Санта Монтефиоре - Po Italijos saule

– „Valentina“ dabar dar gražesnė, – tarė ji pabrėždama vardą. – Beje, tvarkydamasi po lova, savo didelei nuostabai…

Kai ji jau buvo beiššaunanti raketą, tėvas ją nutraukė paduodamas taurę raudonojo vyno:

– Čia bordo. Baisiai geras. Išlaikiau rūsyje daugybę metų.

Ji padėkojo ir bandė atnaujinti kalbą, bet jai vėl sukliudė. Šį kartą šaižus, gergždžiantis balsas, drebantis lyg nemokšos virpinamos smuiko stygos.

Ji kaipmat pažino, kad kalba močiutė.

– Manęs į vakarėlį nepakvietėt?

Visi nustebo išvydę tarpduryje Levandą Arbakl su puošnia naktine kepuraite ir chalatu, sunkiai pasirėmusią lazda.

– Mama, – pasibaisėjo reginiu Tomas. Dieną apsirengusi ji atrodydavo normaliai. Su naktine kepuraite ir chalatu, trapi ir drebanti, atrodė tarsi pakilusi iš karsto.

– Na, nenoriu praleisti vakarėlio.

Margo padėjo taurę ir sunkiai šnopuodama pakilo.

– Levanda, čia tik Alba. Užsuko išgerti, – aiškino ji.

Levanda susiraukė, jos smulkus veidelis priminė paukštį su blizgančia akute ir mažyčiu snapeliu.

– Alba? Ar aš pažįstu kokią nors Albą? – Jos balsas, kai ji lenkėsi kišdama pudruotą nosį prie vaikaitės, stiprėjo ir garsėjo.

– Labas, močiute! – nusišypsojo Alba, bet nesiteikė atsistoti.

– Mes pažįstamos? – pakartojo ji kraipydama galvą taip, kad naktinės kepuraitės kraštai net plevėsavo. – Manau, kad ne.

– Mama… – nedrąsiai pradėjo Tomas, bet Margo jį aplenkė.

– Levanda, jau gana vėlus metas. Ar tau nebūtų geriau lovoje? – Paėmusi senutę už alkūnės, ketino palydėti iš kambario.

– Tik ne tada, kai vakarėlis. Nenoriu praleisti. – Ji atsispyrė pastangoms ją išboginti ir atklišino į kambarį. Tomas nervinosi, traukė cigaro dūmą, o Margo, įsisprendusi į šonus, nepatenkinta lingavo galvą.

Levanda atsisėdo ant plataus krėslo, kuriame Tomas skaitydavo sekmadieninius laikraščius. Patogus krėslas buvo pastatytas tiesiai po šviestuvu.

– Tai ar kas nors duos man išgerti? – suniurzgė ji.

– Gal brendžio? – pasiūlė Margo eidama prie staliuko su gėrimais, tuo tarpu jos vyras sukinėjosi vidury kambario.

– Ne, ką jūs! Čia vakarėlis. Žaliasis liūnas būtų pats tas gėrimas. Kaip manote? – Ji pasisuko į Albą. – Žaliojo liūno! – Jos skruostai paraudo.

– Kas tas „Žaliasis liūnas“?

– Mėtų likeris, – burbtelėjo susiraukęs Tomas.

– Prasčiokų gėrimas, – sušvokštė Margo ir įpylė senajai poniai brendžio.

Albai, nors močiutė ją truputį pralinksmino, rūpėjo pasakyti tėvui apie portretą. Nuo vyno ji atsipalaidavo, aprimo nervai. Buvo pasirengusi žvelgti jiems į akis, reikalauti tiesos ir tikėjosi savo pasiekti. Dirstelėjusi į sidabrinį laikrodį ant židinio suprato, kad turi nedaug laiko – tėvas su Buivole norės eiti miegoti.

– Dar ilgai čia sėdėsi? – paklausė močiutės nesistengdama nuslėpti nekantrumo.

– O tu kas per viena? – gavo ledinį atsakymą.

– Čia Alba, mama, – įsiterpė įpykęs Tomas.

Margo padavė Levandai brendžio ir grįžo į fotelį prie savosios taurės. Vienas šunelis įturseno į kambarį ir užšoko jai ant kelių, o ji ėmė glostyti jį didelėmis, įgudusiomis rankomis. Levanda palinko prie Albos.

– Supranti, jie mano, kad aš tuoj pakratysiu kojas, todėl parsivežė namo. – Ji sunkiai atsiduso galvodama apie Pabaigą. – Paskutinė stotelė. Netrukus mirsiu, o jie palaidos mane šalia Huberto. Niekada negalvojau, kad pasensiu. Niekas negalvoja. Nors man ne taip jau ir blogai. Šiek tiek nesusigaudau, bet, nežiūrint į tai, senutei parako dar užtenka! – Ji mauktelėjo brendžio. Staiga susitraukė ir nuliūdo. – Šis kambarys ūždavo nuo vakarėlių, kai mudu su Hubertu buvome jauni. Prisikviesdavome draugų. Aišku, tais laikais turėjome jų daugybę. Dabar visi išmirė arba nuseno. Vakarėliams nebeliko energijos. Kai esi jaunas, manai, kad gyvensi amžinai. Įsivaizduoji galintis nugalėti viską, tačiau Negailestingosios Pjovėjos neįveiksi. Ne, ji ateina ir pasiima mus visus: ir karalius, ir valkatas. Visi atėjus laikui mirštame, tiesa? Į kiekvieno namus ateina šventė, sakydavo Hubertas. Šventė buvo ir mano namuose. Tu ištekėjusi? Koks tavo vardas?

– Alba. – Ji sulaikė žiovulį. Kartais močiutės žodžius sunku suprasti; atrodė, kad ji kalba susikimšusi į burną visą dubenį vaisių, o gal dar ir vieną kitą slyvą. Ji porino kaip didi, sena praėjusių šimtmečių kunigaikštienė.

– Moteris be vyro yra niekas. Be vaikų taip pat niekas. Senatvėje įgyji tam tikros išminties. Esu sena, išmintinga ir džiaugiuosi, kad mano vaikai, kai manęs nebebus, gyvens toliau. Tai teikia didelį pasitenkinimą, kurį gali įvertinti tik pasenęs.

– Ar nemanai, kad reikėtų ir grožio miego? – Alba ištuštino taurę.

– Žinoma, mano mergyte, žinoma. Nors savo amžiuje nematau prasmės daug miegoti. Juk netrukus miegosiu visą amžinybę, man nusibos. Per ilgai miegoti negerai. Dievulėliau, ar jau tiek valandų? – Ji staiga atsitiesė neatitraukdama akių nuo laikrodžio. – Gal ir norėčiau nemiegoti, bet mano kūnas yra įpročių vergas ir aš nebeturiu jėgų su juo kovoti. Buvo malonu susipažinti, – pridūrė paduodama Albai ranką.

– Aš tavo vaikaitė, – priminė nepiktai, bet nekantriu tonu Alba.

– Dievulėliau, tikrai? Tu visai į mus nepanaši. Arbaklų giminėje visi šviesiaplaukiai, o tu labai tamsi ir atrodai kaip užsienietė. – Ji prisikišo dar arčiau.

– Mano motina buvo italė, – priminė močiutei, bet, savo siaubui, pajuto, kad balsas išduoda įtampą ir susijaudinimą. Pažvelgė į kambario viduryje tebestovintį išraudusį tėvą, kuris kaip pamišęs traukė dūmą. Buivolė jausmų neparodė – atsistojo palydėti anytos iš kambario.

Grįžusi Margo nuleido rankas ir sunkiai atsiduso:

– O varge, jai tikrai atsisukę varžteliai. Gal nakvosi pas mus, Alba?

Alba siuto. Margo elgiasi su ja taip, tarsi ji savo pačios namuose būtų viešnia. Nebegalėdama ilgiau tverti, atidarė rankinę ir ištraukė ritinėlį.

– Radau po lova. Tikriausiai buvo paslėptas prieš daugelį metų, – pasakė juo mojuodama. – Čia tėtės nupiešta Valentina. – Jos keistai šviesių akių žvilgsnis buvo prikaustytas prie tėvo. Pastebėjo, kad Buivolės pečiai, kai ji persimetė su vyru nervingais žvilgsniais, nuo įtampos sulinko. Alba įtūžo. – Taip, tėte, portretas puikus. Aš priminsiu, kada tu jį nupiešei. 1943-iaisiais, per karą, kai ją mylėjai. Ar kada nors ją prisimeni? – Paskui pasisukusi į Margo lediniu tonu pridūrė: – Ar leisi jam ją prisiminti?

– Ką tu, Alba… – pradėjo Margo, bet Albos balsas ją pertraukė, ši toliau dėstė per daugelį metų galvoje susigulėjusias mintis. Kaip ir per ilgai išlaikytas vynas, jos apkarto:

– Atrodo, kad jos niekada nebuvo. Niekada apie ją nekalbi. – Ji krenkštelėjo, kad atlaisvintų balso stygas, bet iš širdgėlos jos tiesiog skaudėjo. – Kaip galėjai leisti kitai moteriai išdildyti jos atminimą? Kodėl tu toks bailys, tėte? Kovojai kare, žudei už save daug stipresnius, tačiau tu… tu… tu atimi iš manęs motiną bijodamas supykdyti Margo.

Tėvas su pamote stovėjo tylėdami, lyg įkasti į žemę. Nė vienas nežinojo, ką sakyti. Prie Albos išsišokimų buvo pratę, bet šis atrodė nelauktai tulžingas. Visišką kambario tylą drumstė tik cigaro papsėjimas. Bijojo pajudėti net šunys. Alba žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą suprasdama, kad leido išsiveržti nevaldomiems jausmams, bet kelio atgal nebėra. Žodžiai išskrido, jų nesugrąžinsi net ir norėdama. Pagaliau prabilo Margo. Sukandusi dantis, tvardydamasi, pasiūlė vyrui apie tai pasikalbėti su dukterimi. Nepasakiusi labanakt, išėjo iš kambario. Alba apsidžiaugė, kad ji išsinešdina.