Санта Монтефиоре - Dvasių medis

– Eik ir susitik, kad nori, jei tik įstengsi ganėtinai ilgai išbūti nekvėpavęs, kad neužuostum jos dvoko. Ak, štai kur jis! – šūktelėjo ji, aptikusi vieną paskutiniųjų norų, įrėžtų medyje. Kaip sena žaizda, rėžis buvo palikęs tvarkingą baltą randą.

Prie jų prisidėjo Marija, nuo pastangų įraudusi ir sušilusi. Jos gelsvai rusvi plaukai smulkiomis garbanėlėmis krito ant pečių, vietomis lipo prie blizgančių apvalių skruostų.

– Pažiūrėkite, koks vaizdas, nuostabu! – aiktelėjo ji dairydamasi aplinkui. Bet pusseserės vaizdas nebedomino, ji įnikusi tyrinėjo žievę, ieškodama savo meistrystės žymių.

– Manau, tas buvo mano, – tarė ji lipdama ant šakos virš Sančio, kad galėtų patyrinėti rėžį iš arčiau. – Taip, tikrai mano – mano ženklas, matote?

– Prieš šešis mėnesius gal tai ir buvo ženklas, bet dabar tik kažkokia dėmė, – tarė Santis, prisitraukdamas į viršų ir įsitaisydamas ant kitos grublėtos medžio šakos.

– Buvau nupiešusi žvaigždę – man neblogai sekasi piešti žvaigždes, – išdidžiai atsakė ji. – Ei, Marija, o kur taviškė?

Marija netvirtais žingsneliais paėjėjo šaka aukštyn. Sekundę bandė susivokti, paskui žengė prie Sančio ir atsisėdo ant žemesnės šakos arčiau kamieno. Suradusi įbrėžimą ilgesingai palietė jį pirštais.

– Mano ženklas buvo paukštis, – tarė ji ir nusišypsojo prisiminusi.

– O ką jis reiškė? – paklausė Sofija ir užtikrintai nušoko žemyn prie jos.

– Juoksitės, jei pasakysiu, – droviai atsakė ši.

– Ne, nesijuoksime, – tarė Santis. – Ar noras išsipildė?

– Žinoma, ne, ir niekad neišsipildys, bet vis tiek verta to trokšti, – atsakė ji.

– Na? – ragino Sofija. Dabar, pradėjus pusseserei spyriotis, ji susidomėjo.

– Gerai. Prašiau gražaus balso, kad galėčiau dainuoti pritardama sau mamos gitara, – tarė ji, paskui pakėlė šviesiai rudas akis ir pamatė, kad jie abu juokiasi.

– Tad paukštis reiškia dainą, – plačiai išsiviepė Santis.

– Ko gero, taip, nors nupiešiau jį ne visai dėl to.

– Tai dėl ko, kvailute?

– Nes man patinka paukščiai, o kai sugalvojau norą, vienas tupėjo medyje. Visai arti. Nuostabus. Žinai, tėtis visada sakydavo, kad ženklas neturi kaip nors sietis su noru. Tiesiog turi įrėžti žymę. Šiaip ar taip, mano paukštis ne toks jau ir juokingas, be to, tai buvo prieš metus. Tuomet buvau tik keturiolikos. Jei mano noras toks juokingas, tai koks buvo tavasis, Sofija?

– Norėjau, kad tėtis leistų man žaisti dėl Santa Katalinos taurės, – išdidžiai atsakė ji, laukdama, kokia bus Sančio reakcija. Kaip ir tikėjosi, jis prapliupo perdėtai garsiai juoktis.

– Dėl Santa Katalinos taurės? Tu juokauji! – sušuko nustebęs. Valdingai primerkė šviesiai žalias akis ir nepatikliai perkreipė veidą.

– Aš nejuokauju, – atsakė ji, lyg mestų iššūkį.

– Tai ką reiškė žvaigždė? – paklausė Marija valydamasi petį, kur samanos ištepė palaidinę.

– Noriu būti polo žvaigžde, – paprastai atsakė Sofija, lyg ką tik būtų pareiškusi norinti tapti slaugytoja.

– Mentirosa! Čiofi, tu tikriausiai tik tiek ir gali nupiešti: vienintelė dailininkė šioje šeimoje yra Marija. – Ir jis kikendamas išsitiesė ant šakos. – Dėl Santa Katalinos taurės… Tu dar tik vaikas.

– Ak, pasipūtęs mulki, tik vaikas? – atkirto ji apsimesdama supykusi. – Balandį man sukaks šešiolika. Teliko trys mėnesiai, ir aš būsiu moteris.

– Čiofi, tu niekada nebūsi moteris, nes niekuomet nebuvai mergaitė, – tarė jis turėdamas omeny jos nutrūktgalvišką prigimtį. – Mergaitės būna tokios kaip Marija. Ne, Čiofi, tu visai ne mergaitė.

Sofija stebėjo, kaip jis peršoka per medžio šaką ir klesteli žemyn. Jo džinsai buvo platūs ir nudėvėti, juosmuo nusmukęs žemai ant klubų. Sportiniai marškinėliai ties krūtine pasikėlė į viršų atidengdami plokščią įrudusį pilvą ir atsikišusius klubikaulius, lyg Sančiui būtų ne pro šalį daugiau valgyti. Bet Santis kirsdavo daugiau už visus. Jis taip skubriai šlamšdavo maistą, lyg būtų seniai nieko burnoj neturėjęs. Sofija norėjo pirštais perbraukti jam per odą – pakutenti. Paliesti jį bet kokia dingstimi. Didumą laiko jie leisdavo drauge, ir ją jaudino fizinis kontaktas. Bet jau valandą ar dvi prie jo nebuvo prisilietusi, tad ją užvaldė nenugalimas troškimas tai padaryti.

– O kur tavo ženklas? – paklausė ji vėl reikalaudama jo dėmesio.

– Ai, nežinau ir man nerūpi – vis tiek tai nesąmonės.

– Ne, ne nesąmonės, – vienu balsu paprieštaravo mergaitės.

– Kiekvieną vasarą tėtis liepdavo mums įrėžti savo norus, prisimenat? – ilgesingai tarė Sofija.

– Ir jie, būdami vaikai, taip darydavo. Esu tikra, jų žymės vis dar čia, paieškoję rastume, – entuziastingai pridūrė Marija.

– Marija, jos jau seniai išnyko. Manau, jos dingsta po metų ar dvejų, – žinovo tonu pareiškė Santis. – Šiaip ar taip, reikės daug burtų, kad Pakas leistų Sofijai žaisti dėl Santa Katalinos taurės. – Ir jis vėl ėmė kvatoti susiėmęs rankomis pilvą, norėdamas parodyti, kokios absurdiškos jam atrodo jos svajonės. Sofija grakščiai nušoko ant jo šakos, paskui brūkštelėjo ranka jam per pilvą, ir jis suspiegė iš malonumo ir skausmo.

– Čiofi, nedaryk taip čia, medyje. Abu nukrisime ir užsimušime! – aiktelėjo jis tarp juoko pliūpsnių, kai jos pirštai praslydo pro ribą, skiriančią įdegį nuo paslaptingos baltos odos, kurią nuo saulės slėpdavo šortai. Stvėrė jos riešą ir taip smarkiai suspaudė, kad ji susiraukė. Sančiui buvo septyniolika, jis buvo dvejais metais vyresnis už pusseserę ir seserį. Sofija susijaudindavo, kai jis demonstruodavo jai savo jėgą, bet apsimesti, kad jai nepatinka, įėjo į žaidimą.

– Nemanau, kad noras nepagrįstas, – prieštaravo ji apėmusi savo riešą ir glausdama jį prie krūtinės.

– Labai nepagrįstas, Čiofi, – išsišiepė jis.

– Kodėl?

– Nes mergaitės nežaidžia rungtynėse.

– Na, visuomet būna pirmas kartas, – nenusileido ji. – Manau, tėtis galų gale leis man žaisti.

– Tik ne dėl Santa Katalinos taurės. Žaisti tose rungtynėse, Čiofi, – labai didelė garbė, be to, ketvirtas žaidėjas – Agustinas.

– Juk žinai, kad gebu žaisti ne blogiau už Agustiną.

– Ne, nežinau, bet jei iš tiesų atsitiktų taip, kad žaistum, burtai būtų niekuo dėti. Negarbingas žaidimas, manipuliavimas – tau tai būdinga. Vargšas Pakas net nepajunta, kaip tu apsuki jį aplink mažąjį pirštelį.

– Santi, Sofija visus apsuka aplink mažąjį pirštelį, – nusijuokė Marija be menkiausio pavydo.

– Išskyrus mamą.

– Prarandi formą, Čiofi.

– Su Ana Sofijai niekuomet nesisekė.

Santa Katalinos taurė buvo kasmetinės polo rungtynės, žaidžiamos prieš kaimyninę estancia La Pasą. Abi estancias jau daug metų, net ištisų dešimtmečių, varžėsi tarpusavyje, ir prieš metus Santa Katalina buvo sutriuškinta tik vieno įvarčio persvara. Santa Katalinos pusbroliai, o jų buvo daug, vasaros popietėmis dažniausiai žaisdavo polą, kaip Anos pusbroliai Glengarife žaisdavo hurlingą3. Labiausiai tuo domėjosi Sofijos tėvas Pakas ir jo vyresnysis brolis Migelis; norėdami patobulinti žaidimą jie neduodavo vaikinams ramybės. Santis jau žaisdavo turėdamas šešių įvarčių handikapą4, ir tai buvo puiku, nes didžiausias buvo dešimties įvarčių handikapas, o žaidėjas turėjo būti labai patyręs, kad apskritai įgytų teisę jį gauti. Migelis siaubingai didžiavosi sūnumi ir neslėpė savo palankumo.