М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

Jis atlydėjo į svetainę tvirto sudėjimo vyriškį žilomis žandenomis ir jo žmoną, sveikatingai išraudusią.

– Čia Bilas Greismarkas su žmona Violeta ir dukra… – Jis atsisuko. – Kurgi ji? Šiaip ar taip, duktė kažkur yra, tikiuosi, netrukus pasirodys. Bilas – Partagezo mokyklos direktorius.

– Malonu susipažinti, – tarė Tomas, paspausdamas vyriškiui ranką ir mandagiai linktelėdamas moteriai.

– Taigi manote susitvarkyti su Jano Uola? – paklausė Bilas Greismarkas.

– Tuoj bus aišku, – atsakė Tomas.

– Žinokite, ten nyku.

– Girdėjau.

– Ir nėra jokių kelių, – įsiterpė Sirelas Čiperis.

– Na, taip, – murmtelėjo Tomas.

– Abejoju, ar man patiktų vieta, kurioje nėra kelių, – smerkiamai bambėjo Čiperis, tarsi kalbėdamas apie kažkokį moralinį nuopuolį.

– Kelių nebuvimas jums mažiausiai rūpės, sūnau, – pareiškė Greismarkas.

– Tėti, liaukis, gerai? – Prašapėlė duktė įžengė į kambarį, bet Tomas nepamatė, nes sėdėjo nugara į duris. – Vargšeliui mažiausiai reikia tavo pasakų apie pasaulio pabaigą.

– O, sakiau, kad tuoj pasirodys, – pradžiugo kapitonas Heslakas. – Čia Izabelė Greismark. Izabele, susipažink su ponu Šerbernu.

Tomas atsistojo pasisveikinti. Jų akys atpažino vienas kitą. Jis jau norėjo užsiminti apie kirus, bet ji nutildė jį tardama:

– Malonu susipažinti, pone Šerbernai.

– Prašau vadinti tiesiog Tomu, – paprašė jis, galvodamas, kad vis dėlto jos tėvai turbūt nesitiki, kad ji galėtų prieplaukoje mėtyti paukščiams duoną. Įdomu, ką dar slepia ši koketiška šypsena?

Vakaras slinko visai maloniai – Heslakai pasakojo Tomui apygardos istoriją ir kaip dar kapitono tėvo laikais buvo pastatytas švyturys.

– Labai svarbus prekybai, – patikino jį uosto viršininkas. – Didžiosios Australijos įlankos jau ir paviršius klastingas, o ką kalbėti apie povandenines uolas. Saugus transportas – svarbiausia verslo sąlyga, visi tai žino.

– Žinoma, o svarbiausias saugaus transporto pagrindas – geri keliai, – užtraukė savo giesmelę Čiperis, pasirengęs byloti vienintele jam artima pokalbio tema.

Tomas stengėsi įdėmiai klausytis, bet vogčiomis stebėjo Izabelę. Ji sėdėjo taip, kad kiti jos nematė, todėl pradėjo pusiau rimtai, pusiau pajuokiamai vaipytis iš Sirelo Čiperio pastabų, kiekvieną jo frazę palydėdama mažyte pantomima.

Spektaklis nesibaigė, Tomas iš paskutiniųjų bandė išlaikyti rimtą veidą, bet pagaliau neišlaikęs nusikvatojo ir skubiai suvaidino kosulio priepuolį.

– Kas atsitiko, Tomai? – susirūpino kapitonienė. – Atnešiu vandens.

Nedrįsdamas pakelti akių, Tomas tebekosėjo.

– Dėkui. Aš eisiu su jumis. Nežinau, kas užėjo.

Tomui atsistojus, Izabelė kuo rimčiausiai patarė:

– Pone Čiperi, kai Tomas grįš, turėsite jam papasakoti, kaip tiesiate kelius iš eukalipto medienos. – Tomui liepė: – Neužtrukite. Ponas Čiperis žino tiek įdomių istorijų.

Ir ji nekaltai nusišypsojo, bet Tomui pažvelgus virptelėjo lūpos.

Pasibuvimui baigiantis, svečiai palinkėjo Tomui geros kloties Jano saloje.

– Atrodo, esate tinkamo charakterio, – tarė Heslakas, ir Bilas Greismarkas pritariamai linktelėjo.

– Dėkui. Buvo smagu su visais susipažinti, – pasakė Tomas, tada paspaudė ponams rankas, o ponioms nusilenkė. – Ir ačiū, kad taip išsamiai mane supažindinote su Vakarų Australijos kelių tiesimu, – tyliai pridūrė jis Izabelei. – Gaila, kad negalėsiu atsilyginti.

Svečių būrelis išsiskirstė vėjuotoje naktyje.

3 SKYRIUS

KROVININIS LAIVAS „Prieš vėją“, aptarnaujantis visus šio pakrantės ruožo švyturius, buvo sena gelda, bet, pasak Ralfo Edikoto, patikimas kaip aviganis. Senis Ralfas buvo jo škiperiu daugybę metų ir vis girdavosi turįs geriausią pasaulyje darbą.

– Aa, pats būsi Tomas Šerbernas. Sveikas atvykęs į mano ekskursinį laivą! – plačiu mostu rodydamas pliką medinį denį ir druskos suėstus borto dažus, pasveikino jis Tomą, kai šis prieš aušrą atėjo pasirengęs savo pirmajai kelionei į Jano Uolą.

– Malonu susipažinti, – tarė Tomas, paduodamas ranką.

Variklis pupsėjo tuščiąja eiga, į plaučius lindo dyzelino garai. Kajutėje nebuvo daug šilčiau negu lauke, kur žnaibė šaltis, tačiau čia nors neužpūtė aštrus vėjas.

Pro liuką kajutės gale įlindo raudonų garbanų kupeta.

– Atrodo, galime judėti, Ralfai. Laivas paruoštas, – pranešė jaunas garbanų savininkas.

– Bluji, čia Tomas Šerbernas, – tarė Ralfas.

– Laba diena, – burbtelėjo Blujis, ropšdamasis pro liuką vidun.

– Rytas.

– Pasiutęs šaltumas! Tikiuos, įsidėjot vilnonių pamaučių. Jeigu jau čia taip, Jano saloj bus daug blogiau, – pūsdamas rankas kalbėjo Blujis.

Kol Blujis aprodė Tomui laivą, škiperis dar kartą viską patikrino. Purslais aptaškytą kapitono tiltelio stiklą perbraukęs senos vėliavos skiaute sušuko:

– Viskas tvarkinga, vaikine! Pasiruošk išplaukti. – Jis atidarė droselio sklendę. – Judinkis, senuk, jau keliausim, – murmėjo niukindamas laivą iš stovėjimo vietos.

Tomas tyrinėjo jūrlapį ant šturmano stalo. Net stambiu masteliu Jano sala tebuvo taškas toli nuo kranto plytinčiose seklumose. Įsmeigęs akis į jūrą priekyje, jis alsavo druskos prisodrintu oru tyčia nesigręždamas į krantą, kad neapsigalvotų.

Po kelių valandų vanduo po jais pagilėjo, jo spalva atrodė kaip kieto kūno. Retkarčiais Ralfas parodydavo ką nors įdomaus – jūrinį erelį ar delfinų būrį, žaidžiantį priešais laivo nosį. Sykį horizonte jie pastebėjo laivo kaminą. Iš kambuzo vis išlįsdavo Blujis, įteikdavo arbatos emaliuotuose puodeliuose nudužusiais kraštais. Ralfas rietė Tomui visokias poringes apie siaubingas audras ir skaudžias švyturininkų gyvenimo dramas šioje Australijos pakrantėje. Tomas šiek tiek papasakojo apie savo darbą Bairon Bėjuje ir Meitsaikerio saloje už tūkstančių mylių į rytus.

– Na, jeigu atlaikei Meitsaikerį, galima tikėtis, kad ištversi ir Jano saloje. Tikriausiai, – pridūrė Ralfas ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Kodėl tau nesudėjus bluosto, kol galima? Kelias dar ilgas, vaikine.

Kai Tomas atsikėlė nuo apatinio gulto kajutėje ir išėjo į denį, Blujis tyliai kalbėjosi su Ralfu, o šis purtė galvą.

– Aš tik noriu sužinoti, ar tiesa. Kas blogo, jei paklausiu? – išgirdo jis sakant Blujį.

– Ko paklausiu? – pasidomėjo Tomas.

– Ar…

Blujis pažvelgė į Ralfą. Kamuojamas smalsumo, bet išsigandęs buldogiškos Ralfo grimasos paraudęs nutilo.

– Iš tikrųjų ne mano reikalas, – pasakė Tomas, nukreipdamas žvilgsnį į aplinkui banguojančią jau ruonio pilkumo jūrą.

– Buvau per jaunas. Mama neleido tokio amžiaus eiti savanoriu. Bet aš girdėjau, kad…

Tomas žiūrėjo klausiamai pakėlęs antakius.

– Na, girdėjau, kad gavot Geležinį Kryžių, – išpoškino Blujis. – Atseit parašyta demobilizacijos lape dėl įdarbinimo Jano saloje.

Tomas nuleido akis į vandenį. Blujis susikrimto, tada susidrovėjo.

– Suprantat, man didelė garbė pasigirti, kad spaudžiau ranką didvyriui.

– Turėdamas geležiuką netampi didvyriu, – tarė Tomas. – Daugumos vaikinų, kurie tikrai verti medalių, jau nėra gyvų. Taigi, tavim dėtas, vyruti, per daug neįsijausčiau.

Ir Tomas vėl palinko prie jūrlapio.

– Štai ir ji! – šūktelėjo Blujis, paduodamas Tomui žiūronus.

– Namučiai namai artimiausiai pusei metų, – susijuokė Ralfas.

Pro žiūronų stiklus Tomas žvelgė į sausumos masyvą, išnyrantį iš vandens tarsi kokia jūrų pabaisa. Vienoje salos pusėje buvo aukštas skardis, nuo jo žemė po truputį nuožulnėjo iki pat priešingo kranto.