Санта Монтефиоре: Sodininkas iš Prancūzijos

Versta iš:

Santa Montefiore

THE FRENCH GARDENER

Hodder & Stoughton, an Hachette Livre UK company, Simon & Schuster, London, 2008

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1117-8

Copyright © Santa Montefiore 2008

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Typhoonski / „ Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Ramunė Vaskelaitė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Ramunė Vaskelaitė

Redaktorė Edita Vaskelaitė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelio dailininkė Vita Andriušytė

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Mano brolienei Sarah,

su meile

Prologas

Hartingtono rūmai, 2004-ųjų vasara

Kai ji, spausdama prie krūtinės kartono dėžutę, priėjo prie namelio, buvo kone sutemę. Saulė, kybodama žemai danguje, vertė debesis rausvais cukraus vatos gumulais. Ant žolės, jau drėgnos nuo rasos, gulė ilgi šešėliai. Maloniai kvepėjo derlinga dirva ir vešliomis gėlėmis. Ramiame, drėgname ore plazdeno mažyčiai laumžirgiai šviesoje tvaskančiais sparneliais. Namuko būta dailaus, simetriško, su aukštu stogu, gožiančiu sienas. Matyt, kitados jis buvo daržinė, o gal svirnas, mat stovėjo vidury lauko. Stogo čerpės rudos ir apsamanojusios, kaminas mažumą pakrypęs kairėn. Stogo viršus, nuo amžiaus pavargęs, truputėlį įlinkęs. Apie duris, kurių dažai jau buvo pradėję luptis, suvešėjusios rožės. Namelis atrodė liūdnai apleistas, pamirštas sodo prie upės gilumoje, paslėptas miškelyje. Stoglatakyje tingiai burkuodamas nakčiai taisėsi rubuilis balandis, pora voverių liuoktelėjo kaštainio viršun ir, sutūpusios ant išlinkusios šakos, sužiuro į ją įtariomis juodomis akutėmis.

Ji parymojo, mąsliai žvelgdama į Harto upę, per slėnį ramiai tekančią į jūrą. Prisiminė, kaip tinklu gaudydavo žuvis, kaip nuo akmeninio tiltuko svaidydavo į vandenį pagaliukus. Niekas nepasikeitę. Lauke prie upės tebemūkauja karvės, girdėti tolimas už tvoros taku dardančio traktoriaus ūžesys. Mirktelėdama ji išsklaidė nostalgijos miglą, į spyną įkišo raktą.

Durys atsivėrė cypteldamos, tarsi priešintųsi. Įžengus į prieangį, iškart buvo justi tvyrantis apelsinmedžių žiedų kvapas. Pamačiusi svetainę, užverstą nuotraukomis, mažmožiais ir knygomis, ji pagalvojo, kad kažkas čia gyvena. Kiek jai buvo žinoma, sklypo, kuriame stovi namelis, agentas dar nepardavęs. Kad jis parduodamas, buvo skelbiama jau daugiau negu dešimt mėnesių.

– Sveiki! – šūktelėjo atvykėlė. – Ar čia kas nors yra?

Jokio atsakymo. Kiek sunerimusi ji suraukė kaktą ir iš vidaus uždarė laukujes duris. Dėžutę padėjo ant grindų prieangyje. Oras buvo šiltas ir suplėkęs, atsiduodantis senais prisiminimais ir ašaromis. Ir pačiai į akis priplūdo ašarų.

Viešnia įžengė į virtuvę – ten ant stalo stovėjo porcelianiniai puodukai ir arbatinis, krėslai buvo atitraukti. Gerta arbata, dviese. Kad pasijustų tvirčiau, ji ranka pasirėmė į vieno krėslo atlošą. Per visus tuos metus, kai gyveno dideliuose namuose, taip ir nekelta kojos į šitą namelį. Jis visuomet būdavo užrakintas, o jai niekuomet nesukilo smalsumas. Sprendžiant iš dulkių sluoksnio ant virtuvės stalo, niekas kitas čia irgi nebuvo užsukęs.

Viršuje pasigirdo bildesys, lyg ir žingsniai.

– Sveiki! – darkart šūktelėjo ji, staiga išsigandusi. – Ar čia kas nors yra?

Vėl jokio atsako. Grįžusi į prieangį, ji pakėlė dėžutę. Dėmesys dar sykį nukrypo į laiptų viršų. Ji atsisuko veidu į laiptus užliejusią šviesą – ta buvo nežemiška. Tokia įstabi, kad baimė ištirpo, ir giliai širdyje ji išgirdo kvietimą.

Ėmė nedrąsiai lipti laiptais. Užlipus kairėje būta tuščio kambario. Dėžutę ji padėjo tenai, dar pastabčiojo nenorėdama jos palikti. Dėžutėje buvo šis tas nepaprastai vertingo. Rodėsi kone neįmanoma su tuo skirtis, betji suprato – taip reikia. Net jei ši dėželė taip ir liks neatrasta, ji galės būti rami žinodama tikrai padariusi viską. Turėti paslapčių nuo namiškių nesinorėjo, bet šitą ji nusineš į kapus, nors tos paslaptys ir nebeturi galios žeisti – telikę pelenai iš laužo, anuomet taip stipriai liepsnojusio.

Nuo dėžutės atitraukė miegamasis kitoje laiptų aikštelės pusėje. Jis kvepėjo pažįstamai, nupjauta žole ir tuo pačiu saldžiu apelsinmedžių žiedų aromatu, kuriuo padvelkė prieangyje. Ji atsisėdo ant lovos saulės spinduliuose, besiskverbiančiuose pro storą pelėsių sluoksnį, nuo kurio lango stiklas buvo žalias. Veidu pajuto šilumą, gintaro – ilgesio spalvos. Jausdama kito buvimą šalia, užsimerkė ir įsiklausė. Į akis vėl priplūdo ašarų. Ji žinojo: jei atsimerks, akimirka dings.

– Neišeik, – tarė savo minčių tyloje. – Prašau, nepalik manęs.

Tada atsilošė ir laukė atsakymo.

Ruduo

I

Geltoni gluosnio svyruoklio lapai rudenį

Hartingtono rūmai, Dorsetas

2005-ųjų spalis

Gasas pritykino prie mamos darbo kambario durų, prie plyšio priglaudė ausį. Užuodė pažįstamą „Marlboro Lite“ cigarečių kvapą ir dar labiau nusivylė, išgirdęs duslų jos balsą, kalbantį telefonu. Gasas suprato, kad ji šnekasi su mokytoju, ponu Marlou. Jis sumetė – ir neklydo, – kad mama ne jo pusėj. Gasas buvo problema, kurios niekam nesinorėjo spręsti.

– Negali būti! – riktelėjo ji. – Atleiskit, pone Marlou. Daugiau tai nepasikartos. Tikrai. Šįvakar iš Londono atvažiuos jo tėvas. Pasirūpinsiu, kad su juo pasikalbėtų… Jūs teisus, dėl to nėra jokio reikalo kąsti kitam vaikui… Surasiu jį ir tučtuojau pasiųsiu atgal į mokyklą.

Tada mamos balsas pritilo, ir Gasas išgirdo, kaip jai stojantis medinėmis grindimis čiūžtelėjo kėdė.

– Žinau, kad jis gali būti agresyvokas, betgi mes iš Londono persikraustėm vos prieš porą mėnesių. Jam sunku. Turėjo palikti visus draugus. Jis vos septynerių. Apsipras, tik duokit jam laiko, pone Marlou. Prašau, jis tikrai geras berniukas.

Toliau Gasas nebesiklausė. Nucampino koridoriumi ir pro sodo duris spruko į terasą. Pievelė buvo sodriai žalia, šlapia, žvilganti blyškioje ryto šviesoje. Jis giliai atsiduso, pažiūrėjo, kaip kyla garas. Sugrūdęs rankas į kelnių kišenes, nusipurtė. Mat paltą buvo palikęs mokykloje. Rydamas apmaudą, nusliūkino terasa ir pasileido čiobrelių taku, palei kurį rikiavosi apkarpytų dekoratyvinių krūmų kamuoliai. Ėjo įtraukęs pečius, vis ką paspirdamas, akimis paieškodamas kokio menko padaro pykčiui išlieti.

Čiobrelių tako gale driekėsi ganykla, pilna avių, priklausančių kaimynui Džeremiui Ficherbertui. Tarp avių ganėsi ir pasišiaušęs senas asilas vardu Čarlis. Gasas nieko taip nemėgo, kaip bauginti tą gyvulį, vaikytis jį su lazda po ganyklą tol, kol to bliovimas pasidarydavo kimus ir neviltingas. Vaikis perlipo per tvorą. Čarlis, pajutęs pavojų, pastatė ausis. Pastebėjęs nuo tvoros nušokantį mažą berniuką, iš išgąsčio išplėtė akis. Sustojo kaip įbestas, jo šnervės virpėjo, širdis dunkčiojo nelyg aprūdijęs variklis.

Gasas bemat atkuto. Užmiršo, kaip žaidimų aikštelėje krimstelėjo Adamui Hadsonui, kaip spruko pro mokyklos vartus ir dūmė Didžiąja gatve, užmiršo piktą mamos balsą ir patį graužiantį atskirumos jausmą. Užmiršo viską, tik ne kraujo antplūdį leidusis gainioti asilo.