Санта Монтефиоре - Dvasių medis

Pakas ir Ana jau buvo atsikėlę ir terasoje, pasislėpę nuo saulės po dideliu skėčiu, gurkšnojo kavą. Senelis O’Dvajeris treniravosi daryti triukus su kortomis, demonstruodamas juos vienam iš liesų šunų, kuris, vildamasis gabalėlio nuo stalo, buvo neįprastai paklusnus. Pakas rausvais polo marškinėliais ir džinsais sėdėjo atsilošęs kėdėje ir ant pakumpusios nosies galo užsikoręs akinius skaitė laikraščius. Sofijai priėjus, jis padėjo laikraštį ir įsipylė dar kavos.

– Tėti… – pradėjo sakyti ji.

– Ne.

– Ką? Aš dar net nepaprašiau, – nusijuokė ji, lenkdamasi jo pabučiuoti.

– Sofija, žinau, ko ketini prašyti, ir atsakymas yra ne.

Ji atsisėdo ir pastvėrė obuolį, paskui pastebėjusi, kad jo veide atsirado nedidelis šypsnys, įsmeigė į jį kaštonines akis ir išsišiepė šypsena, skirta tik jam arba seneliui – vaikiška ir šelmiška, tokia nepaprastai žavinga.

– Dale tėti, aš niekad negaunu progos pažaisti, tai labai neteisinga! Juk, tėveli, tu pats išmokei mane žaisti.

– Sofija, gana jau! – subarė suirzusi motina. Ji negalėjo suprasti, kodėl vyras kaskart užkimba ant meškerės. – Tėtis pasakė ne, o dabar palik jį ramybėje ir valgyk pusryčius – padoriai, su peiliu!

Sudirgusi Sofija niūriai atsikando obuolio. Ana nekreipė į ją dėmesio ir vartė žurnalą. Juto, kad duktė stebi ją akies krašteliu, ir nuo ryžto jos veido išraiška sugriežtėjo.

– Mama, kodėl neleidi man žaisti polo? – paklausė ji angliškai.

– Todėl, Sofija, kad damoms tai nepritinka. Esi jauna moteris, ne kokia padauža, – atsakė ši tvirtai.

– Vien todėl, kad nemėgsti arklių… – nekantriai sumurmėjo Sofija.

– Tai neturi nieko bendra.

– Ne, turi. Nori, kad būčiau tokia kaip tu, bet aš kitokia – aš kaip tėtis. No es cierto, Papá?

– Apie ką kalbate? – paklausė Pakas, nesiklausęs jų pokalbio. Kai jiedvi kalbėdavosi angliškai, jam tapdavo neįdomu. Tuo metu it pora vampyrų, nesmagiai markstydamiesi nuo saulės, į šviesą įsvirduliavo Rafaelis ir Agustinas. Dienai auštant jie dar leido laiką nedideliame miesto klube. Ana padėjo žurnalą ir meiliai pažvelgė į besiartinančius sūnus.

– Garbės žodis, per daug šviesos, – sudejavo Agustinas. – Mirsiu nuo galvos skausmo.

– Kada judu vakar grįžote? – atjaučiamai paklausė ji.

– Apie penktą ryto, mama. Būčiau galėjęs visą rytą miegoti, – atsakė Rafaelis ir kiek svyruodamas ją pabučiavo. – Sofija, kas atsitiko?

– Nieko, – prisimerkusi atkirto ji. – Einu į baseiną. – Ir staiga nuėjo. Jai dingus iš akių Ana vėl pakėlė žurnalą ir nuvargusi nusišypsojo sūnums jiems puikiai pažįstama šypsena.

– Šiandien bus nekokia diena, – atsiduso ji. – Sofija labai pyksta, kad jai neleidžiama žaisti rungtynėse.

– Por Dios , tėti, ji nieku gyvu nežais!

– Tėti, juk nesvarstai to rimtai, tiesa? – neteko žado Agustinas.

Ana džiūgavo, kad bent kartą jos užgaidžiai dukrai nepavyko paveikti tėvo, ir dėkinga jam nusišypsojo, trumpai priglausdama delną prie jo rankos.

– Šią akimirką galvoju vien apie tai, ar valgyti media luna su sviestu, skrebutį su membrillo , o gal tik išgerti kavos. Tai vienintelis sprendimas, kurį norėčiau priimti šį rytą, – atsakė jis ir vėl pasislėpė už laikraščio.

– Ana Melodija, ką visa tai reiškia? – paklausė senelis O’Dvajeris. Jis nė žodžio nesuprato ispaniškai, mat priklausė kartai, kuri tikėjosi, kad visi kalbės angliškai. Šešiolika metų pragyvenęs Argentinoje jis nė nepabandė išmokti šios kalbos. Užuot pramokęs būtiniausių frazių, jis vertė Santa Katalinos darbuotojus aiškintis jo gestus ar kelis ispaniškus žodžius, tariamus labai lėtai ir garsiai. Jiems pakėlus rankas ir beviltiškai gūžtelėjus pečiais, suirzęs sumurmėdavo: „Tik pamanykit, o juk lig šiol turėtų būti šio to pramokę!“ – ir nukrypuodavo ieškoti, kas išverstų jo žodžius.

– Ji nori žaisti polo rungtynėse, – atsakė Ana, taikydamasi prie jo.

– Velniškai geras sumanymas. Tegu parodo tiems bernams, ką sugeba.

Sofija nėrė į vandenį ir oda pajuto vėsą. Įtūžusi ji plaukiojo baseinu pirmyn ir atgal, kol pajuto, kad ją kažkas stebi. Iškilusi į paviršių pamatė Mariją.

– Hola! – gaudydama kvapą suburbuliavo.

– Kas nutiko?

– Nė neklausk, aš visiškai loca iš pykčio!

– Dėl rungtynių? Tėvas neleido tau žaisti? – paklausė ji lipdama iš savo baltų medvilninių šortų ir išsitiesdama ant gulimosios kėdės.

– Kaip atspėjai?

– Tarkime, intuicija. Sofija, tave lengva perprasti.

– Žinai, Marija, kartais mielai pasmaugčiau savo mamą.

– Visiems taip būna, – atsakė Marija, iš tvarkingos gėlėtos rankinės traukdama savo losjonus.

– Oi, ne, tu nė nenutuoki, tavo mama – šventoji, dangaus atsiųsta deivė. Čikita – maloniausias žmogus iš visų; norėčiau, kad ji būtų mano mama.

– Žinau, man labai pasisekė, – sutiko Marija, nė kiek neabejojanti puikiais savo santykiais su mama.

– Tik norėčiau, kad mama paliktų mane ramybėje. Viskas dėl to, kad esu jauniausia ir vienintelė mergaitė, – skundėsi Sofija, kopdama laipteliais ir įsitaisydama šalia pusseserės ant kitos gulimosios kėdės.

– Tikriausiai Pančitas atima visą mamos laiką.

– Gaila, kad neturiu jaunesnio brolio vietoj tų dviejų mulkių. Agustinas tikras košmaras, jis tik kabinėjasi prie manęs. Žiūri į mane iš aukšto.

– Rafa tau geras.

– Rafa neblogas. Ne, Agustinui teks išvykti. Norėčiau, kad jis išvažiuotų studijuoti į užsienį. Norėčiau, kad jis išsinešdintų, tikrai.

– Ką gali žinoti, gal tavo noras išsipildys.

– Jei turi omenyje medį, tai yra svarbesnių norų, – tarė jai Sofija ir pati sau nusišypsojo. Nenorėjo švaistyti norų dėl Agustino.

– Tai ko ketini imtis dėl rungtynių? – paklausė Marija trindama aliejumi savo apvalias šlaunis. – Quemada, no?

– Taip, tu juoda, atrodai lyg indėnė! Ei, duok ir man. Dėkui Dievui, nepaveldėjau raudonų mamos plaukų ir blyškios odos – vargšas Rafa, jis tik parausta kaip beždžionės užpakalis.

– Na, gerai, tai ko žadi griebtis?

Sofija giliai atsiduso.

– Pasiduodu, – dramatiškai tarė ji ir pakėlė rankas.

– Sofija, nepanašu į tave. – Marija kiek nusiminė.

– Dar nesukūriau plano. Šiaip ar taip, nežinau, ar turėčiau dėl to rūpintis. Nors būtų verta vien tam, kad pamatyčiau mamos ir Agustino veidus.

Kaip tik tuo metu ją sugriebė dvi labai stiprios rankos. Nespėjusi susigaudyti, kas vyksta, bandydama išsivaduoti ji atsidūrė ore, paskui vandenyje su savo tamsiais akiniais ir visa kuo kitu.

– Santi! – laiminga žioptelėjo ji, iškilusi į paviršių įkvėpti oro. – Boludo! – Puolusi prie jo įmurkdė besišypsančią jo galvą į vandenį. Jos džiaugsmui, jis pastvėrė ją į glėbį, apkabino per klubus ir nutempė su savimi žemyn, kur juodu grūmėsi, kol buvo priversti šauti į paviršių įkvėpti. Sofija būtų mielai dar susiėmusi, bet nenoriai nuplaukė paskui jį prie krašto.

– Baisiausiai dėkui. Jau buvau beiškepanti, – pagaliau tarė ji, atgavusi kvapą.

– Man pasirodei gerokai perkaitusi, kaip viena Chosė dešrelių. Turėtum padėkoti, – atsakė jis.

– Ką gi, dėkoju.

– Tai ką, Čiofi, nežaisi šią popietę? – pakurstė jis. – Tikrai užsukai savo brolius kaip dvi prisukamas pelytes.

– Puiku, reikėjo pabarškinti jų narvelius.