiptiečiai, bijote kautis; mes, graikai, metų metus kovojome su trojėnais ir juos išžudėme. Jeigu jūs pageidaujate Ramzio mirties, tai nors kartą šitai pasakykit ir pasikliaukit mano kalaviju!

— Ramzis — mano brolis, o klasta kartais veiksmingesnė už šiurkščią jėgą.

— Ir tik jos abi atneša pergalę. Ar tik nemanote mokyti strategijos mane, Trojos karo didvyrį?

— Jums reikia susigrąžinti Eleną.

— Elena, Elena ir vėl Elena! Ši moteris prakeikta, bet aš negaliu grįžti į Lakedemoną be jos.

— Tuomet mes įgyvendinsime mano planą.

— Kokį gi?

Šenaras šyptelėjo. Šį kartą laimė jam nusišypsos; graiko padedamas, jis pasieks savo tikslą.

— Yra tik dvi labai didelės kliūtys: liūtas ir Seramana. Mes nunuodysime vieną ir užmušime kitą. Paskui pagrobsime Ramzį, o jūs išvešite jį Graikijon.

— Kodėl jo nenužudžius?

— Dėl to, kad aš nenoriu pradėti valdyti žengdamas per kraują. Anot oficialios versijos, Ramzis bus atsisakęs sosto ir nusprendęs pakeliauti po pasaulį. Na, o ilgos kelionės metu jis taps nelaimingo nutikimo auka.

— O kaipgi Elena?

— Kai tik būsiu karūnuotas, mano motina privalės man paklusti ir liausis ją globojusi. Jeigu Tuja elgsis neprotingai, aš uždarysiu ją šventyklon.

Menelajas susimąstė.

— Nors ir egiptiečio, bet neblogai sumanyta... Ar turite nuodų?

— Žinoma.

— Graikas karininkas, kurį mums pavyko įsiūlyti jūsų brolio asmens sargybos padaliniui, prityręs ir ryžtingas. Seramanai užmigus, jis perrėš jam gerklę. Kada pradedame?

— Dar truputį kantrybės: man reikia nuvykti į Tėbus. Smogsime, kai tik grįšiu.

Elena mėgavosi kiekviena akimirka laimės, kuri dar visai neseniai atrodė amžinai prarasta. Vilkėdama lengvutes sukneles, dvelkiančias nektaru, prisidengusi galvą šydu, kad apsisaugotų nuo saulės, ji gyveno Egipto dvare kaip nuostabiame sapne. Jai, kurią graikai vadino „ištvirkusia kale“, pavyko ištrūkti iš Menelajo, to niekšingo ir pasileidusio tirono, kuriam didžiausias malonumas būdavo ją žeminti, nagų.

Tuja, didžioji valdovo sutuoktinė, ir Nefertarė, Ramzio žmona, tapo jos draugėmis ir leido gyventi laisvai ir niekieno nevaržomai šalyje, kur moters neuždarydavo tarp keturių, tegu ir karališkos buveinės sienų.

Ar Elena tikrai buvo kalta dėl tūkstančių graikų ir trojėnų žūties? Ji niekada nenorėjo, kad jauni vyrai, apimti mirtį nešančios beprotybės, tiek metų žudytų vienas kitą. Bet šnekos ir paskalos iškart ją apkaltino ir pasmerkė, nepalikusios Elenai galimybės apsiginti. Čia, Memfyje, niekas jai nepriekaištavo; ji audė, klausėsi muzikos ir grojo pati, maudėsi puikiai įrengtuose baseinuose ir džiaugėsi įstabiu rūmų sodų grožiu. Ginklų trenksmas nuščiuvo, užleisdamas vietą paukščių čiulbesiui.

Keliskart per dieną Elena baltarankė meldė dievų, kad tik tas sapnas nesibaigtų: ji netroško nieko kito, tik pamiršti praeitį, Graikiją ir Menelają.

Eidama smėliu pabarstyta alėja tarp dviejų eilių vešliai žaliuojančių laurų, ji pastebėjo ant žemės negyvą pilkąją gervę. Priėjusi arčiau, Elena pamatė, kad gražaus paukščio pilvas perskrostas ir sumaitotas. Atsiklaupusi ji apžiūrėjo gervės vidurius; kiekvienas graikas ir trojėnas žinojo, kad Elena turi pranašystės dovaną.

Menelajo žmona ilgai rymojo prie vargšės gervės. Tai, ką Elena išvydo ir suvokė, mirtinai ją išgąsdino.

4

Tėbai, didysis pietų Egipto miestas, buvo skirtas Amonui, dievui, kuris teikė stiprybės išvaduotojams, prieš daugelį šimtmečių išvijusiems okupantus hiksus, žiaurius barbarus, užplūdusius Nilo kraštą iš Azijos. Egiptui atgavus nepriklausomybę, faraonai nepraleido progos pagerbti galingąjį dievą ir karta po kartos puošė jo šventyklą. Šitaip Karnakas, toji didžiulė statybų aikštelė, kur niekad nesibaigdavo darbai, tapo erdviausia ir turtingiausia Egipto šventove, tam tikra prasme valstybe valstybėje, o jos didysis žynys buvo ne tiek apeigomis besirūpinąs šventikas, kiek stambaus turto valdytojas, turįs labai plačius įgaliojimus.

Vos atvykęs į Tėbus, Šenaras paprašė priimamas pas didįjį žynį. Abu kalbėjosi medinėje pavėsinėje, kurios sienelė ir stogas buvo apraizgyti glicinijos ir sausmedžio šakelių. Netoliese tyvuliavo šventasis ežeras, nuo kurio sklido bent kiek vėsos.

— Nejaugi jūs atvykote be palydos? — nustebo didysis žynys.

— Labai mažai kas žino apie mano atvykimą.

— Šit kaip... Vadinasi, jūs norite, kad ir aš laikyčiau jį paslaptyje.

— Ar jūs vis dar tvirtai nusiteikęs prieš Ramzį?

— Labiau nei kada nors. Jis jaunas, karštas ir ūmus; jo atėjimas į valdžią būtų pražūtingas. Paskelbęs jį savo įpėdiniu, Setis suklydo.

— Ar jūs linkęs pasikliauti manimi?

— Kokią vietą jūs skirsite Amono šventyklai, jei atsisėsite į sostą?

— Žinoma, pirmąją.

— Setis globojo kitus žynius — Heliopolio ir Memfio. O aš noriu tik vieno: kad Karnakas nebūtų nustumtas į antrą planą.

— Tai padaryti ketina Ramzis, bet tik ne aš.

— Ką jūs siūlote, Šenarai?

— Veikti, ir greit.

— Kitaip tariant, dar prieš Sečio mumiją paguldant kapan.

— Tikrai taip. Tai mūsų paskutinis šansas.

Šenaras nežinojo, kad didysis Amono žynys sunkiai serga; anot gydytojo, gyventi jam buvo likę vos keli mėnesiai, o gal tik kelios savaitės. Tad greitas sprendimas aukštajam pareigūnui atrodė esąs dievų palankumo ženklas. Prieš mirtį jis dar spės išvysti, kaip Ramzis bus nušalintas nuo aukščiausios valdžios, o Karnakas išgelbėtas.

— Aš nepakęsiu jokio smurto, — pareiškė didysis žynys. — Amonas suteikė mums taiką, ir niekas neturi jos pažeisti.

— Būkite ramus; nors ir nesugeba valdyti, Ramzis vis dėlto yra mano brolis, ir aš jį labai myliu. Niekada neketinau padaryti jam ką nors pikta.

— Kokį gi likimą jūs jam numatėte?

— Jis jaunas ir energingas, mėgsta nuotykius ir plačias erdves. Kadangi bus išvaduotas nuo pernelyg jam sunkios naštos, Ramzis leisis ilgon kelionėn ir aplankys daug užsienio šalių. O kai grįš, ši jo patirtis mums labai pravers.

— Aš taip pat primygtinai noriu, kad karalienė Tuja liktų jūsų svarbiausia patarėja.

— Savaime suprantama.

— Būkite ištikimas Amonui, Šenarai, ir likimas jums nusišypsos.

Vyresnysis Sečio sūnus pagarbiai nusilenkė. Iš tiesų to seno žynio patiklumas suteikė jam nuostabią progą įgyvendinti taip toli siekiančias užmačias.

Dolantė, vyresnioji Ramzio sesuo, stengėsi įtrinti savo riebią odą ką tik atneštu nauju tepalu. Nei graži, nei bjauri, pernelyg aukšta, amžinai pavargusi, ji nekentė Tėbų ir Pietų. Jos luomo moteriai derėjo gyventi tik Memfyje, kur ji galėjo leisti laiką pasinerdama į aibes namuose nutinkančių dramatiškų įvykių, taip pagyvindavusių dykinėjančios diduomenės šeimų gyvenimą.

Tėbuose ji nuobodžiavo. Žinoma, Tėbų aukštuomenė atvėrė jai savo duris, ir Dolantė lakstė iš vieno pokylio į kitą, naudodamasi didžiojo Sečio dukters padėtimi; bet mada čia taip atsiliko nuo Memfyje atsirandančių naujovių, o Dolantės vyras, solidų pilvuką užsiauginęs linksmuolis Saris, buvęs Ramzio auklėtojas, pamažu darėsi neurastenikas. Juk jis buvo Kap’o viršininkas, vadovavo tam garsiam universitetui, kuris rengė būsimuosius aukštus karalystės pareigūnus, o dabar, netekęs savo posto, buvo priverstas dykinėti, — ir visa tai buvo Ramzio darbas.