Кристиан Жак - Ramzis. Milijonų metų šventykla

Nugalėtojas pirmąkart ištrūko iš aptvaro, kuriame jis buvo uždarytas Ramziui išvykus. Gal grobuonies prigimtis paėmė viršų, ir liūtas tapo žiaurus ir negailestingas tam, kurį ligi šiol laikė savo šeimininku?

— Apsispręsk, Nugalėtojau. Arba tu tapsi mano sąjungininku visam gyvenimui, arba mane nužudysi.

Liūtas atsistojo ant užpakalinių kojų ir uždėjo priekines letenas Ramziui ant pečių. Karalaitis laikėsi iš paskutiniųjų, nors jį ne tik apstulbino liūto elgesys, bet ir lenkė prie žemės plėšrūno svoris. Neišleisdamas nagų, liūtas bemaž palietė snukiu Ramzio veidą ir apuostė jo nosį.

Taip buvo sutvirtinta jų draugystė, abipusis pasitikėjimas ir pagarba.

— Štai tu ir nulėmei mano likimą.

Dabar tasai, kurį Setis pavadino Šviesos Sūnumi, nebeturėjo pasirinkimo.

Jis kausis kaip liūtas.

2

Karališkuosius Memfio rūmus gaubė gilus gedulas. Vyrai nebesiskuto, moterys vaikščiojo palaidais plaukais. Septyniasdešimčiai dienų, kurias turėjo užtrukti Sečio mumifikacija, Egiptas tarsi pakibo tuštumoje. Kraštui reikėjo kaip nors išgyventi tą laikotarpį. Karalius buvo miręs, jo sostas liko laisvas, kol bus oficialiai paskelbtas jo paveldėtojas, o šitai galėjo būti atlikta tik po to, kai Sečio mumija bus nuleista į kapą ir susijungs su dangiškąja šviesa.

Pasienio postai buvo kovinėje parengtyje, o kariuomenė pasirengusi užkirsti kelią bet kokiam bandymui įsiveržti į Egipto teritoriją, vos tik gaus karalystės valdytojo Ramzio ir didžiosios valdovo sutuoktinės Tujos įsakymą. Tačiau artimiausioje ateityje, kaip atrodė, pagrindinį pavojų kėlė ne hetitai1: įsiveržimo galima buvo tikėtis iš kitur. Turtingos provincijos su klestinčia žemdirbyste Nilo deltoje nuo seno viliojo Sinajuje klajojančius beduinus ir Azijos kunigaikščius, kartais gebančius susivienyti, kad galėtų pulti šiaurės rytų Egiptą.

Sečiui iškeliavus į Anapus, šalyje kilo ir stiprėjo baimė. Kai nebėra faraono, chaoso jėgos gali užplūsti Egiptą ir sugriauti civilizaciją, kurią kūrė viena dinastija po kitos. Ar jaunasis Ramzis įstengs apsaugoti Abi Žemes2 nuo nelaimės? Kai kurie didikai visiškai juo nepasitikėjo ir pageidavo, kad Ramzis pasitrauktų iš kelio savo broliui Šenarui, labiau prityrusiam ir ne tokiam karštagalviui.

Mirus vyrui, didžioji valdovo sutuoktinė Tuja nepakeitė savo įpročių. Dabar jai buvo keturiasdešimt dveji. Ji buvo labai liekna, o didelės migdolo formos akys, žvelgiančios griežtai ir skvarbiai, siaura tiesi nosis ir kone kvadratinis smakras teikė jos išvaizdai didybės. Tuja turėjo neginčytiną moralinį autoritetą. Ji visada padėjo Sečiui; faraonui išvykus į užsienį, ji tvirta ranka valdė šalį.

Apyaušriu Tuja mėgo pasivaikščioti sode, kur augo figmedžiai ir tamariskai. Vaikštinėdama ji planavo savo darbo dieną, kurią turėjo užpildyti besikaitalioją pasaulietiški susitikimai ir apeigos, šlovinančios dievų galią.

Kai Sečio nebeliko, Tujai viskas ėmė atrodyti beprasmiška. Ji troško tik vieno: kuo greičiau prisijungti prie savo vyro toje ramybės visatoje, toli nuo žmonių pasaulio, bet buvo pasiryžusi kantriai nešti likimo jai skirtų metų naštą. Juk jai buvo suteikta tiek laimės! Dabar ji privalėjo grąžinti ją savo šaliai, tarnaudama jai ligi paskutinio atodūsio.

Iš rytmečio ūkanų išniro grakštus Nefertarės siluetas. Ramzio žmona, „gražesnė už visas rūmų gražuoles“, kaip apie ją kalbėjo liaudis, turėjo juodus blizgančius plaukus ir nepaprastai švelnias žalsvai mėlynas akis. Buvusi deivės Hatoros šventyklos Memfyje muzikantė, puiki audėja, iš mažens išmokyta garbinti senuosius autorius — tokius kaip išminčius Ptahotepas — Nefertarė nepriklausė kilmingai šeimai, bet Ramzis ją beprotiškai įsimylėjo, pakerėtas jos grožio, proto ir stebėtino tokiai jaunai moteriai pažiūrų brandumo. Nefertarė nesistengė patikti, jai to nė nereikėjo: ji pati buvo įkūnyta vilionė. Tuja pasirinko ją savo rūmų prižiūrėtoja, ir Nefertarė tebeėjo šias pareigas, nors ir tapo karalystės valdovo žmona. Egipto karalienė su Nefertare sutarė kuo puikiausiai, suprasdamos viena kitą iš pusės žodžio.

— Kokia gausi šįryt rasa, Jūsų Didenybe; kas gi sugebės apdainuoti mūsų žemės dosnumą?

— Kodėl tu taip anksti pakilai, Nefertare?

— Ar nemanote, kad tai jums derėtų ilgiau pamiegoti?

— Aš iš viso nebeužmiegu.

— Kaip palengvinti jūsų skausmą, Didenybe?

Liūdnas šypsnys nuslydo Tujos lūpomis.

— Sečio niekas nepakeis ir neatstos; visos likusios mano dienos bus tik ilga kančia, kurią praskaidrins vien laimingas Ramzio viešpatavimas. Nuo šiol tai vienintelis dalykas, dėl kurio aš gyvenu.

— Man labai neramu, Didenybe.

— Ko tu baiminiesi?

— Kad Sečio valia nebus įvykdyta.

— Kas išdrįs jai pasipriešinti?

Nefertarė neatsakė.

— Tu galvoji apie mano vyresnįjį sūnų Šenarą, tiesa? Aš žinau, koks jis garbėtroška ir ambicingas, betgi jis ne toks pakvaišėlis, kad nepaklustų tėvui.

Auksiniai tekančios saulės spinduliai nutvieskė karalienės sodą.

— Manai, esu naivi, Nefertare? Atrodo, tu nesutinki su manimi.

— Jūsų Didenybe...

— Gal tu turi kokių nors tikslių žinių?

— Ne, tai tik nuojauta — neaiški nuojauta.

— Mąstydama tu pasikliauji žaibiška intuicija; be to, tu visai nelinkusi ką nors šmeižti; tačiau ar yra koks kitas būdas neleisti Ramziui viešpatauti, išskyrus vieną: jį nužudyti?

— To aš ir bijau, Jūsų Didenybe.

Tuja paglostė tamarisko šakelę.

— Nejaugi Šenaras ryžtųsi veržtis į sostą nusikalsdamas?

— Tokia mintis kelia man siaubą, kaip ir Jums, bet aš nepajėgiu ja atsikratyti. Jeigu Jums ji atrodo neįtikima, smerkite mane ir bauskite, bet tylėti aš negalėjau.

— Kaip užtikrinamas Ramzio saugumas?

— Jį budriai saugo jo šuo ir liūtas, taip pat Seramana, karalaičio asmens sargybos viršininkas. Ramziui grįžus iš kelionės po dykumą, kur jis buvo išsiruošęs vienui vienas, man pavyko jį įtikinti nelikti be apsaugos.

— Valstybinis gedulas trunka jau dešimt dienų, — priminė didžioji valdovo sutuoktinė. — Po dviejų mėnesių balzamuotas Sečio kūnas atguls amžinojon buveinėn. Tuomet Ramzis bus karūnuotas, o tu tapsi Egipto karaliene.

Ramzis nusilenkė motinai, paskui švelniai priglaudė ją prie savęs. Ji, iš pažiūros tokia gležna, davė jam orumo ir kilnumo pamoką.

— Kodėl Dievas siunčia mums tokį skaudų išbandymą?

— Sečio dvasia gyva tavyje, mano sūnau; jo laikas baigėsi, tavasis tik prasideda. Setis nugalės mirtį, jei tu tęsi jo darbus.

— Mus dengia jo milžiniškas šešėlis.

— Argi tu — ne Šviesos Sūnus, Ramzi? Išsklaidyk mus gaubiančią tamsą, pažabok mus puolantį chaosą.

Jaunuolis atsitraukė nuo karalienės.

— Žinai, mano liūtas ir aš — mudu dykumoje susibroliavome.

— Tai buvo ženklas, kurio tu tikėjaisi, juk taip?

— Žinoma. Ar leisi paprašyti tavęs vienos malonės?

— Klausau tavęs.

— Kai tėvas išvykdavo iš Egipto, norėdamas parodyti svetimšaliams mūsų galybę, kraštą valdei tu.

— To reikalauja mūsų tradicija.

— Tu įpratusi valdyti, ir visi tave gerbia. Kodėl tau neatsisėdus į sostą?

— Tai būtų prieš Sečio valią. Jis įkūnijo mūsų įstatymą — tą įstatymą, kurį mes mylime ir gerbiame. Jis pasirinko tave, sūnau, tu ir turi karaliauti. Jei norėsi, aš tau patarsiu ir padėsiu kiek įmanydama.

Ramzis liovėsi įkalbinėjęs Tują.

Motina buvo vienintelė būtybė, galėjusi pakeisti jo likimą ir išvaduoti nuo būsimos naštos; bet Tuja liko ištikima velioniui karaliui, ir savo nuostatos ji nekeis. Kad ir kokios abejonės ar nerimas jį apniktų, Ramzis privalės žengti savu keliu.