М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

Pakėlęs žiūronus ėmė ieškoti saloje daugiau gyvybės ženklų: jam reikia pamatyti ožkas, avis, jas suskaičiuoti. Laikytis konkretybės. Žalvarinių barometro aptaisų, kuriuos reikia nušveisti, stiklų, kuriuos reikia nuvalyti: pirmiausia žibinto kambario sienas, paskui ir pačias lęšio prizmes. Sutepti krumpliaračius, kad gerai suktųsi, pripilti daugiau gyvsidabrio, kad lęšis lengviau plūduriuotų. Kabindamasis kiekvienos šitos minties kaip kopėčių skersinio, jis kopė atgal į pažįstamą pasaulį, atgal į šį gyvenimą.

* * *

Tą vakarą uždegdamas švyturį judėjo lėtai ir atsargiai kaip koks žynys, prieš tūkstančius metų prižiūrėjęs pirmąjį pasaulyje Faro švyturį. Siaurais metaliniais laiptais jis užlipo į aikštelę aplink patį švyturį ir pro angą šmukštelėjo į jį. Po žibalo indu jis uždegė ugnį, kad žibalas garuotų. Tada kyštelėjo po vieliniu gaubtu degtuką, ir garai virto balta šviesa. Nulipęs aukštu žemiau įjungė variklį. Švyturio lęšis ėmė tiksliai, tolygiai suktis kas penkias sekundes plykstelėdamas šviesos spinduliu. Paėmęs parkerį plačiame oda įrištame budėjimo žurnale užrašė: „Uždegta 17. 09. Vėjas Š/ŠR, 15 mazgų. Apniukę, audringa. 6 balų bangavimas.“ Ir prirašė savo inicialus: T. Š. Jo ranka pratęsė vos prieš kelias valandas nutrūkusią Vitnišo kroniką, prieš tai – Dokerčio; jis buvo vienas iš nenutrūkstančios prižiūrėtojų grandinės, šio švyturio liudytojų.

Įsitikinęs, kad viskas gerai, grįžo į namuką. Kūnas šaukėsi miego, bet jis puikiai žinojo: nepavalgęs nepadirbsi. Sandėliuke už virtuvės lentynos buvo prikrautos jautienos konservų, pupelių ir persikų skardinių, šalia sardinių ir cukraus pakelio stovėjo didelis stiklainis mėtinių saldainių, kurias velionė ponia Dokerti nepaprastai mėgusi. Pirmajai vakarienei jis atsiriekė sudrėkusios duonos, kurios buvo palikęs Vitnišas, čederio sūrio ir pasiėmė susiraukšlėjusį obuolį.

Žibalinės lempos liepsnelė ant virtuvės stalo retkarčiais virptelėdavo: vėjo vendeta nesiliovė baldytis į langus, jam pritarė sunkiai lūžtančių bangų šniokštimas. Net šiurpelis perėjo nuo minties, jog jis vienas visa tai girdi, – vienintelis gyvas žmogus beveik šimto mylių spinduliu. Pagalvojo apie kirus lizduose ant uolų, žuvis, saugiai tūnančias povandeninių uolų kaimynystėje, ginamas ledinio vandens. Kiekvienai gyvai būtybei reikia prieglobsčio.

Tomas nusinešė lempą į miegamąjį. Jo šešėlis prisispaudė prie sienos – plokščias milžinas nusimovė batus ir kelnes, liko su apatinėmis. Plaukai buvo šiurkštūs nuo druskos, veidas nugairintas vėjo. Atitraukęs antklodę atsigulė ir kaipmat užmigo. Kūnas pasidavė bangų ir vėjo ritmui. Visą naktį aukštai viršum jo švyturys ėjo sargybą it kardu raižydamas tamsą.

4 SKYRIUS

KAS RYTĄ SAULEI TEKANT užgesinęs švyturį ir prieš imdamasis dienos darbų, Tomas leidžiasi tyrinėti vis naujo savo valdų plotelio. Šiaurinis salos kraštas yra gryno granito skardis, įsikirtęs į vandenyną apačioj. Pietų pusėn žemė nuožulnėja ir dailiai paslysta po seklios lagūnos vandeniu. Šalia siauro smėlėto paplūdimio įtaisytas ratas, iš šaltinio į trobelę varantis gėlą vandenį: nuo žemyno iki pat salos ir toliau vandenyno dugne pilna spragų, pro kurias paslaptingai veržiasi gėlas vanduo. Kai aštuonioliktame amžiuje prancūzai aprašė šį reiškinį, jis buvo atmestas kaip mitas. Ir vis dėlto gėlo vandens aptinkama net įvairiose vandenyno vietose – tiesiog kažkoks stebuklingas gamtos pokštas.

Jis pradeda susidaryti vienodą dienotvarkę. Taisyklės reikalauja kas sekmadienį iškelti Didžiosios Britanijos karinio laivyno vėliavą, atsikėlęs pirmiausia tai ir daro. Vėliavą iškelia ir pro salą praplaukiant karo laivui. Kai kurie prižiūrėtojai patyliukais keiksnoja šitą pareigą, bet Tomui tokia tvarka maloni. Prabanga daryti ką nors, kas neturi jokios praktinės reikšmės, – civilizacijos prabanga.

Jis imasi taisyti daiktus, apleistus pašlijus Trimblio Dokerčio reikalams. Svarbiausia pats švyturys, ten reikia užglaistyti stiklų rėmus. Tada paėmęs poliravimo miltelių nusvidina nuo drėgmės pabrinkusį rašomojo stalo stalčių ir dar pereina švitrinamuoju šepečiu. Laiptų aikštelėse žaliai padažo nusitrynusias vietas: praeis daug laiko, kol kokia brigada atplauks perdažyti visos stoties.

Įranga atsiliepia į jo dėmesingumą: stiklai tviska, žalvaris spindi, lęšis sukasi gyvsidabrio vonioje sklandžiai tartum smailiauodegis plėšikas danguje, pasigavęs oro srovę. Kartkartėm jis ištrūksta prie akmenų pažvejoti arba pasivaikščioti lagūnos paplūdimiu. Susidraugauja su pora juodų driežiukų scinkų, apsigyvenusių medinėje pašiūrėje, ir kai kada juos pavaišina vištų lesalu. Savo maistą taupo, juk krovininis laivas pasirodys tik po trijų mėnesių.

Darbas sunkus, įtemptas. Švyturininkai neturi profesinės sąjungos, ne taip kaip krovininių laivų jūreiviai, – niekas nestreikuoja reikalaudami didesnės algos ar geresnių darbo sąlygų. Pasitaiko dienų, kai jis būna visai nusiplūkęs ar suirzęs, kai baisu šuoliais artėjančios audros ar gaila, kad kruša išdaužė daržiuko lysves. Tačiau jis per daug neima visko į širdį, žino, kas toks yra ir kokia jo paskirtis. Reikia, kad degtų švyturys. Daugiau nieko.

* * *

Kalėdų Senelio veidas raudonais žandais ir baltomis žandenomis plačiai išsišiepė.

– Na, Tomai Šerbernai, kaip gyvuoji?

Nelaukęs atsako, Ralfas sviedžia jam storą šlapią virvę, kad apsuktų apie švartavimosi stulpelį. Po trijų mėnesių Tomas atrodo sveikas drūtas kaip ir dauguma prižiūrėtojų, kurių ne vieną škiperis buvo matęs savo darbe.

Tomas laukė krovinio, skirto švyturiui, ir beveik negalvojo apie atvyksiančias šviežias maisto atsargas. Buvo užmiršęs ir tai, kad laivas atgabens paštą, tad nustebo, kai vakare Ralfas įteikė jam keletą laiškų.

– Vos neužmiršau, – tarė.

Atėjo laiškas nuo Apygardos švyturių tarnybos įgaliotinio, atgaline data patvirtinantis jo paskyrimą į darbą ir priėmimo sąlygas. Repatriacijos departamento laiškas pranešė apie tam tikras lengvatas, neseniai nustatytas demobilizuotiems kareiviams, tarp jų buvo neįgalumo pensija ir verslo paskola. Su juo tie dalykai nebuvo susiję, todėl jis atplėšė trečią voką, jame buvo Australijos Federacijos banko pranešimas, kad už penkis šimtus svarų savo sąskaitoje gavo keturis procentus metinių palūkanų. Ranka adresuotą voką pasiliko pabaigai. Niekaip nesugalvojo, kas galėtų jam rašyti, bet bijojo, kad koks geradarys nebūtų atsiuntęs kokios žinios apie brolį ar tėvą.

Jis atplėšė voką. Mielas Tomai, sumaniau parašyti ir paklausti, ar vėtra nenupūtė jūsų į vandenyną, ar šiaip ko neatsitiko. Ir ar pernelyg nevargina kelių nebuvimas… Jis dirstelėjo į apačią, kur buvo pasirašyta: Jūsų Izabelė Greismark. Teksto tarp laiško pradžios ir šio parašo turinys buvo toks: ji tikisi, jog saloje jo per daug nekankinanti vienatvė, ir kviečianti būtinai užsukti į svečius prieš vėl išvykstant į kokį pasaulio kraštą, kai baigsis tarnyba Jano saloje. Laišką ji papuošė piešinėliu, jame švyturio prižiūrėtojas švilpavo atsišliejęs į bokšto sieną, o jam už nugaros iš vandens lindo banginis plačiai išžiotais nasrais. Ir pridūrė prierašą: Saugokitės, kad iki to laiko neprarytų banginis.

Tomas nusišypsojo. Koks juokingas piešinys. Ne tik juokingas, bet ir naivus. Kažkaip net visas kūnas pasidarė lengvesnis rankoje laikant šį laišką.

– Ar galit valandėlę palaukti? – paklausė jis Ralfą, renkantį savo daiktus kelionei atgal.