Санта Монтефиоре - Po Italijos saule

Versta iš:

Santa Montefiore

LAST VOYAGE OF THE VALENTINA

Simon & Schuster, New York, 2006

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1116-1

Copyright © 2005 by Santa Montefiore

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Francesco Riccardo Iacomino / „ Shutterstock.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Dalia Judita Vabalienė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Dalia Judita Vabalienė

Redaktorė Rūta Pučinskaitė

Korektorė Marijona Treigienė

Viršelio dailininkė Vita Andriušytė

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu savo tetai Naomi Dawson

Įžanga

Italija, 1945-ieji

Kai jie pasiekė rūmus, buvo beveik sutemę. Žalsvai mėlyno dangaus pakraštyje tik virš išsirikiavusių medžių, kur nusileido saulė, driekėsi švelniai oranžinė juosta. Neįveikiamos akmeninės sienos kilo aukštai iki pat pilies bokštų, o pačiame viršuje ant stiebo kadaravo suplyšusi vėliava. Kadaise, pučiama palankesnių likimo vėjų, ji energingai plevėsavo ir buvo matoma iš toli. Dabar šios gebenių apraizgytos sienos atrodė tarsi nuodijama nusenusi princesė , kurios gyvybė kartkartėmis prasiveržia gurguliavimu iš pilvo. Šlovingų dienų prisiminimai, kuriuos kadaise saugojo mūrai, negrįžtamai išgaravo, dabar pūvančios pakampės ir trūnijantys sulaukėję sodai skleidė vien smarvę. Tvyrojo nepakenčiamas dvokas. Vėjas ten neprasigaudavo, tarsi žiema, įsikibusi lediniais pirštais, priešintųsi pavasario šauksmui. Arba žiema užsibuvo tik tuose vieninteliuose namuose, o lediniai pirštai priklausė mirčiai, kuri dabar atėjo išsivesti.

Jie nekalbėjo. Žinojo, ką turi daryti. Susaistyti pykčio, skausmo ir didelio gailesčio buvo prisiekę atkeršyti. Užpakalinėje rūmų dalyje pro langą sklido gelsva šviesa, tačiau įsibrovusio miško tankumynas, peraugę krūmai ir krūmokšniai prie lango prieiti neleido. Teko rizikuoti ir įeiti pro priekinę pusę.

Vyravo tyla, tik vėjas šiureno medžių lapus. Net svirpliai nedrįso drumsti priešiškos aplinkos ir čirpė kalvos papėdėje, kur buvo šilta.

Abu žudikai buvo pratę sėlinti. Jiems teko dalyvauti kare. Dabar vėl susivienijo prieš visiškai kitokį blogį, palietusį juos asmeniškai, sveiku protu nepaaiškinamą blogį, kurį jie atėjo pašalinti.

Be jokio garso įlipo pro nerūpestingai paliktą pravirą langą. Slinko nuo šešėlio prie šešėlio. Tyliai lyg katės. Tamsūs drabužiai susiliejo su naktimi. Priėję kambarį, kur pro durų apačią skverbėsi šviesa, sustojo ir žiūrėjo vienas į kitą. Jų akys spindėjo kaip stikliniai rutuliukai; jose švietė ryžtas. Jokios baimės, tik laukimas neišvengiamo žiaurumo.

Kai atsidarė durys, jų auka pakėlė akis ir nusišypsojo. Žinojo, kodėl jie atėjo. Jų tikėjosi. Buvo pasirengęs ir nebijojo mirti. Pamatys, kad jį nužudę nenumalšins skausmo. Aišku, jie to nesupranta, kitaip nebūtų atėję. Norėjo pasiūlyti jiems išgerti. Norėjo ta akimirka pasimėgauti. Ją pratęsti. Tačiau jie troško viską užbaigti ir nešdintis. Jo draugiškumas kėlė šleikštulį – šypsosi kaip senas draugas. Knietėjo tą šypseną nurėžti nuo veido peiliu. Jis pajuto juos supykdęs ir dar labiau išsišiepė. Šypsosis net mirdamas. Jie niekada neatsikratys nei jo, nei to, ką jis padarė. Ką iš jų atėmė, niekada negrąžins. Jų netektis jam reiškė laimėjimą, o galutinė pergalė bus juos graužianti kaltė.

Auksinėje lempos šviesoje sužibo peilio ašmenys. Jie norėjo, kad jis tai matytų. Norėjo, kad lauktų ir bijotų, bet jis nebijojo. Jis mirs džiaugsmingai, su mielu noru. Mėgausis savo skausmu, kaip mėgavosi jų patirtu skausmu. Jie pažvelgė į vienas kitą, linktelėjo. Jis užsimerkė ir pakėlė smakrą, apnuogindamas baltą kaklą kaip nekaltas avinėlis.

– Žudykit, bet nepamirškit, kad aš jus nužudžiau pirmas, – piktdžiugiavo jis triumfuojančiu balsu.

Kai ašmenys perpjovė gerklę, pasipylusi kraujo srovė aptaškė grindis ir sienas, nudažydama jas sodria tamsiai raudona spalva. Jis sukniubo.

Žmogus su peiliu atsitraukė, o kitas paspyrė negyvėlio kūną. Šis gulėjo aukštielninkas, o kakle žiojėjo bjaurus, gilus pjūvis. Jis tebesišypsojo. Šypsojosi net numiręs.

– Gana! – sušuko žmogus su peiliu, pasisukęs eiti. – Atlikome ką reikėjo. Tai buvo garbės reikalas.

– Man tai buvo daugiau negu garbės reikalas.

Pirmasis portretas

1

Londonas, 1971-ieji

– Ji vėl džiaugiasi to jaunuolio dėmesiu, – pareiškė Vivė, stovėdama ant denio. Nors buvo malonus pavasario vakaras, ji apsisiautė pečius kutuotu šaliku. Giliai įtraukė cigaretės dūmo.

– Vėl šnipinėji, brangioji, – ironiškai nusišypsojo Ficas.

– Sunku nepastebėti, kiek ateina ir išeina tos mergužėlės meilužių. – Vivė primerkė pridengtas akis ir išplėstomis šnervėmis įkvėpė.

– Visi sakytų, kad tu pavydi, – nusiviepė Ficas gurkšteldamas pigaus prancūziško vyno. Per daugelį metų, kai jis dirba Vivės agentu ir yra jos draugas, ji nė kartelio nėra nusipirkusi butelio gero vyno.

– Aš rašytoja. Man reikia domėtis žmonėmis. Alba žavi. Baisi savanaudė, bet nė vienas negali atsispirti jos patrauklumui. Visokią kandį traukia ugnis. Nors, kalbant apie mane, esu visai ne kandis, o veikiau dailiai pasipuošęs drugelis. – Ji perėjo į kitą denio pusę ir atsisėdusi ant kėdės apkabino save plačiomis mėlynos ir rožinės spalvos durtinio rankovėmis tarsi šilkiniais sparnais. – Ir vis dėlto man jos gyvenimas patinka. Vieną dieną pravers mano knygai, kai nebedraugausime. Manau, kad Alba tokia: pasidžiaugia žmogumi, paskui eina toliau. Mūsų atveju aš nueisiu pirma. Iki to laiko jos gyvenimo dramos manęs nebedomins, be to, man nusibos ir Temzė. Nuo drėgmės skaudės senus kaulus, valties girgždėjimas ir bumbsėjimai trukdys miegoti. Tada nusipirksiu Prancūzijoje nedidelę pilį ir pasitrauksiu visuomenei iš akiračio; nusibos ir šlovė. – Ji sukando žandus ir šyptelėjo Ficui. Bet Ficas nebesiklausė, nors tai įėjo į jo pareigas.

– Manai, jie jai moka? – paklausė jis atsiremdamas į turėklus ir žvelgdamas į purviną Temzės vandenį. Šalia ant patiesaliuko miegojo Sprautas, jo senas spanielių veislės šuo.

– Ką tu! – pasipiktino ji. – Valtis priklauso jos tėvui. Jai tikrai nereikia sukrapštyti dvylikos svarų per savaitę už nuomą.

– Vadinasi, ji tiesiog laisvų pažiūrų.

– Kaip ir visi jos kartos. Dabar tai madinga. Man neįdomu. Aš, Ficrojau, gimiau per anksti. Turėjau meilužių, rūkiau kanapes, kai tokios Albos dar neturėjo žalio supratimo, kas tai yra. Dabar renkuosi paprastas cigaretes „Silva Thin“ ir celibatą. Man penkiasdešimt, per sena, kad vergaučiau madai. Viskas taip tuščia ir vaikiška. Geriau susitelksiu į didesnes vertybes. Tu geru dešimtmečiu už mane jaunesnis, Ficrojau, bet matau, kad mados pabodusios ir tau.

– Manau, kad Alba man nepabostų.

– Bet ilgainiui tu, brangusis, jai pabostum. Manaisi esąs žavingas Lotarijas, moterų suvedžiotojas, bet ir Alba ne pėsčia. Ne tokia, kaip kitos merginos. Nesakau, kad bus sunku pasiguldyti ją į lovą, bet išlaikyti – visai kas kita. Ji mėgsta įvairovę. Meilužiai jai neilgam. Mačiau, kaip ateina ir kaip išeina. Visada tas pats: šuoliais pakyla trapu, paskui, kai viskas baigta, kiūtina žemyn kaip primušti šunyčiai. Ji sudorotų tave pietums, paskui išspjautų kaip vištos kauliuką, tai bent būtų smūgis, ar ne, branguti? Lažinuosi, tau neteko to patirti. Tai vadinama karma. Lazda turi du galus. Mokėk už sudaužytas širdis. Šiaip ar taip, tokio amžiaus turėtum dairytis trečios žmonos, o ne laikino jaudulio. Laikas surimtėti. Paskirk širdį vienai moteriai ir nesiblaškyk. Ji karšta, nes pusiau italė.