М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

Tomas puolė prie rašomojo stalo, pasiėmė popieriaus lapą, parkerį. Atsisėdęs susigriebė nežinąs, ką sakyti. Jis ir nenorėjo nieko sakyti – norėjo tik pasiųsti šypseną.

Miela Izabele,

Laimė, nesu nupūstas dar toliau į vandenyną. Teko matyti daug banginių, bet nė vienas nebandė manęs praryti: turbūt nesu labai gardus.

Kai pagalvoji, laikausi visai neblogai, kelių nebuvimas didelių keblumų nekelia. Tikiuosi, miesto paukščiams neleidžiate badauti. Labai norėsiu jus pamatyti po trijų mėnesių, kai reikės iškeliaut iš Partagezo – nežinia kokian kraštan.

Kaipgi pasirašyti?

– Jau baigei? – šūktelėjo Ralfas.

– Baigiau, – atsiliepė jis ir brūkštelėjo: Tomas. Užklijavęs voką užrašė adresą ir padavė škiperiui. – Ar galėtumėt išsiųsti?

Žvilgtelėjęs į adresą, Ralfas pamerkė akį.

– Įteiksiu tiesiai į rankas. Vis tiek eisiu pro šalį.

5 SKYRIUS

PASIBAIGUS SUTARTIES PUSMEČIUI, Tomas dėl netikėtos priežasties vėl džiaugėsi ponios Mjuit svetingumu: Jano saloje visam laikui liko laisva švyturininko vieta. Trimblis Dokertis ne tik nerado trūkstamo vieno šulo, bet ir, visai išsikraustęs iš galvos, liuoktelėjo nuo plataus granitinio skardžio Olbanyje, žinomo kaip Bedugnė, turbūt įsitikinęs, kad šoka į savo numylėtosios pačiutės valdomą laivą. Taigi Tomas buvo iškviestas į krantą aptarti tarnybos, sutvarkyti dokumentų ir šiek tiek paatostogauti prieš oficialiai tampant etatiniu darbuotoju. Iki šio laiko jis įrodė taip puikiai susitvarkąs su pareigomis, kad Frimentlis nebesivargino ieškoti kokio kito kandidato.

– Niekada nemenkink tinkamos žmonos vaidmens, – pamokė kapitonas Heslakas, kai Tomas jau kėlėsi eiti iš jo kabineto. – Moira Dokerti būtų galėjusi viena prižiūrėti švyturį, šitiek metų išbuvo su Trimbliu. Tačiau ne kiekviena moteris gali gyventi švyturio stotyje. Kai rasi tinkamą, nesnausk, griebk nieko nežiūrėdamas. O kol kas reikės palaukti…

Grįžęs į Mjuit pensioną, jis prisiminė švyturyje likusias relikvijas – Dokerčio mezginį, sandėliuke taip ir neatidarytą mėtinių saldainių stiklainį, paliktą jo žmonos. Gyvenimas baigėsi, pėdsakai liko. Jis ėmė galvoti apie to žmogaus neviltį, kaip jį pribaigė sielvartas. Nereikia nė karo, kad atsidurtum už ribos.

Praėjus dviem dienoms, kai grįžo į Partagezą, Tomas, it mietą prarijęs, sėdėjo Greismarkų svetainėje, kur abu gimdytojai sergėjo savo vienturtę akylai it ereliai. Ieškodamas tinkamos pokalbio temos, Tomas pagaliau pasirinko orus, vėją, kuris čia niekad nenutildavo, ir Greismarkų giminaičius kitose Vakarų Australijos vietovėse. Buvo gana nesunku nukreipti kalbą nuo savęs.

Vėliau, lydėdama jį iki vartelių, Izabelė paklausė:

– Kada grįši?

– Po dviejų savaičių.

– Tada nesnauskime dabar, – pasakė ji, lyg baigdama ilgą ginčą.

– Sakai? – paklausė jis nustebęs ir kartu širdyje juokdamasis – pasijuto lyg šokant vedžiojamas.

– Sakau, – nusišypsojo Izabelė. Šypsenai nušvietus akis, jis tarėsi įžvelgęs jos vidų ir ten išvydęs aiškumą, atvirumą, kurie jį taip ir traukė į save. – Ateik rytoj į svečius. Paruošiu pintinę iškylai. Galėsime nueit į užutėkį.

– Pirmiausia gal turiu atsiklausti tavo tėvo, ar ne? Arba motinos? – Pakreipęs galvą pridūrė: – Beje, jeigu nebus nemandagus toks klausimas, kiek tau metų?

– Jau esu tiek suaugusi, kad galiu iškylauti.

– O paprastais skaičiais būtų…

– Devyniolika. Beveik. Taigi tėvus palik man, – nukirto ji ir grįždama į vidų pamojo jam.

Tomas grįžo pas ponią Mjuit nejausdamas žemės po kojų. Kodėl, nebūtų galėjęs paaiškinti. Jis nieko nežinojo apie šitą merginą, tik tiek, kad ji labai dažnai šypsosi ir todėl širdyje tiesiog – gera.

* * *

Kitą dieną Tomas artinosi prie Greismarkų namų ne tiek susijaudinęs, kiek suglumęs, nelabai suvokdamas, kaip čia yra, kad jis taip greitai grįžta.

Ponia Greismark atidarė duris šypsodama.

– Malonus ir punktualus, – tarė tarsi pažymėdama paukščiuką kažkokiame kontroliniame dorybių sąraše.

– Kareiviškas įprotis… – sumurmėjo Tomas.

Išėjo Izabelė su pintine, įteikė jam.

– Tu atsakai, kad nieko nebūtų sudaužyta, – liepė ji ir pabučiavo motinai į skruostą. – Atia, mama. Iki pasimatymo.

– Žiūrėk, nesėdėk saulėje. Nenoriu, kad strazdanomis sugadintum odą, – prisakė dukteriai ponia Greismark. Tomą nužvelgė žvilgsniu, griežtesniu už žodžius.

– Smagiai paiškylaukite. Nenusivėlinkite grįžti.

– Ačiū, ponia Greismark. Nenusivėlinsime.

Izabelė žengė pirma. Perėję kelias gatves, kurios ir sudarė tikrąjį miestą, jie pasuko vandenyno link.

– Kur mes einame? – paklausė Tomas.

– Tegul bus staigmena.

Purvinu keliu juodu pasiekė kyšulį, iš abiejų pusių tankiai apaugusį skurdžiais medžiais. Nė trupučio nepanašūs į milžinus miške maždaug už mylios, jie buvo diržingi, kresni, nebijantys druskos ir vėtrų siausmo.

– Eiti toloka. Nepavargsi, ką? – paklausė ji.

– Kaip nors apsieisiu be lazdos, – nusijuokė Tomas.

– Aš tik pamaniau, kad saloje tau juk nereikia toli vaikščioti?

– Patikėk, visą dieną laipioti švyturio laiptais aukštyn žemyn – gera treniruotė.

Jis ir toliau stebėjo merginą. Glumino jos nesuprantamas mokėjimas trumpam išmušt jį iš pusiausvyros.

Toliau einant medžių ėmė retėti, vis garsiau ošė vandenynas.

– Atvykus iš Sidnėjaus Partagezas tikriausiai atrodo klaikiai nuobodus, – prabilo Izabelė.

– Iš tikrųjų dar nespėjau tuo įsitikinti.

– Gal ir taip. Tačiau Sidnėjus… Įsivaizduoju, koks didžiulis, judrus ir nuostabus.

– Smulki žuvelė, palyginti su Londonu.

Izabelė nuraudo.

– O, nežinojau, kad tau teko ten būti. Štai kur turbūt tikras didmiestis. Gal ir aš kada nors nukaksiu.

– Man rodos, geriau lik čia. Na, Londonas visada būdavo toks niūrus, kai gaudavau kareiviškų atostogų. Pilkas, liūdnas ir šaltas kaip lavonas. Be kalbų, pirmenybę atiduodu Partagezui.

– Artėjame prie gražiausios vietos. Bent man atrodo gražiausia. – Už medžių sušmėžavo sąsmauka, išsišovusi toli į vandenyną. Tai buvo ilgas plikas kelių šimtų jardų pločio žemės ruožas, iš visų pusių skalaujamas bangų. – Tai ir yra Puan Partagezo smaigalys, – paaiškino Izabelė. – Mano mėgstamiausia vieta ten kairėje, kur riogso visi tie baisūs akmenys.

Jie ėjo tol, kol atsidūrė sąsmaukos vidury.

– Padėk pintinę ir sek paskui mane, – liepė ji ir be niekur nieko nusimovusi batelius nubėgo prie juodo granito akmenų, susigrūdusių prie kranto.

Tomas sugavo ją prie pat krašto. Akmenų rate teliūskavo ir daužėsi bangos. Izabelė atsigulė, nuleido galvą per kraštą.

– Paklausyk. Tik paklausyk, koks aidas, kaip oloje arba katedroje.

Tomas pasilenkęs įsiklausė.

– Reikia atsigulti, – pasakė ji.

– Kad geriau girdėtųsi?

– Ne. Kad nenuneštų vanduo. Čia baisus traukimas. Jei staiga atūžtų didžiulė banga, nespėjęs mirktelėti atsidurtum apačioj tarp akmenų.

Tomas atsigulė šalia jos ir nukorė galvą į ertmę, kurios dugne kriokdamos ir susišaukdamos aidais plakėsi bangos.

– Man primena Jano salą.

– Kaip ta sala atrodo? Visi pasakoja, bet iš tikrųjų beveik niekas tenai neplaukia, išskyrus švyturio prižiūrėtojus ir krovininį laivą. O kartą prieš daug metų į salą išplaukė daktaras, nes ten visam laivui buvo paskirtas karantinas, kai jūreiviai susirgo šiltine.