Санта Монтефиоре - Dvasių medis

Kai senjora Ana visą savo laiką skyrė sūnums, Soledada retai būdavo be mažosios Sofijos, įsuktos jai į prijuostę ir jaukiai įsitaisiusios prie putlių krūtų. Ji net įprato guldytis vaikelį į lovą – regis, švelnaus tarnaitės kūno ir moteriško kvapo gaubiama ji geriau užmigdavo. Susirūpinusi, kad vaikas negauna pakankamai motinos meilės, Soledada ryžtingai pasirodė kūdikio kambaryje, norėdama šį trūkumą kompensuoti. Regis, senjora Ana tam neprieštaravo. Tiesą sakant, ji atrodė beveik dėkinga. Duktė jos niekad itin nedomino. Bet Soledada neketino taisyti pasaulio. Tai ne jos reikalas. Įtampa tarp senjoro Pako ir senjoros Anos buvo ne jos rūpestis, ir ji tik pasvarstydavo apie tai su kitomis tarnaitėmis, norėdama pasiteisinti, kodėl tiek daug laiko praleidžianti su Sofija. Ne dėl kokios nors kitos priežasties. Ji ne liežuvautoja. Tad labai atsidavusi rūpinosi vaikeliu, lyg tas angelėlis priklausytų jai.

Dabar ji dirstelėjo į laikrodį. Vėlu, Sofijai vėl klius. Jai visuomet kliūdavo. Regis, jai tai buvo prie širdies. Vargšelė, manė Soledada maišydama tuno padažą ir virdama veršieną. Ji trokšta dėmesio – kiekvienam kvailiui aišku.

Įniršusi Ana purtydama galvą įžygiavo į svetainę ir pakėlė telefono ragelį.

– Hola , Čikita, – atžariai tarė ji ir atsirėmė į sunkią medinę skrynią.

– Ana, prašau man atleisti, Sofija ir vėl išdūmė su Santjagu ir Marija. Jie tikrai bet kurią minutę turėtų grįžti…

– Ir vėl! – pratrūko ji imdama nuo stalo žurnalą ir susijaudinusi juo vėduodama. – Santjagas turėtų būti atsakingesnis – kovą jam sueis aštuoniolika. Jis bus vyras. Negaliu įsivaizduoti, kodėl jam patinka trainiotis su penkiolikmete piemene. Šiaip ar taip, tai jau ne pirmas kartas, žinai. Ar nieko nesakei jam aną sykį?

– Žinoma, sakiau, – kantriai atsakė moteris. Jai nepatikdavo, kai svainė netekdavo kantrybės.

– Por Dios , Čikita, nejau nesupranti, kad pagrobėjai tik ir laukia, kada galės pastverti tokius vaikus kaip mūsų?

– Ana, nusiramink. Čia gana saugu, jie nebus nuėję toli… – Bet Ana nesiklausė.

– Santjagas daro Sofijai blogą įtaką, – nesiliovė ji. – Ji jauna ir lengvai pasiduoda įspūdžiams, tad seka juo. O dėl Marijos, tai ji protinga mergaitė ir turėtų suprasti.

– Žinau, aš jiems pasakysiu, – nuvargusi pasidavė Čikita.

– Gerai.

Kurį laiką tvyrojo nejauki tyla, paskui Čikita pamėgino pakeisti temą.

– Rytoj prieš rungtynes asado ; ar galėčiau kuo nors padėti? – paklausė ji kažkaip įsitempusi. – Nors kuo?

– Ne, susitvarkysiu, dėkui, – atsakė Ana kiek švelnesniu balsu. – Oi, atleisk, Čikita. Kartais nežinau, ką daryti su Sofija. Ji tokia užsispyrusi ir nerūpestinga. Berniukai man nekelia jokių rūpesčių. Nežinau, į ką ji atsigimė!

– Nežinau ir aš, – santūriai atsakė Čikita.

– Šis vakaras – pats gražiausias šią vasarą, – atsiduso Sofija, sėdėdama ant vienos aukščiausių ombu medžio šakų.

Nėra pasaulyje kito tokio medžio kaip ombu. Milžiniškas, su žemomis horizontaliomis šakomis, dažnai storesnio nei keturiasdešimt ar penkiasdešimt pėdų didžiulio kamieno. Stambios jo šaknys ilgais nelygiais čiuptuvais driekiasi žemės paviršiumi į šalis, lyg pats medis būtų ėmęs tirpti ir sklisti ant žemės it vaškas. Ypatingas ne tik jo pavidalas: ombu yra vienintelis tenykštis tų išdžiūvusių lygumų medis. Vienintelis medis, kurio vieta tikrai čia. Vietiniai indėnai jo šakose regėdavo dievus, ir net Sofijos laikais būdavo kalbama, kad po juo nemiegotų joks gaučas. Santa Katalinoje užaugusiems vaikams šis medis atrodė stebuklingas. Jis pildė norus, jei atrodė jam tinkami, o kadangi buvo aukštas, atstojo puikiausią apžvalgos bokštą ir leido regėti mylių mylias aplink. O svarbiausia, ombu turėjo nesuprantamo žavesio, kurio tiksliai nusakyti buvo neįmanoma, traukos, ne vieną vaikų kartą viliojančios tarp jo šakų ieškoti nuotykių.

– Matau Chosė ir Pablą. Paskubėkit, nebūkit nuobodos! – nekantriai šūktelėjo ji žemyn.

– Kantrybės, aš ateinu, – pusseserei riktelėjo Santis, skubiai rišdamas ponius.

– Santi, ar pagelbėsi man kopti aukštyn? – švelniu dusliu balseliu paprašė brolio Marija stebėdama, kaip Sofija lipa aukščiau, į spagečius primenančią storų šakų raizgalynę.

Marija visuomet žavėjosi Sofija. Ši buvo drąsi, tiesmuka ir pasitikėjo savim. Visą gyvenimą jos buvo geriausios draugės, viską darydavo kartu: planuodavo, slapukaudavo, žaisdavo ir dalydavosi paslaptimis. Tiesą sakant, kai buvo mažesnės, Marijos mama Čikita vadindavo jas Las Dos Sombras , nes sekiodavo viena kitą kaip du šešėliai.

Kitos ūkyje gyvenančios mergaitės buvo arba vyresnės, arba jaunesnės, tad šeimoje, kurioje dominavo berniukai, to paties amžiaus Sofija ir Marija lengvai tapo sąjungininkėmis. Nė viena neturėjo sesers, todėl jau prieš daugybę metų jos nutarė tapti kraujo seserimis – smeigtuku prasidūrė pirštus ir juos suspaudusios „sujungė“ kraują. Nuo to laiko abi turėjo nepaprastą paslaptį, apie kurią niekas nenutuokė. Abi buvo to paties kraujo ir dėl to seserys. Abi didžiavosi savo slaptu ryšiu ir jį puoselėjo.

Nuo pačios medžio viršūnės Sofija regėjo visą pasaulį – na, jei ne visą, tai bent savo pasaulį, plytintį prieš ją po stulbinamu dangum. Horizonte virė spalvų katilas, nes saulė jau buvo beveik nusileidusi ir danguje sūkuriavo rausvos ir auksinės dėmės. Buvo tvanku, tarp lapų grėsmingai sukinėjosi uodai.

– Mane vėl sugėlė, – susiraukė Marija kasydamasi koją.

– Eikš, – tarė Santis, lenkdamasis žemyn ir rankomis suimdamas jaunesniosios sesutės pėdą. Staigiu judesiu ją kilstelėjo, kad ši persisvertų pilvu per pirmą šaką. Paskui jau gali kopti pati.

Tada Santis pats labai mikliai įsiropštė į medį – gerai jį pažinojusieji nesiliovė tuo stebėjęsi. Dar mažas, žaisdamas polą jis patyrė nelaimę ir liko truputį raišas. Jo tėvai, nuogąstaudami, kad šis trūkumas vėliau gyvenime gali jam kliudyti, nuskraidino jį į Jungtines Valstijas ir parodė visiems įmanomiems specialistams. Bet nerimauta be reikalo. Santis paneigė gydytojų prognozes ir sugebėdavo apeiti šį trūkumą. Mažiukas jis įstengė bėgioti greičiau už visus pusbrolius, net ir porą metų vyresnius, nors bėgdavo kiek keistokai, vieną pėdą pasukęs į vidų. Paaugęs tapo geriausiu rančos polo žaidėju. „Be jokios abejonės, – išdidžiai kalbėjo jo tėvas, – jaunasis Santjagas turi šiems laikams retos narsos. Jis eis toli. Ir kiekvienas jo žingsnis bus pelnytas.“

– Fantastiška, tiesa? – Sofija pergalingai švytėjo, kai pusbrolis prisėdo šalia. – Turi peiliuką? Noriu kai ko paprašyti.

– Ko prašysi šį sykį? Neišsipildys, – tarė Santis sėsdamas ir mataruodamas kojomis. – Nežinau, kam suki galvą. – Jis prunkštelėjo. Bet Sofijos ranka jau lietė kamieną, žievėje ieškodama jų praeities pėdsakų.

– Oi, ne, išsipildys, gal ne šiais metais, bet kada nors, kai bus tikrai svarbu. Žinai, medis žino, kuriuos norus išpildyti, o į kuriuos nekreipti dėmesio. – Ji meiliai jį paplekšnojo.

– Tai dabar pasakosi, kad tas medis galvoja ir jaučia, – nusišaipė jis, prakaituota ranka braukdamas nuo kaktos tankius šviesius plaukus.

– Santi, tu esi tiesiog nieko neišmanantis kvaiša, bet vieną dieną kai ką sužinosi. Palauk. Kada nors tau tikrai prireiks, kad išsipildytų noras, ir tuomet, kai niekas nematys, atslinksi čia tamsoje ir kamiene įrėši savo žymę. – Ji nusijuokė.

– Verčiau eisiu į miestelį susitikti su La Vieja Bruja . Ta sena ragana geriau geba paveikti mano ateitį nei šis kvailas medis.