Санта Монтефиоре: Po Italijos saule

– Jis gražus, Vive, tikrai labai gražus, o tėvas nenori su manim apie tai net kalbėti.

– Štai kaip, – pasakė ji, įkvėpdama dūmą pro burną ir, tarsi slibinas, išleisdama jį pro nosį. – Važiavai tokį kelią vėlų vakarą į Hampšyrą?

– Negalėjau laukti. Maniau, apsidžiaugs, kad radau.

– Kaip tas paveikslas atsidūrė palovyje, lyg jam nebūtų kitos vietos? – Albos motinos istorija ją domino.

– Ak, jis ten paslėpė nuo Buivolės. Ją graužia pavydas, net nenori į laivą kelti kojos, nes tėtis pavadino jį motinos vardu. Kvaila boba!

– Ką tėvas pasakė, sužinojęs, kad jį radai?

Alba išgėrė didelį gurkšnį kavos markstydamasi, nes buvo per karšta.

– Jis ant manęs įsiuto.

– Ką tu! – pasibaisėjusi aiktelėjo Vivė.

– Įsiuto. Pasakiau jam prie Buivolės.

– Na, tada suprantama.

– Norėjau, kad žinotų, jog tėvas paslėpė nuo jos. – Ji piktai sukikeno apnuogindama kreivą iltinį dantį, kuris Ruperto, o gal Timo tvirtinimu, teikė jos burnai žavesio. – Galiu lažintis, kad man išvažiavus jie baisiai susiriejo. Esu tikra, Buivolė klausėsi kiekvieno mūsų pokalbio žodžio. Net girdžiu, kaip ji sunkiai kvėpuoja prikišusi ausį prie rakto skylutės.

– Jis į paveikslą pažiūrėjo?

– Ne. Tik išraudo ir nuliūdo. Jis, Vive, ją tebemyli. Manau, amžinai mylės. Tikriausiai gailisi vedęs Buivolę. Aš tik noriu, kad jis dalytųsi mintimis apie motiną su manim. Bet jis to nedaro dėl Buivolės.

– Ji labai žiauri ir kvaila, – pagiežingai pareiškė Vivė, plekšnodama Albai per delną, – pavydi mirusios moters. – Albos keistai šviesios akys vėl paplūdo ašaromis, ir Vivės širdyje sukirbėjo motiniškas jausmas. Alba buvo dvidešimt šešerių, bet daugeliu atžvilgių dar nesubrendusi. Po pasitikėjimo priedanga slėpėsi meilės trokštantis vaikas. Vivė padavė jai popierinę nosinaitę. – Tai ką, brangioji, ketini daryti?

– Kad nieko negaliu, – nusiminusi atsakė Alba.

– Ak, visada galima ką nors sugalvoti. Atsimink, Dievas padeda tik tiems, kurie dėl savęs stengiasi. Turiu draugą, kuris galbūt galėtų tau padėti, – pridūrė prisimerkusi Vivė. – Jei yra žmogus, kuris moka stebuklingai tvarkyti kitų reikalus, tai tik Ficrojus Davenportas.

3

Ficas miegojo neramiai, sapnavo Albą, o kai ryte pabudo, atmintyje liko jos veidas. Gulėjo lovoje ir akinamas pro užuolaidas srūvančios saulės šviesos vėl gėrėjosi jos išvaizda, ovaliu veidu ir putliomis, jausmingomis lūpomis. Stengėsi negalvoti apie vyrus, kurie bučiavo tas lūpas, todėl tuoj perėjo prie jos neįprastai šviesių akių. Jos buvo gilios, įrėmintos juodomis tankiomis blakstienomis, po gana tankiais antakiais, tačiau šešėliai aplink akis – ne ant odos, bet kažkur iš akiduobių, – darė jos žvilgsnį susirūpinusį. Jį jaudino ir jos eisena. Tos ilgos aulinukais apautos kojos. Glotnios šlaunys iki sijonėlio, vos dengiančio intymią vietą. Pasitikinti laikysena. Tiktų banalus apibūdinimas „jauna kumelaitė“, ačiū Dievui, savo romanuose Vivė tokių vengia. Tą kartą ji elgėsi nedovanotinai nemandagiai. Tačiau jos šypsena su kreivu dantimi buvo tokia kerinti, lyg jam ant odos būtų užvarvinusi šilto medaus ir vienu lyžtelėjimu nulaižiusi.

Apačioje virtuvėje išgirdo Sprautą ir atsiduso. Nenorėjo keltis. Mėgino sugalvoti pretekstą vėl apsilankyti Vivės namuose, kur galėtų sutikti Albą. Gal paskambinti apsimetus, kad reikia aptarti būsimą sandorį su užsieniu, galimybę viešai pasirodyti Prancūzijoje – prancūzams patinka jos knygos, arba pastarojo meto jų pardavimo apyvartą. Vivei lengva įtikti, kol ji kalba apie save, o šiandien jis nusiteikęs klausytis. Jau lenkėsi kelti telefoną, bet šis suskambo.

– Velnias, – sumurmėjo ir pakėlė ragelį.

– Labas rytas, mielasis, – pasigirdo linksmas Vivės balsas.

Fico nuotaika pakilo, pašoko iki lubų.

– Brangioji, – tyliai ištarė jis, – ką tik ketinau tau skambinti.

– O? Kodėl? Tikiuosi, nieko blogo.

– Žinoma, ne, Vive. Juk tu mano įžymiausia klientė.

– Na, neversk manęs spėlioti.

– Prancūzai pageidauja, kad atvyktum. Skaitytojai nori tave pamatyti, – melavo jis stengdamasis neišsiduoti. Nesvarbu, galvojo, vėliau išsisuksiu.

Vivė prakalbo garsiau, pabrėžtinai prarydama priebalsius:

– Ak, mielasis, nuostabu. Suprantama, reikia atlikti pareigą. Negalima versti savo skaitytojus laukti. Pagaliau jie man reikalingi kaip ir aš jiems.

– Puiku, šįryt su jais susisieksiu, – tarė jis ir nutilo, nes Vivė giliai įkvėpė; įsivaizdavo ją traukiančią „Silva Thin“ dūmą raudonoje virtuvėje. – Apie ką norėjai su manim pasikalbėti? – paklausė tikėdamasis kvietimo.

– Ak, vos neužmiršau. – Fico naujienų šešėlyje Alba visai nublanko. – Ateik šįvakar pavakarieniauti. Turiu tau darbo. Manau, jis tau patiks. Vienai sielvartaujančiai panelytei reikia šarvuoto riterio, kuris ją išgelbėtų nuo raganos pamotės ir jūrų vėplio tėvo. Labai tau tinkamas darbelis, be to, ji tau patinka, tiesa? Tik neįsimylėk, Ficrojau.

– Ateisiu, – tarė jis kimiu iš susijaudinimo balsu.

Vivė pavartė ryškiai dažytas akis ir padėjo ragelį. Nemanė, kad daro jam ilgalaikę paslaugą. Viskas baigsis ašaromis.

Alba pabudo jausdama klaikią tuštumą. Atsikėlė, išsivirė puodelį arbatos. Šaldytuve nerado nieko valgomo, tik pusę pintos pieno, porą butelių vyno ir sustatytus buteliukus nagų lako. Rytas buvo vėsus, prie parafininės krosnelės ji šalo. Susisupo į chalatą ir garsiai žiovaudama pasitrynė akis. Kad praskaidrintų sau nuotaiką, nusprendė apsipirkti, vėliau galbūt su Rupertu, dirbančiu Meifere nekilnojamojo turto agentu, papietauti. Gal paskui jis nebegrįžtų į darbą, ir jie iki sutemų prasivoliotų lovoje. Jis labai tiko išvaikyti depresijai ir atgauti pasitikėjimą. Mylėjosi švelniai, mėgaudamasis, tai jam itin sekėsi. Jokio grabinėjimo ar pūtavimo; ji to nekentė, nekentė ir staigių užkariautojų. Rupertas jos neatakavo ir iki šiol nevargino įkyriais telefono skambučiais. Jis tiesiog atsirasdavo, kai jai reikėdavo, jo draugijoje ji pasijusdavo geriau.

Jau ketino jam skambinti, bet pasigirdo smarkus beldimas į duris. Pažino iš karto. Tai buvo Haris Ridas, pravarde Upės Nendrė1. Su griežta mėlyna Upių policijos uniforma ir kepure jis patruliuodavo po Temzę. Taip pat, užsukęs puodelio kavos, ne kartą šildė jos lovą. Tačiau šiandien jo grubaus mylėjimosi jai nereikėjo.

– Sveikas, – tarė ji iškišusi pro duris galvą. Haris buvo aukštas ir lieknas kaip meldas, švelniomis rudomis akimis ir plačia valiūkiška šypsena gražiame, nors šiek tiek prasčiokiškame veide.

– Pamiršau, kaip atrodai rytais, – pasakė geismingai; nusiėmė kepurę ir laikė ją didelėse įdiržusiose rankose.

– Tai todėl beldiesi į mano duris?

– Ar pavaišintum puodeliu kavos sušalusį policijos pareigūną? Bent žinosi, kad esi saugi! – Jis tai sakė ne kartą ir vis dar iš to juokėsi.

– Gaila, neturiu laiko, Hari. Atsiprašau. Truputį skubu. Esu susitarusi, – melavo ji. – Gal užsuktum vakarop, po darbo?

Šaltyje Hario akys sublizgo, jis užsidėjo kepurę ir patenkintas pasitrynė delnus.

– Užbėgsiu taurelės į dienos pabaigą. Po pamainos susitinku su draugais bare „Žvaigždė ir Keliaraiščio ordinas“, gal norėtum prisidėti?

Alba prisiminė Vivės kvietimą papietauti su Ficrojum (kokia ten jo pavardė?) ir turėjo atsisakyti, nors sėdėti tvankumoje su darbą baigusiais mėlynus megztinius vilkinčiais policininkais jai patiko.

– Ne šįvakar, Hari.