М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

– Tu jai patinki, – tarė jis ir tartum sau pridūrė: – Nenorom galvoju, kaip galėjo būti. – Staigiai susigriebęs sumurmėjo: – Aš norėjau… visai nenorėjau… Tiesiog atrodai tobulas motinos paveikslas.

Jis paglostė jai skruostą. Izabelė pakėlė akis.

– Žinau, brangusis. Žinau, ką turi galvoje. Aš jaučiu tą patį.

Jis apkabino pačią su vaikeliu. Izabelė užuodė brendį.

– Ak, Tomai, garbė Dievui, kad laiku ją radome.

Tomas pabučiavo Izabelę, glustelėjo lūpomis prie kūdikio kaktytės. Trise taip ir buvo susiglaudę, kol kūdikis muistydamasis iškišo iš po antklodės rankytę.

– Ką gi… – Tomas rąžydamasis atsitiesė. – Eisiu ir duosiu signalą, pranešiu apie valtį. Tegul atsiunčia laivą paimti lavono. Ir šitos panelės.

– Neskubėk! – sudraudė Izabelė, glostydama vaikeliui pirštukus. – Juk nedega. Tam vargšui blogiau nepasidarys. O šitam paukščiukui, manyčiau, kol kas užtenka plaukiojimo. Tegul pabūna, kiek atsigauna.

– Laivas plauks kelias valandas. Mergytė spės pailsėti. Jau ją nuraminai, vargšiukę.

– Palaukime. Koks skirtumas, kada praneši.

– Viską reikia įrašyti į budėjimo žurnalą. Pati žinai, turiu nedelsdamas pranešti, – kalbėjo Tomas. Jo pareiga buvo pažymėti kiekvieną svarbesnį įvykį švyturyje ar netoli jo, nuo praplaukiančių laivų ir oro sąlygų iki prietaisų gedimų.

– Praneši rytą, gerai?

– O jeigu valtis iš kokio laivo?

– Šita valtis ne gelbėjimo, o pramoginė.

– Tada kur nors krante kūdikio tikriausiai laukia motina, iš nevilties raunasi plaukus. Kaip jaustumeis, jeigu pradingtų tavo vaikas?

– Juk matei megztinį. Motina turbūt išgriuvo per bortą ir paskendo.

– Saulele, apie motiną mes ničnieko nežinome. Nei apie tą vyriškį.

– Bet tikriausiai taip ir buvo, ką? Nevaikštantys kūdikiai vieni nuo tėvų nenuklysta.

– Iza, visaip galėjo būti. Mes tik nieko nežinome.

– Ar esi girdėjęs, kad mažytis kūdikis kur nors išplauktų be mamos?

– Padėtis rimta, Iza. Tas žmogus negyvas.

– O kūdikis gyvas. Turėk širdį, Tomai.

Jos balsas jį kažkuo sugraudino, ir, užuot trumpai drūtai atkirtęs, jis ėmė galvot apie prašymą. Gal jai norisi pabūti su vaikeliu… Gal jis jai skolingas tokį pabuvimą. Tylėdama Izabelė pakėlė į jį maldaujančias akis.

– Ką gi, iš bėdos galima signalizuoti ir rytą, – nenorom nusileido jis. – Bet nieko nelaukiant, vos prašvitus.

Izabelė pabučiavo jį ir dėkingai spustelėjo ranką.

– Reikia grįžt į žibinto patalpą. Ketinau pakeisti lempos stiklą, – pasakė Tomas.

Eidamas taku girdėjo švelnų Izabelės dainavimą: „Pūski, vėjau, į pietus, į pietus, į pietus, pūski, vėjau, į pietus per jūras marias…“ Melodinga daina jo nepaguodė: lipdamas švyturio laiptais negalėjo atsikratyti nesmagumo, apėmusio padarius žmonai tokią nuolaidą.

1 SKYRIUS

1918, gruodžio 16

– TAIP, SUPRANTU, – tarė Tomas Šerbernas.

Jis sėdėjo spartietiškame kambaryje, kur oras buvo vos trupučiuką vėsesnis už lauke tvyrančią šutrą. Sidnėjaus vasaros lietus prausė langą ir ginė žmones nuo šaligatvio ieškoti prieglobsčio viduje.

– Pabrėžiu, bus labai sunku. – Žmogus už stalo net palinko į priekį. – Čia tau ne iškyla. Nepasakysi, kad Bairon Bėjus – blogiausia vieta švyturininkui, bet noriu, kad žinotum, kam ryžties.

Nykščiu pamaigęs tabaką, jis užsirūkė pypkę. Tomo prašyme atsispindėjo tipiška to meto istorija: gimęs 1893 metais, rugsėjo 28 dieną; dalyvavęs kare; moka Tarptautinę signalų sistemą ir Morzės abėcėlę; fiziškai stiprus; demobilizuojant apdovanotas. Žinybos nuostatai reikalavo, kad pirmenybė būtų teikiama tarnavusiems kariuomenėje.

– Neturėtų… – Tomas užsikirto, bet vėl prabilo: – Atleiskite, pone Koflanai, vargu ar ten bus sunkiau negu Vakarų fronte.

Žmogus dar kartą peržvelgė demobilizacijos dokumentus, įdėmiai pažiūrėjo į Tomą tarsi ieškodamas jo akyse, jo veide kažkokio atsakymo.

– Tikrai, sūnau. Turbūt dėl šito neklysti. – Ir jis išpoškino darbo taisykles: – Į kiekvieną postą vykstama savo lėšomis. Darbas pamaininis, todėl atostogų nepriklauso. Etatiniai tarnautojai gauna laisvą mėnesį kas treji metai, kai baigiasi sutartis. – Paėmęs parkerį stora plunksna, pasirašė blanką priešais save. Padažęs į paspaudę antspaudą, kaukštelėjo jį trijose blanko vietose. – Sveikinu įsidarbinus Australijos Federacijos švyturių tarnyboje.

Blanke blizgėjo rašalu ką tik užrašyta data: „1918, gruodžio 16“.

* * *

Pusmečio pamaina Bairon Bėjuje, Naujojo Pietų Velso pakrantėje, gyvenant su kitais dviem švyturininkais ir jų šeimomis Tomą išmokė profesijos pagrindų. Po to jis kurį laiką dirbo Meitsaikeryje, atkampioje saloje į pietus nuo Tasmanijos, kur kone kasdien lydavo, o kilus audrai vėtra nupūsdavo į jūrą vištas.

Dirbdamas švyturio prižiūrėtoju, Tomas turėjo baisybę laiko galvoti apie karą. Apie veidus, apie balsus vyrukų, stovėjusių šalia, vienaip ar kitaip gelbėjusių jam gyvybę; apie tuos, kurių priešmirtinius žodžius jis dar spėjo išgirsti, ir tuos, kurių murmesio nesuprato, bet vis tiek klausydamasis linkčiojo.

Tomas kare nebuvo iš tų, kuriems sutriuškintos kojos laikėsi ant kelių sausgyslių ar kuriems žarnos virto iš pilvo rangydamosi it slidūs unguriai. Jo plaučiai nevirto klijais, o smegenys – koše nuo dujų atakų. Bet liko kitokių randų: jam reikia gyventi tame pačiame apvalkale kaip ir tam kareiviui, kuris darė viską, ką tada privalėjo daryti. Jis nešiojasi šešėlį, krintantį į vidų, ant širdies.

Stengiasi per daug neįsijausti, nes matė, kaip daugybė vyrų nuo tokių minčių visai nukvailėjo. Tad jis gyvena savo gyvenimėlį stengdamasis neužminti šešėlio, kuriam niekaip neranda vardo. Kai sapnuoja tuos metus, sapnuose veikiantis Tomas, Tomas kruvinomis rankomis, esti maždaug aštuonerių metų berniukas. Šis mažas berniukas eina prieš vyrus, ginkluotus šautuvais ir durtuvais, nervinasi, kad nusmuko mokyklinės puskojinės, o jis negali jų užsitraukti, nes tam reikėtų padėti šautuvą, kurį ir taip vos nulaiko. Be to, niekur neranda mamos.

Pabudęs pasijunta esąs vietoje, kur aplinkui vien vėjas, bangos ir šviesa, ir sudėtingas mechanizmas, palaikantis lempos degimą ir sukantis žibintą. Jis juk turi suktis ir suktis…

Jei tik Tomas galėtų pabėgti, kuo toliau nuo žmonių ir prisiminimų, laikas padarytų savo.

* * *

Vaikystės namuose Sidnėjuje Tomas žinojo, kad Jano Uola yra už tūkstančių mylių, tolimiausias Australijos taškas vakaruose. Bet 1915 metais, jo karo laivui pūškuojant į Egiptą, šios salos švyturys buvo paskutinis Australijos ženklas, kurį regėjo jo akys. Eukaliptų kvapas lydėjo kaži kiek mylių nuo Olbanio, o jam išsigaravus Tomui net bloga pasidarė – suprato netekęs kažko, ko net neįsivaizdavo galįs pasigesti. Ir tada, po daugelio valandų, jis išvydo švyturį, blyksintį penkių sekundžių intervalais, tolimiausią tėvynės žemės pėdą, ir per visus tuos pragariškus metus šis prisiminimas guodė jį lyg atsisveikinimo bučinys. Kai 1920 metų birželį jis sužinojo apie laisvą vietą Jano Uoloje, jam pasirodė, kad jį kviečia ano švyturio šviesa.

Stovintis ant žemyninio šelfo krašto, Jano Uolos švyturys nebuvo mėgstama darbovietė. Nors pirmo laipsnio sudėtingumas reiškė kiek didesnę algą, bet ji vis tiek liko menka, dėl tokios nevertėjo plėšytis. Jano Uolos švyturininkas Trimblis Dokertis, kurį Tomas turėjo pavaduoti, sukėlė sąmyšį pranešęs, kad jo žmona praplaukiantiems laivams signalizuodavo iškabindama spalvotas Tarptautinės sistemos vėliavėles. Vyresnybė pasipiktino dėl dviejų priežasčių: pirma, Švyturių valdybos direktoriaus pavaduotojas prieš kelerius metus buvo uždraudęs iš Jano salos signalizuoti vėliavėlėmis, nes, priplaukdami tokiu atstumu, kad jas įžiūrėtų, laivai labai rizikuoja; antra, minėtoji žmona ką tik mirė.