М Стедман - Švyturys tarp dviejų vandenynų

Ir Jano Uola, krovininiu laivu keturis kartus per metus susisiekianti su žemynu, maskatavo ant Australijos drobės kraštelio lyg palaida saga, bemat galinti nukristi tiesiai į Antarktidą.

* * *

Ilga siaura Puan Partagezo prieplauka buvo iš tokių pačių eukalipto rąstų, kokie dardėdavo per ją vagonais ir būdavo kraunami į laivus. Plati įlanka, kurios krantuose miestas išaugo, buvo ryškios turkio spalvos ir tą dieną, kai atplaukė Tomo laivas, spindėjo it stiklas.

Vyrai skubėjo pakrauti ir iškrauti prekes, galynėjosi su kroviniais švilpaudami ir šūkalodami. Krante šurmulys nenurimo, žmonės ryžtingais veidais kažkur drožė pėsti ar sėdo į brikeles.

Prie šito sambrūzdžio nepritapo jauna moteris, lesinanti kirus. Juokdamasi ji mėtė pluteles į visas puses ir žiūrėjo, kaip paukščiai klykaudami pešasi dėl grobio. Skrendantis kiras kaptelėjo kąsnelį ir nėrė sugriebti kito, o mergina kvatojo.

Tomui atrodė, kad jau kaži kiek metų negirdėjęs juoko, neatmiešto šiurkštumu ar liūdesiu. Buvo saulėta žiemos popietė, eiti neturėjo kur, jokių reikalų. Po poros dienų, kai susitiks su reikalingais žmonėmis ir pasirašys reikalingus popierius, bus nuplukdytas į Jano Uolą, tačiau dabar nereikia nei pildyti žurnalo, nei valyti lęšio prizmių, nei pilti į lempą žibalo. O čia žmogus smaginasi. Staiga tai tapo nepaneigiamu įrodymu, kad karas tikrai baigėsi. Atsisėdęs ant suolo šalia prieplaukos, jis atkišo veidą saulei ir ėmė žiūrėti, kaip mergina straksi, o jos tamsios garbanos plaikstosi it tinklas vėjuje. Jos ploni pirštai bolavo mėlyname jūros fone. Jis ne iš karto pastebėjo, jog ji daili. Dar vėliau suvokė, kad netgi graži.

– Ko šypsotės? – staiga šūktelėjo ji Tomui, šis net krūptelėjo.

– Atsiprašau.

Jis pajuto, kaip rausta skruostai.

– Niekada neatsiprašinėkit už šypseną! – sušuko ji liūdnoku balsu. Ūmai jos veidas nušvito. – Jūs ne iš Partagezo.

– Ne.

– O aš čia pragyvenau visą gyvenimą. Norite duonos?

– Ačiū, nealkanas.

– Ne valgyt, kvailuti! Gal norite palesinti kirus?

Ji atkišo jam plutą. Prieš metus, gal net vakar, Tomas būtų atsisakęs ir nuėjęs savo keliu. Tačiau dabar šita šiluma, šita laisvė ir dar kažkas, ko jis nemokėjo įvardyti, privertė sutikti.

– Galiu lažintis, kad prie manęs suskris daugiau negu prie jūsų, – tarė ji.

– Aišku, kai šitaip išsitreniravusi, – nusijuokė Tomas.

– Pirmyn! – sukomandavo ji, ir juodu ėmė svaidyti aukštai į orą trupinius lankstydamiesi, kad nekliudytų žaibiškai nardantys, sparnais įnirtingai besidaužantys kirai.

Kai pagaliau neliko duonos, Tomas kvatodamas paklausė:

– Katras laimėjo?

– Oi, pamiršau teisėjauti. – Mergina gūžtelėjo. – Tegul bus lygiosios.

– Teisingas sprendimas, – pasakė jis, užsidėjo skrybėlę ir čiupo nuo suolo kelionmaišį. – Jau žygiuosiu. Ačiū. Buvo smagu.

Ji nusišypsojo.

– Kvailas žaidimas, ir tiek.

– Ką gi, ačiū, priminėte man, jog ir kvaili žaidimai gali būti smagūs. – Užsimetęs maišą ant peties pasisuko eiti į miestą. – Geros dienos, panele.

* * *

Tomas paskambino į pensiono duris pagrindinėje gatvėje. Čia buvo ponios Mjuit valdos – per šeštą dešimtį perkopusios moteriškės, apvalios kaip kubilas. Neleidusi jam nė prasižioti, ji ėmė tarkšti:

– Laiške rašėte, kad esate viengungis ir iš rytinių valstijų, todėl būsiu dėkinga, jei prisiminsite, kad esate Partageze. Ši įstaiga krikščioniška, joje negeriama alkoholio ir nerūkoma.

Tomas jau norėjo padėkoti jai už raktą, bet ji piktai sugniaužė jį ir toliau žėrė reikalavimus:

– Kad man jokių svetimšališkų įpročių, žinau, ką tai reiškia. Po jūsų turėsiu keisti patalynę, tikiuosi, nereikės grandyt paklodžių, jei suprantat, ką turiu galvoj. Durys užrakinamos dešimtą vakaro, pusryčiai šeštą, neateisit, liksit nevalgęs. Pavakario arbata pusę šešių, taisyklė ta pati. Pietus susirasit kur nors kitur.

– Labai dėkui, ponia Mjuit, – tarė Tomas, nutaręs apsieiti be šypsenos, kad kartais nesulaužytų dar kokios taisyklės.

– Už karštą vandenį papildomai šilingas per savaitę. Pagalvokit, ar reikės. Mano protu, jūsų amžiaus vyriškiui šaltas vanduo dar niekada nepakenkė.

Pagaliau ji atkišo kambario raktą. Jai nušlubčiojant koridoriumi, Tomui dingtelėjo klausimas: gal kartais koks nors ponas Mjuitas taip maloniai ją nuteikė vyrų atžvilgiu?

Kambarėlyje užpakalinėje namo pusėje jis iškraustė kelionmaišį, ant vienintelės lentynėlės tvarkingai pasidėjo muilą ir skutimosi reikmenis. Šiltas apatines kelnes ir puskojines sukišo į komodos stalčių, trejus marškinius, dvejas kelnes, gerąjį kostiumą ir kaklaraištį pakabino siaurutėje spintoje. Tada išėjo apžiūrėti miesto.

* * *

Paskutinė Tomo Šerberno pareiga Partageze buvo vakarienė su uosto viršininku ir jo žmona. Be kapitono Persio Heslako žinios neįplaukdavo ir neišplaukdavo joks laivas. Tradiciškai kiekvieną naują Jano Uolos švyturininką prieš kelionę į salą jis pakviesdavo vakarienės.

Vakare Tomas nusiprausęs vėl nusiskuto, išsitepė plaukus briliantinu, prisisegė apykaklę ir apsirengė kostiumą. Pastarųjų dienų giedrą pakeitė debesys ir žiaudrus vėjas, pučiantis tiesiai iš Antarktidos, taigi dėl visa ko jis užsivilko paltą.

Pripratęs prie Sidnėjaus mastų, jis paliko daug laiko nepažįstamam keliui įveikti, todėl atėjo gerokai per anksti. Šeimininkas pasitiko jį plačiai šypsodamas, o kai Tomas atsiprašė už tokį paankstinimą, „ponia Kapitonė Heslak“, kaip ją vadino sutuoktinis, suplojusi delnais sučiulbo:

– Dieve mano, pone Šerbernai, tikrai nėra reikalo atsiprašyti, kad taip greitai pagerbėte mus savo apsilankymu, ypač kai atnešėte tokių žavingų gėlių. – Pasilenkusi prie puokštės, ji įtraukė vėlyvųjų rožių aromato. Tomas už mokestį jų išsiderėjo iš ponios Mjuit sodo. Kapitonienė pažvelgė į jį užvertusi galvą. – Vaje, aukštas beveik kaip švyturys!

Ir nusijuokė iš savo sąmojaus.

Paėmęs iš Tomo skrybėlę ir paltą, kapitonas tarė:

– Prašom į svetainę.

Žmonelė iškart prisegė:

– Pakvietė voras musę!

– Tai šelmė! – šūktelėjo kapitonas.

Tomas išsigando, kad vakarienė gali užtrukti ilgai.

– Gal chereso? Arba portveino? – pasiūlė moteris.

– Nors kiek pasigailėk ir atnešk vargšeliui alaus, ponia Kapitone, – nusijuokė vyras. Pliaukštelėjo Tomui per nugarą. – Nagi, jaunuoli, sėskitės ir viską klokit apie save.

Tomą išgelbėjo durų skambutis.

– Atsiprašau, – sumurmėjo kapitonas Heslakas. Koridoriaus gale Tomas išgirdo jį sutinkant svečius: – Sirelai, Berta, džiaugiuosi, kad galėjot ateiti. Duokite skrybėles.

Grįžusi į svetainę su buteliu alaus ant sidabrinio padėklo, ponia Heslak paaiškino:

– Sugalvojome pakviesti keletą žmonių, kad nors kiek susipažintumėte su čionykščiais. Partagezas labai draugiškas miestas.

Kapitonas įvedė naujuosius svečius: paniurusią porą, susidedančią iš Sirelo Čiperio, Apygardos kelių direkcijos pirmininko, ir jo žmonos Bertos, liesos kaip šakalys.

– Na, kaip jums patinka mūsų keliai? – vos supažindintas užsipuolė Sirelas. – Tik be mandagumų. Kaip juos vertintumėt lygindamas su rytiniais?

– Ak, nekankink vargšo žmogaus, Sirelai, – atsiduso žmona.

Tomas apsidžiaugė ne tik šituo įsiterpimu, bet ir vėl nuskambėjusiu durų skambučiu.

– Bilai, Violeta, kaip džiugu jus matyti, – kalbėjo kapitonas, atidaręs lauko duris. – O tu, panele, kasdien gražėji!