М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

– Nevilis apsidžiaugs mus pamatęs, – tarė Ralfas. – Žinok, jam baisiai nepatiko, kai jis, pensininkas, buvo ištemptas į darbą dėl Trimblio bėdos. Ir vis tiek – jeigu jau esi švyturininkas… Nėra žmogaus visoje švyturių tarnyboje, kuris paliktų žiburį be priežiūros, kad ir kaip šūkautų. Bet įspėju, jis nėra iš linksmųjų. Labai jau nekalbus tas Nevilis Vitnišas.

Prieplauka tęsėsi kokį šimtą pėdų nuo kranto ir buvo aukšta, kad atlaikytų didžiausias bangas ir pikčiausias audras. Prisišvartavus juos pasitiko paniuręs aštrių veido bruožų vyriškis.

– Labas, Ralfai, Bluji, – tarė atsainiai linktelėdamas. – O pats mane pakeisi, – tokiais žodžiais pasveikino jis Tomą.

– Tomas Šerbernas. Malonu susipažinti, – tarė Tomas, atkišdamas ranką.

Žmogus kurį laiką abejingai žiūrėjo į ją, kol prisiminė, ką reiškia šis mostas, tada sugriebęs ranką paspaudė lyg bandydamas, ar ji stipriai prikabinta.

– Čionai, – burbtelėjo jis ir nelaukęs, kol Tomas pasiims daiktus, ėmė klumpinti švyturio link. Buvo popietė. Tiek valandų praleidus ant bangų, Tomui reikėjo vėl pajusti žemę, tada jis stvėrė kelionmaišį ir nusvirduliavo paskui švyturio prižiūrėtoją. Ralfas su Bluju rengėsi iškrauti atgabentus krovinius.

– Prižiūrėtojo namelis, – pranešė Vitnišas, kai jie priėjo žemą trobą surūdijusios skardos stogu. Už jos stovėjo trys didelės lietaus vandens talpyklos. Šalia buvo pašiūrės prižiūrėtojo namų ir švyturio reikmenims laikyti.

– Maišą gali palikt koridoriuje, – suburbėjo atidarydamas duris. – Reikia daug ką parodyti.

Apsisukęs ant kulno ėmė lipti į švyturį. Gal ir nešnekus, bet vikrus kaip skalikas.

Vėliau, kai senukas ėmė pasakot apie švyturį, jo balsas pasikeitė, galėjai pamanyti, kad kalba apie ištikimą šunį ar mėgstamą rožių veislę.

– Po šitiek metų tebėra gražuolis, – kalbėjo jis.

Šimto trisdešimt dviejų pėdų baltų akmenų bokštas stovėjo aukščiausioje salos vietoje šalia skardžio, pilko dangaus fone šviesdamas tarsi kreidos stulpas. Tomą stebino ne tik aukštis, didesnis už tų švyturių, kuriuose dirbo, bet ir grakštumas, dailumas.

Įžengęs pro žalias duris išvydo maždaug tai, ko ir tikėjosi. Vidus ankštas, žingsniai skardžiai aidėjo atsimušę į šviežiais žaliais dažais blizgančias grindis ir baltai tinkuotas sienas. Keli baldai – dvi didelės spintos ir staliukas – buvo išlenktom užpakalinėm sienom, kad atitiktų patalpos apskritumą, tad atrodė tarsi kuproti. Centre stovėjo drūtas geležinis cilindras, užsibaigiantis aukštai, žibinto kambaryje. Jame kabėjo laikrodinio mechanizmo, kitados sukusio lęšį, svarmenys. Vienam šone prasidėjo kokių dviejų pėdų pločio įviji laiptai, viršuje užsibaigiantys metaline aikštele. Sekdamas paskui senį, Tomas užlipo į antrą aukštą, kiek siauresnį, laiptų spiralės vija nuo priešingos sienos vėl kilo aukštyn. Pagaliau jie užkopė į penktą aukštą po pat žibinto kambariu – į švyturio kontorą. Čia buvo laikomi budėjimo žurnalai, Morzės telegrafas ir žiūronai. Be abejo, švyturio bokšte neleidžiama turėti lovos ar kitokio baldo, ant kurio galėtum pusiausėda tysoti, tačiau bent jau stovėjo medinė kėdė stačia atkalte. Jos ranktūriai buvo iki blizgesio nuzulinti ne vienos kartos prižiūrėtojų delnų.

Barometrą reikėtų nušveisti, pastebėjo Tomas, tada akys užkliuvo už daikto, padėto šalia jūrlapių. Tai buvo vilnonių siūlų kamuolys, persmeigtas virbalais, ir, regis, pradėtas šalikas.

– Senio Dokerčio, – linktelėdamas paaiškino Vitnišas.

Tomas žinojo, kokia veikla prižiūrėtojai užsiima ramiomis budėjimo valandomis: raižo dramblio kaulą arba kiaukutus, drožia šachmatų figūras. Mezgimas irgi gan paplitęs.

Vitnišas parodė budėjimo žurnalus ir orų aprašus, tada užvedė Tomą į patį švyturį aukštu aukščiau. Stiklines sienas laikė kryžminiai rėmai. Iš lauko žibinto kambarį juosė metalinė galerija, prie kupolo buvo pritvirtintos pavojingos kopėčios, vedančios į siaurą takelį po vėjuje besisukiojančiu vėjarodžiu.

– Tikrai gražuolis, – pasakė Tomas, žiūrėdamas į milžinišką sudėtinį lęšį, aukštesnį net už jį patį, įtaisytą ant besisukančio pagrindo, – tokį prizmių statinį, sakytum stiklinį avilį. Čia ir buvo Jano salos širdis – vien tik šviesa, skaidrumas ir tyla.

Lengvai šyptelėjęs senasis švyturininkas tarė:

– O taip, gražuolis. Pažįstu jį nuo mažų dienų.

* * *

Kitą rytą Ralfas jau stovėjo prieplaukoje.

– Tai greit išplauksim. Nori, kad kitą kartą atgabenčiau visus susikaupusius laikraščius?

– Kokios jau čia naujienos, jeigu kelių mėnesių senumo… Verčiau pataupysiu pinigus ir nusipirksiu gerą knygą, – pasakė Tomas.

Ralfas nužvelgė jį ir, atrodo, liko patenkintas.

– Ką gi, tebūnie taip. Jau nieko nepakeisi, sūnau.

Tomas liūdnai nusijuokė.

– Tikra tiesa, Ralfai.

– Nespėsi apsidairyt, kai mes atplauksim. Trys mėnesiai – neilgas laiko tarpas, jeigu nelauki sulaikęs kvapą.

– Gražiai elkis su švyturiu, ir jis tau nesukels jokių rūpesčių, – pamokė Vitnišas. – Tereikia kantrybės ir trupučio nuovokos.

– Pažiūrėsiu, kaip seksis, – tarė Tomas. Atsisukęs į pasirengusį atsišvartuoti Blujį paklausė: – Taigi susitiksime po trijų mėnesių, Bluji?

– Žinoma.

Laivas nuplaukė plakdamas už savęs vandenį ir užgoždamas vėją su dūmais išsiveržusiu kauksmu. Jis tolo tarytum kokio piršto spaudžiamas į pilką horizontą, kol galutinai dingo iš akių.

Stojo tyla. Nevisiška: į uolas tebedužo bangos, pro ausis švilpė vėjas, piktai trinksėjo išklibusios vienos pašiūrės durys. Bet Tomo sieloje pirmą kartą per kiek metų kažkas nutilo.

Nuėjęs pastovėjo ant skardžio viršaus. Sudzinguliavo ožkos varpelis, sukudakavo vištos. Šie netikėti garsai įgavo naują prasmę – juos skleidė gyvi padarai.

Užkopęs šimtą aštuoniasdešimt keturias pakopas, Tomas įžengė į žibinto kambarį ir atidarė galerijos duris. Vėjas puolė kaip žvėris, nubloškė atgal, bet galų gale sukaupęs jėgas jis išvirto laukan ir įsikibo į galeriją juosiančius turėklus.

Ir pirmą kartą pažvelgė tolyn. Stovėdamas šimtų pėdų aukštyje virš jūros lygio jautėsi užhipnotizuotas vandenyno, dūžtančio į uolas tiesiai po kojomis. Vanduo tiško it skysti balti dažai, tik retkarčiais prasiskyrusios putos atidengdavo ryškiai mėlyną pamušalą. Kitoje salos pusėje didžiulių akmenų eilė lyg bangolaužis sulaikė griūvančias bangas, tad vanduo iki kranto buvo ramus kaip vonioje. Tomui pasivaideno, jog jis pakibęs iš dangaus, o ne stovi ant žemės. Labai lėtai jis apsisuko ratu visa esybe gerdamas aplink tvyrančią tuštumą. Regis, plaučiai niekad nevalios įkvėpti šitiek oro, akys – aprėpti šitiek erdvės, ausys – išgirsti viso šito bangų ūžavimo ir šniokštimo. Trumpą akimirką pasijuto lyg ištirpęs.

Sumirksėjo, staigiai papurtė galvą. Priešais atsivėrė verpetas, norėdamas atsitraukti nuo jo, jis įsiklausė į savo širdies plakimą, pagalvojo, kad jaučia kojas, įremtas į žemę, ir pėdas batuose. Atlošė pečius atsitiesdamas visu ūgiu. Švyturio bokšto duryse pasirinko tašką, išklibusį vyrį, ir nutarė pradėti nuo jo. Nuo šio to konkretaus. Reikia imtis ko nors konkretaus, nes, jeigu to nepadarys, kas žino, kur gali nuskrieti jo protas ar siela – nelyginant karšto oro balionas be balasto. Vieninteliai dalykai, padėję jam ištverti tuos ketverius kraujo ir beprotybės metus, buvo: prieš nusnūstant apkase dešimt minučių tiksliai žinoti, kur yra šautuvas; prieš užsidedant visada patikrinti dujokaukę; įsitikinti, ar tavo vyrai iki galo suprato įsakymus. Negalvoti apie būsimus metus ar mėnesius, galvoti apie šią valandą, gal dar kitą. Visa kita tėra spėlionės.