Санта Монтефиоре - Po Italijos saule

Nesunku suprasti, kodėl Buivolė nekentė Valentinos. Margo Arbakl grožiu nepasižymėjo. Ji buvo stambi moteriškė tvirtomis kojomis (kurioms labiau tinka auliniai guminiai batai nei bateliai smailiu pakulniu), dideliu užpakaliu, puikiai tinkančiu sėdėti balne, ir strazdanota angliška oda be jokių skaistalų, prausiama muilu „Imperial Leather“. Rengėsi ji baisiai – tvido sijonais ir plevėsuojančiomis palaidinėmis. Turėjo didelę krūtinę, o kadaise buvusio liemens neliko nė užuominos. Alba stebėjosi, ką joje tėvas rado. Galbūt pasirinkti žmoną, Valentinos priešingybę, vertė netekties skausmas. Tačiau ar nebūtų buvę geriau gyventi prisiminimais, negu leistis į tokį apgailėtiną kompromisą?

O dėl bendrų vaikų, ką gi, jie šiuo klausimu ilgai negaišo. Alba gimė 1945-aisiais, tais pačiais, kai mirė jos motina, o Karolina praėjus vos trejiems metams – 1948-aisiais. Apmaudu. Tėvui gedėti beveik nebuvo kada. Ir tikrai trūko laiko pažinti Valentinos dukrą, kurią turėjo mylėti labiau už viską pasaulyje, nes ji buvo gyva prarastos moters dalis. Po Karolinos gimė Henris, paskui Miranda; su kiekvieno vaiko gimimu Alba jautėsi stumiama gilyn į savąjį pušų ir alyvmedžių giraičių pasaulį, o tėvas buvo per daug užsiėmęs nauja šeima, kad pastebėtų jos ašaras. Bet tai buvo ne jos šeima. Dieve, liūdnai mąstė ji, ar jis kada nors atsisėdęs pagalvoja, ką man padarė? Dabar, kai ji turi portretą, jam tai išklos.

Ji išsuko iš A30 kelio ir pasileido siauromis, vingiuotomis nuokalnėmis žemyn. Priekiniai žibintai apšvietė žiedais apsipylusias gyvatvores ir išlindusį triušelį, šis spruko atgal į krūmus. Nuleidusi langą uostė orą it šuo, mėgavosi maloniais pavasario kvapais – jie pasklido automobilio salone kartu su burzgiančio motoro garsais. Įsivaizdavo tėvą, rūkantį popietinį cigarą ir teliūskuojantį brendį didžiulėje pūstašonėje taurėje, kuri jam taip patinka. Margo postringauja apie naują įdomų Karolinos darbą šeimos draugui priklausančioje Meifero meno galerijoje ir paskutines naujienas iš Sandhersto, kur dabar Henris. Miranda vis dar internatinėje mokykloje – visos kalbos tik apie pažymius ir pataikaujančius mokytojus. Kaip baisiai neįdomu ir amžinai tas pats, pagalvojo Alba, viską žinai iš anksto. Jų gyvenimai rieda nustatytais bėgiais jau nuo pat gimimo kaip tobuli traukinukai. „Traukinys važiavo bėgiais ir švilpė, švilpė…“ – dainavo pralinksmėjusi Alba, mąstydama apie savo netradicinį, nepriklausomą gyvenimą, riedantį pačios pasirinktu keliu.

Pagaliau ji pasuko į įvažą, beveik ketvirtį mylios po aukštais variniais beržais kylančią į kalniuką. Dešinėje pusėje laukuose ganėsi du arkliai, jų akys automobilio šviesoje blykstelėjo it sidabrinės. Nemalonūs padarai, galvojo Alba bjaurėdamasi. Keista, kad jiems nuo Buivolės svorio nesulinksta keliai. Įdomu, ar ta moteris ir ant jos tėvo joja kaip ant arklio. Sukikeno nuo tos minties ir greitai ją nuvijo. Seni žmonės tokių dalykų nedaro.

Gurgždindami žvyrą automobilio ratai sustojo priešais namą. Šviesos svetingai kvietė užeiti, bet Alba žinojo, kad jos uždegtos ne jai. Galvojo, kad Margo turi jos nekęsti. Jei ji – nuolatinis motinos priminimas – čia nesipainiotų, Valentinos atminimą ištrinti būtų lengviau. Pastatė automobilį toliau nuo įspūdingo pastato, kuris kadaise buvo jos namai. Su aukštais kaminais senų, visokių oro sąlygų mačiusių plytų ir titnago rūmas atlaiko audras ir stiprius vėjus jau daugiau nei tris šimtmečius. Proprosenelis jį laimėjo prie lošimo stalo, bet per šią aistrą jau buvo pralaimėjęs žmoną. Ji greitai tapo meiluže kažkokio kunigaikščio, ne mažiau aistringo lošėjo, bet turinčio storesnę piniginę, leidžiančią jam mėgautis lošimu. Albai meilužės idėja visai patiko – jos santuokos supratimą pamotė subjaurojo visiems laikams.

Ji sėdėjo automobilyje mąstydama apie paveikslą, o iš tamsos atidūmę trys maži šunyčiai uostinėjo ratus ir vizgino trumpomis storomis uodegėlėmis. Kai pro duris išlindo pamotės veidas, jai nieko kito neliko, tik išlipti ir su ja pasisveikinti. Margo atrodė patenkinta ją matydama, nors šypsena jos akių neužkliudė.

– Alba, kokia maloni staigmena! Reikėjo paskambinti, – pasakė laikydama praviras duris taip, kad oranžinė šviesa užliejo priebutin vedančius laiptelius. Alba atliko pabučiavimo ritualą. Pamotė kvepėjo talku ir kvepalais „Lily of the Valley“. Jai ant kaklo kabėjo storas auksinis medalionas, kuris, nugulęs ant krūtų kalnelio, kilnojosi. Alba šalin vijo automobilyje susikurtą vaizdą, kaip Margo joja ant tėvo, tarsi jis būtų vienas iš jos arklių.

Ji įėjo į koridorių, sienos buvo iškaltos medžiu ir nukabinėtos asketiškais mirusių giminaičių portretais. Tučtuojau užuodė malonų tėvo cigaro kvapą ir jos drąsa išblėso. Jis išėjo iš svetainės su žaliu naminiu švarku ir šlepetėmis. Tėvo plaukai, nors praretėję, išlaikė smėlio spalvą, o sušukuoti nuo kaktos į viršų paryškino šviesias akis, kurios ją nuolat vertindavo. Akimirką Alba sugebėjo nepastebėti apsunkusio kūno, atsikišusio pilvo, paraudusios odos ir nepatenkintai perkreiptos burnos, o matė gražų, jauną žmogų, koks jis buvo per karą. Kai dar neieškojo patogumų ir užsimiršimo nusistovėjusioje kasdienybėje. Kai tebemylėjo jos motiną.

– Ak, Alba, brangioji. Kam turime dėkoti už šį malonumą? – Jis kaip visuomet pabučiavo į smilkinį, o balsas buvo kimus ir gurgždėjo it kiemo žvyras. Geraširdžio, paslaptingo jaunuolio nebebuvo.

– Važiavau pro šalį, – pamelavo.

– Gerai, – pasakė jis. – Eime, išgersim taurelę ir papasakosi, ką sugalvojai.

2

Alba suspaudė rankinę. Jautė ten pūpsantį virvute surištą ritinėlį. Jis reikalavo pripažinimo, bet reikėjo palaukti tinkamos akimirkos. Ir dėl drąsos jai reikėjo išgerti.

– Ko gersi, Alba?

– Norėčiau taurės vyno, – atsakė klesteldama ant sofos. Vienas iš pamotės šunų susirietęs miegojo kitame sofos gale. Jie mielesni, kai miega, pagalvojo sau, – ne tokie panašūs į purvinus graužikus. Pasidairė po kambarį, kur taip dažnai sėdėdavo vaikystėje, o jos įbrolis ir įseserės žaisdavo „velnio lenktynes“ ar žodžių loto, ir pasijuto dar svetimesnė. Ant staliukų, apkrautų emaliuotomis dėžutėmis ir kitais niekučiais, stovėjo įrėmintos nuotraukos, kur ji šypsosi apsikabinusi Karoliną, tarsi jas sietų tvirta, tikra draugystė. Jei nežinotum, atrodytų, kad Alba yra didelės, vieningos šeimos dalis. Ji niekinamai šnirpštelėjo, patogiau įsitaisė ir užsidėjusi koją ant kojos pasigrožėjo mėlynais zomšiniais batais, kuriuos neseniai nusipirko parduotuvėje „Biba“. Margo nugramzdino platų užpakalį į fotelį ir paėmė savo brendį.

– Tai kaip sekasi Londone? – paklausė ji. Neapibrėžtas klausimas, nes nei ji, nei Tomas nežinojo, ką ji ten veikia.

– A, žinote, nieko naujo, – numykė Alba, nes iš tikrųjų ji taip pat nežinojo. Ji ketino tapti Terio Donovano mūza, bet pavėlavo atvažiuoti, ir jis jau buvo išvykęs. Paskambinti ir atsiprašyti jai buvo gėda, taigi viskas taip ir nuplaukė. Pastangos tapti madų žurnalų modeliu dėl motyvacijos stokos žlugo taip pat. Žmonės negailėjo pažadų: tvirtino, kad ji gali būti beveik Džina Šrimpton, įžymybė, tačiau ji nemokėjo nieko padaryti iki galo. Kaip sako Vivė, stenkis, žmogau, ir Dievas padės. Na, kol ji stengėsi, nedidelė sumelė tėvo pinigų leido jai puoštis „Ace“ suknelėmis. Rupertai, Timai ir Džeimsai pasirūpindavo, kad jai nieko netrūktų.

– Tikriausiai nesėdi ištisą dieną tame laive? – šypsodama paklausė Margo. Alba nusprendė įsižeisti. Margo visada buvo netaktiška. Šiurkšti ir nejautri. Iš jos išeitų gera mokyklos direktorė. Jos žemas, manieringas balsas, Albos nuomone, labai tiktų įsakinėti mokinukėms – lieptų susitvardyti, kai jos, pasiilgusios mamų, skęsta ašarose. Ji liepdavo Albai „išjungti vandentiekį“, kai ši, jos manymu, verkdavo dėl menkniekio, neverto dėmesio dalyko. Alba pajuto, kaip dėl viso kadaise nuo pamotės iškentėto pažeminimo kyla apmaudas. Tada prisiminė ritinėlį ir jo buvimas leido jai iškloti paslaptį: