Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Seramana, Ramzio asmens sargybos viršininkas, nebesitraukė iš rūmų sparno, kur dirbo būsimasis Egipto valdovas. Buvusio pirato sardo paskyrimas į šį postą, reikalaujantį ypač patikimo žmogaus, sukėlė begalę kalbų. Kai kurie buvo įsitikinę, kad tas milžinas rūpestingai paraitytais ūsais anksčiau ar vėliau išduos Sečio sūnų. Tačiau dabar niekas negalėjo patekti į rūmus be jo leidimo. Didžioji valdovo sutuoktinė patarė jam vyti lauk įsibrovėlius, o kilus pavojui nedvejojant griebtis kalavijo.

Seramanos ausis pagavo ginčo atgarsius ir jis nuskubėjo į lankytojams skirtą vestibiulį.

— Kas čia dedasi?

— Šis vyriškis nori jėga prasiveržti į rūmus, — atsakė vienas sargybinis rodydamas barzdotą, plačiapetį galiūną vešliais plaukais.

— Kas tu? — pasiteiravo Seramana.

— Hebrajas Mozė, Ramzio vaikystės draugas, Faraono tarnas jo statybvietėse.

— Ko nori?

— Paprastai Ramzis neuždaro man savo durų!

— Šiandien tai sprendžiu aš.

— Ar tiktai karalystės valdytojas nėra prievarta laikomas uždarytas savo rūmuose?

— Saugumas įpareigoja... Kokiu tikslu atėjai pas karalystės valdytoją?

— Tai ne tavo reikalas.

— Tokiu atveju keliauk iš kur atėjęs ir nebesiartink prie šių rūmų, kitaip įsakysiu tave uždaryti į kalėjimą.

Besipriešinančiam Mozei sutramdyti prireikė bent keturių sargybinių.

— Pranešk Ramziui apie mano atvykimą, arba tau klius!

— Man dėl tavo grasinimų nei šilta, nei šalta.

— Mano draugas manęs laukia! Ar tu gali tai suprasti?!

Ilgi piratavimo metai ir aibė aršių kautynių išmokė Seramaną uoste užuosti pavojų. Nepaisant fizinės jėgos ir išdidaus tono, Mozė pasirodė jam nuoširdus.

Ramzis su Moze apsikabino.

— Čia jau nebe rūmai, o tvirtovė! — sušuko hebrajas.

— Mano motina, žmona, asmens sekretorius, Seramana ir dar kai kas baiminasi paties blogiausio.

— Paties blogiausio... Ką tai reiškia?

— Pasikėsinimo.

Ant išeinančios į sodą karalystės valdytojo priėmimų salės slenksčio snūduriavo didžiulis Ramzio liūtas, o tarp jo priekinių letenų jaukiai įsitaisė auksaspalvis šuo Budrius.

— Turėdamas tokią porelę, ko tu gali bijoti?

— Nefertarė įsitikinusi, kad Šenaras neatsisakė savo ketinimų tapti Egipto valdovu.

— Perversmas dar prieš Sečio laidotuves... Nepasakytum, kad Šenaras galėtų taip pasielgti. Jis labiau linkęs veikti šešėlyje ir laukti, kol laikas pakreips įvykius jam norima linkme.

— Betgi dabar laiko jam kaip tik trūksta.

— Tu teisus... Bet jis neišdrįs stoti prieš tave.

— Teišgirsta tave dievai... Juk Egiptas nieko iš to nelaimėtų. Kas šnekama Karnake?

— Daug pikto apie tave.

Mozė vadovavo darbams didžiulėje Karnako statybvietėje, kur Sečio valia buvo pradėta statyti milžiniška kolonų salė, bet faraono mirtis nutraukė darbą.

— Ir kas gi piktinasi?

— Amono žyniai, keletas kilmingųjų, Pietų viziris... Juos skatina tavo sesuo Dolantė su savo vyru Sariu. Jie negali atleisti, kad ištrėmei juos taip toli nuo Memfio.

— Argi tas niekingasis Saris nemėgino nužudyti manęs ir Amenio, mano asmens sekretoriaus ir mudviejų vaikystės draugo? Priversti jį ir mano seserį persikelti iš Memfio į Tėbus — dar labai lengva bausmė!

— Tos nuodingos gėlės auga tik Šiaurėje; Pietuose jos nunyksta. Tau reikėjo griežčiau juos nubausti ir pasmerkti tikram ištrėmimui.

— Dolantė mano sesuo, o Saris buvo mano auklėtojas ir mokytojas.

— Argi karaliui dera būti tokiam atlaidžiam savo artimiesiems?

Ramzis įsižeidė.

— Aš dar ne karalius, Moze!

— Vis dėlto tau reikėjo paduoti skundą ir palikti jį spręsti teisingumui.

— Jeigu mano sesuo ir jos vyras elgsis nederamai, aš juos griežtai nubausiu.

— Norėčiau tuo tikėti... Tu tiesiog nesuvoki savo priešų įniršio.

— Aš verkiu savo tėvo, Moze.

— Ir pamiršti savo kraštą ir jo liaudį! Nejaugi tu manai, kad Setis dangaus aukštybėse pritaria tokiam silpnadvasiškumui?

Jeigu Mozė nebūtų draugas, Ramzis būtų jam smogęs.

— Nejau valdovas turi būti kietaširdis?

— O kaip gali valdyti šalį žmogus, paskendęs savo nors ir trigubai teisėtame skausme? Šenaras bandė mane papirkti ir sukurstyti prieš tave. Ar dabar supranti, koks pavojus tau gresia?

Mozės žodžiai pribloškė Ramzį.

— Tavo priešas ir stiprus, ir klastingas, — tęsė Mozė. — Ar pagaliau atsikratysi savo sąstingio?

3

Memfis, šalies ekonomikos sostinė, išsidėsčiusi Deltos ir Nilo slėnio sandūroje, buvo apimtas stingulio. Dauguma prekinių laivų liko prie „Laimingo kelio“ uosto prieplaukų, nes per septyniasdešimt gedulo dienų nebuvo sudarinėjami jokie sandoriai, o didikų sodybose nevyko jokių pokylių.

Sečiui mirus, didysis miestas išgyveno šoką. Jam valdant Memfis suklestėjo, bet tas suklestėjimas turtingiems pirkliams dabar atrodė trapus ir trumpalaikis, nes silpnas faraonas nusilpnins ir Egiptą. Jie neabejojo, kad būsimasis faraonas bus nieko vertas: kas gi galėtų prilygti Sečiui? Jo vyresnysis sūnus Šenaras būtų vykusiai tvarkęs karalystės reikalus, bet sergantis valdovas pasirinko savo įpėdiniu jauną karštagalvį Ramzį, kurio stotas ir povyza labiau tiko gražuolėms vilioti, o ne valstybei vadovauti. Juk ir išmintingiausi kartais klysta; todėl Memfyje, kaip ir Tėbuose, patyliukais sklido šnekos, kad Setis galbūt suklydo, skirdamas sosto paveldėtoju jaunesnįjį sūnų.

Šenaras nekantraudamas vaikštinėjo užsienio reikalų ministro Mebos rezidencijos priėmimų salėje. Būdamas Ramzio priešas, šešiasdešimtmetis, santūrus, gražaus stoto, plataus ir keliančio pasitikėjimą veido, Meba palaikė Šenarą, nes visa širdimi pritarė jo politinėms ir ekonominėms pažiūroms. Atverti Egiptui didžiulę Viduržemio jūros baseino ir Azijos rinką, užmegzti kaip galima daugiau prekybinių ryšių, net jei dėl to reikėtų pamiršti kelias pasenusias vertybes — argi ne puiki ateities perspektyva? Verčiau prekiauti ginklais nei jais naudotis.

— Ar jis ateis? — pasiteiravo Šenaras.

— Nurimkite, jis palaiko mūsų pusę.

— Nemėgstu tokių galvijų kaip jis. Jie lyg tas vėjarodis: kur vėjas dvelktelėjo, ten ir pasisuko.

Vyresnysis Sečio sūnus buvo neaukštas, kresnas, apkūnus, apskritaveidis, putlių skruostų. Storos smaližiaus lūpos aiškiai rodė, kad jis linkęs skaniai pavalgyti, o mažos rudos akutės nuolat lakstė į šalis. Masyvus ir apsunkęs, jis nekentė saulės ir fizinės veiklos; norėdamas visiems parodyti, jog yra puikiai išauklėtas ir ramus, Šenaras kalbėdavo saldžiai ir tyliai, bet neryžtingas, virpčiojąs balsas leisdavo pašnekovui suprasti, kad gero tono ir ramybės jam dažnai trūksta.

Šenaras buvo pacifistas iš savanaudiškumo. Ginti savo kraštą, drauge atsiribojant nuo aplinkinių rinkų, jam atrodė absurdiška. Jo nuomone, žodį „išdavystė“ vartojo tik moralistai, nesugebą nieko pasiekti. Senoviškais principais išauklėtas Ramzis nenusipelnė sosto ir nepajėgs valdyti karalystės. Tad Šenaras nejautė jokių sąžinės priekaištų regzdamas sąmokslą, turėjusį atvesti jį valdžion: Egiptas bus jam tik dėkingas.

Tačiau tam reikėjo, kad pagrindinis Šenaro sąjungininkas neatsižadėtų jų bendro plano.

— Duok man atsigerti, — pareikalavo Šenaras.

Meba padavė garbiajam svečiui taurę šviežio alaus.

— Nereikėjo mums juo pasikliauti.

— Jis ateis, esu tuo tikras. Nepamirškite, kad jis trokšta kuo greičiau sugrįžti namo.

Pagaliau užsienio reikalų ministro buveinės sargybinis pranešė, kad ilgai lauktasis lankytojas atvyko.