М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

Iš pradžių Partagezo žmonės lyg susitarę tikėjo, kad visa, kas tikra ir svarbu, vyksta kažkur kitur. Naujienos iš tolimojo pasaulio prasisunkdavo lyg lietaus lašai pro medžių šakas – kaptelės nuotrupa, paskui koks visas gandas… 1890 metais atvedus telegrafo liniją, tempas šiek tiek pagreitėjo, vėliau vienas kitas žmogus įsitaisė telefoną. 1899 metais miestas netgi pasiuntė į Transvalį kareivių, būrelis jų žuvo, bet apskritai gyvenimas Partageze buvo panašesnis į mugės intermediją, kurią vaidinant nenutinka nei ko labai blogo, nei labai nuostabaus.

Kitiems vakarų miestams, aišku, klostėsi kitaip, pavyzdžiui, Kalgurlis, įsikūręs už kelių šimtų mylių nuo vandenyno, pagarsėjo požeminėmis aukso gyslomis, užneštomis dykumos smėliu. Vyrai atkeliaudavo čia su vienračiais ir loviais auksui plauti, o netrukus miesto gatvėmis, ne visai ironiškai pavadintomis Krezo ir panašiais vardais, jau važinėdavo automobiliais, nusipirktais už kačioko didumo grynuolius. Pasaulis troško Kalgurlio turtų. Partagezo siūlomos gėrybės, mediena ir santalmedžiai, buvo smulkmena, tai tau ne žėrintis Kalgurlio bumas.

1914 metais padėtis pasikeitė. Partagezas pamatė, jog ir jis turi pasauliui reikalingų išteklių. Vyrų. Jaunų vyrų. Fiziškai tvirtų vyrų. Vyrų, visą gyvenimą mojavusių kirviu, spaudusių plūgą ir kentusių vargą. Vyrų, kurie buvo tinkamiausia patrankų mėsa, skirta paaukoti ant apkasų karo aukuro kitame Žemės pusrutulyje.

1914 metai – tai vėliavos ir šviežumu kvepianti uniforminių diržų oda. Tik po metų gyvenimas pradėjo atrodyti šiek tiek kitaip, jau ne toks panašus į mugės intermediją, nes moterys, užuot sulaukusios savo brangiųjų žaliūkų, pradėjo gauti telegramas. Popieriaus lapelius, kurie, iškritę iš bejėgiškai nusvirusių rankų, imdavo suktis aštriame it peilio ašmenys vėjuje, kurie pranešdavo, kad tavo žindytas, maudytas, bartas ir tiek ašarų ištraukęs berniukas yra… na, kad jo nebėra . Partagezas prisijungė prie pasaulio vėlai ir per kančias.

Žinoma, vaikų netektis neišvengiama. Jokios garantijos, kad pastojus gims gyvas kūdikis ar pagimdytas bent kiek ilgiau pagyvens. Tik stipriems ir dalingiems gamta leidžia pasilikti šiame žemės rojuje. Pasižiūrėkit į bet kurios šeimos Bibliją, ir išvysite tai patvirtinančių faktų. Ir kapinės byloja apie kūdikius, kurių balsai, įkirtus gyvatei, nuo karštinės ar iškritus iš vežimo, pagaliau pakluso motinų maldavimui: „Cit, mažuli, cit, nutilk.“ Išgyvenę vaikai įprasdavo, kad ant stalo dedama viena lėkšte mažiau, kaip priprasdavo ir pasislinkti atsiradus prie jo naujai burnai. Taip ir kviečių lauke – ne visos pasėtos sėklos sudygsta, o sudygusios sulaukia brandos. Dievas tarsi pribarsto vaikelių dosnia sauja, bet paskui juos pasiima pagal kažkokį neperprantamą dieviškosios pjūties kalendorių. Miesto kapinės šitai visada sąžiningai atspindėdavo: jų paminkliniai akmenys, kai kurie pakrypę tarsi klibantys ir pajuodę dantys, atvirai pasakodavo apie gyvenimus, kuriuos anksti nutraukė gripas ar vanduo, ar netgi žaibas. Bet 1915 metais jos pradėjo meluoti. Viso krašto vaikinai ir vyrai mirė dešimtimis, bet kapinės tylėjo.

Bėda ta, kad visi tie jauni kūnai gulėjo purvyne kitam pasaulio krašte. Vadovybė darė, ką galėjo: kur leisdavo sąlygos ir mūšio eiga, būdavo kasami kapai; jei pavykdavo surankioti rankas ir kojas ir sudėti visą kareivį, jis būdavo palaidojamas su šiokiomis tokiomis apeigomis. Žuvusieji buvo stropiai registruojami. Vėliau kapai būdavo nufotografuojami, ir šeima už du svarus, vieną šilingą ir šešis pensus galėjo nupirkti oficialią atminimo lentelę. Dar vėliau iš žemės ėmė dygti karo paminklai, pabrėžiantys ne praradimus, o tai, kas tais praradimais laimėta, ir kaip šaunu būti nugalėtoju. „Anokia pergalė, jeigu nugalėtojas negyvas“, – kai kas murmėdavo.

Be vyrų miestas liko skylėtas kaip šveicariškas sūris. Tačiau mobilizacijos nebuvo. Niekas jų nevertė eit į karą.

Žiauriausias anekdotas buvo vyrukai, kuriuos visi vadino „laimės kūdikiais“, mat jie turėjo sugrįžti visam laikui, pas vaikus, išpuoštus tėvelio sutikimo proga, pas šunį su kaspinu ant kaklo, kad galėtų džiaugtis su šeima. Dažniausiai šuo pirmas ir suprasdavo, jog kažkas ne taip: žmogeliui trūksta ne vien akies ar kojos, o apskritai kažko trūksta – jis tebėra dingęs be žinios, nors kūnas niekur nedingo. Pavyzdžiui, Bilis Višartas iš Sedlerio malūno, turintis tris mažiukus ir žmoną, apie kokią vyras gali tik pasvajoti, apnuodytas dujomis nebenulaiko šaukšto, seilėjasi ir spjaudosi kaip šiaudapjaustė, apipurkšdamas sriuba visą stalą. Rankos taip dreba, kad kelnių nepajėgia susisegti. Vakare likęs vienas su pačia net nenusirengia, tik susiriečia į kamuoliuką ir rauda. Arba jaunasis Semas Dausitas – atlaikęs pirmąjį išsilaipinimą Galipolyje, Bulkūro mūšyje neteko abiejų rankų ir pusės veido. Našlė jo motina sėdi vakarais ir sielojasi, kas pasirūpins jos berniuku, kai ji mirs. Visame krašte nerasi tokios kvailos mergos, kuri už tokio tekėtų. Skylėtas šveicariškas sūris… Kažko trūksta.

Ilgą laiką žmonės vaikščiojo apstulbusiais veidais kaip žaidėjai, staiga sužinoję, kad pakeistos žaidimo taisyklės. Jie labai stengėsi guostis mintimis, jog vaikinai žuvo ne veltui: jie dalyvavo didingoje kovoje dėl gėrio. Būdavo valandėlių, kai jiems pavykdavo tuo įtikėti ir užgniaužti iš gerklės besiveržiantį piktą, skausmingą motinos paukštės riksmą.

Po karo žmonės stengėsi būti atlaidūs vyrams, kurie grįžo pernelyg įjunkę gerti ar peštis, kurie nepajėgė išbūti vienam darbe ilgiau kaip tris dienas. Verslas mieste daugmaž grįžo į vėžes. Kelis tebelaikė bakalėjos krautuvę. Mėsininkas tebebuvo senis Lenas Bredšo, nors jaunikliui Lenui taip ir knietėjo užimti jo vietą: užteko pamatyti, kaip jis plačiai apkečia prekystalį lenkdamasis per tėvą paimti žlėgtainio ar kiaulės pažandės. Ponia Inkpen (tarsi niekada ir neturėjusi krikščioniško vardo, nors sesuo prie keturių akių vadindavo ją Popse), vyrui Mekui negrįžus iš Galipolio, perėmė jo kalvę. Jos veidas buvo kietas kaip geležinė pasaga, ne minkštesnė ir širdis. Jai dirbo tikri galiūnai, tačiau iš jų girdėjai tik: „Taip, ponia Inkpen. Ne, ponia Inkpen“, nors kiekvienas būtų galėjęs ją pakelti vienu pirštu.

Žmonės žinojo, kam galima parduoti skolon, o iš ko būtina reikalauti pinigų iš karto; kuriuo pirkėju galima patikėti, kai prekę atneša atgal ir liepia grąžinti pinigus. Mučmoro audinių ir galanterijos krautuvė daugiausia pelno duodavo prieš Kalėdas ir Velykas, nors artėjant žiemai padidėdavo vilnonių siūlų paklausa. Pelninga buvo ir prekyba moteriškais apatiniais. Glostydamasis smailius ūsus, Leris Mučmoras pataisydavo klientus, neteisingai tariančius jo pavardę – Mučmoras, ne Maučmoras. Su baime ir apmaudu jis stebėjo, kaip ponia Terkl gretimame name atidarė kailių parduotuvę. Kailių parduotuvė Partageze? Čia tai bent! Po pusės metų maloniai šypsodamasis sutiko parduotuvės uždarymą ir likusias prekes nupirko paakintas „kaimyniškų jausmų“, bet pardavė pasidarydamas gražaus pinigo vienam kapitonui, plaukiančiam į Kanadą, kur, sakoma, visi pasimaišę dėl tokių dalykų.

Taigi 1920 metais Partagezas pasižymėjo nedrąsiu išdidumu ir atkaklumu, būdingais kiekvienam Vakarų Australijos miestui. Vejos lopinėlio centre šalia pagrindinės gatvės stovėjo naujas granitinis obeliskas, jame buvo iškalti vardai visų vyrų ir vaikinų (kai kurie neturėjo nė šešiolikos), jau negrįšiančių arti laukų ar leisti medžių, jau nebaigsiančių savo pamokų, nors daugelis miestelėnų vis tiek jų tebelaukė užgniaužę kvapą. Palengva gyvenimas vėl susiaudė į praktišką, tvirtą audeklą, kuriame kiekvienas siūlas daugybę kartų susikryžiuoja su kitais per mokyklą, darbą ir santuoką nužymėdamas gijas, nematomas tiems, kurie negyveno šiame mieste.