Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

Miranda parašė skiltį ir, išsiuntusi ją elektroniniu paštu, lengviau atsiduso. Dukters namų darbus pamiršo. Nuslinkusi į virtuvę įsipilti taurės vyno, iš šaldytuvo išsitraukė morką, kad nuslopintų norą užsirūkyti. Laikas vaikams gerti arbatą. Nieko geriau nesugalvosi, kaip pakepti duonos su kiaušinių plakiniu, mat žuvų kepsnelių Gasas jau buvo valgęs pietų. Tebespoksant į šaldytuvą, sučirškė telefonas. Įspraudusi ragelį tarp žando ir peties, Miranda išsitraukė porą kiaušinių.

– Labas, čia Džeremis.

– Oi, labas.

– Jūs gi ieškojot sodininko.

– Taip, – patvirtino Miranda pralinksmėjusi.

– Radau kas galėtų tikti. Žmonės jį vadina Andervudu. Senyvas žmogus, keistuolis, bet mėgsta sodininkauti.

– Kur radot?

– Jis yra dirbęs jūsų ūkyje.

– O dabar?

– Dabar lyg ir pensininkas. Galėtų dirbti pas jus kelias dienas per savaitę.

– Kiek jam metų?

Džeremis pagalvojo.

– Maždaug šešiasdešimt penkeri.

– Ar jis pajėgs? Čia labai daug darbo.

– Tik leiskit jam pamėginti. Jis geras vyrukas.

Įtapsėjo Storma, pasidabinusi rožine fėjos suknele, nepamiršusi nė žiburiuojančios karūnos, sparnų ir lazdelės.

– Mamyte, noriu valgyti, – pasiskundė ji. Aplink akis nuo ašarų raudonavo ratilai.

Miranda susiraukė, akimirksnį padvejojo.

– Gerai, noriu jį pamatyti, – tučtuojau sulygo. – Ar galėtų ateiti ryt iš ryto? Žinau, kad šeštadienis, bet…

– Aš jį atsiųsiu.

– Gerai. Ačiū, Džeremi.

Baigusi pokalbį, Miranda atsisuko į dukterį.

– Kepu tau duonos su kiaušiniais, mieloji. Kaip tu?

– Duonos su kiaušiniais? – pasipiktino Gasas, mindžikuodamas tarpdury. – Aš nekenčiu duonos su kiaušiniais.

– Gasai, tavo padėtis šiandien neleidžia bambėti. Duona arba spagečiai.

– Spagečiai, – pareiškė Gasas.

Storma suraukė nosį.

– O man patinka duona su kiaušiniais.

– Aš jums ne restoranas. Abu valgysit spagečių.

Miranda nenorėjo Gaso įniršio priepuolio, o Storma juk nedejuos. Duktė susiraukė.

– Galėsi užsipilti kečupo, kiek norėsi, – pridūrė Miranda, kad ją nuramdytų. – Šiandien tikrai neturiu jėgų su jumis peštis.

Žiūrėdama, kaip vaikai valgo, ji gardžiavosi taure vyno. Vakare namo parvažiuoja Deividas. Ji išsimaudys ir apsirengs kokiu gražesniu drabužiu. Paruoš jam veršiukų kepenėlių su keptomis bulvėmis ir raudonojo vyno padažu. Norėjosi jį nustebinti, paskatinti kuo daugiau laiko praleisti namie. Miranda geidė jo draugijos. Kaime vienai nuobodu.

1 Šventė ( pranc. ).

III

Ūkanoti rytai, žadantys puikią dieną

Deividas Kleiburnas į Hartingtono rūmus atvažiavo aštuntą. Gasas, vilkėdamas žydrai dryžuotą pižamą, su mama laukė virtuvėje. Storma apkamšyta miegojo su žaisliniu triušiuku ir mėgstamiausia rožine pagalvėle, sapnuodama, kaip parsiveda pažaisti naujuosius draugus.

Išgirdusi atidaromas laukujes duris, Miranda liepė Gasui likti virtuvėje, o pati nuėjo pasikalbėti su tėčiu. Prieškambaryje jie užtruko, regis, amžinybę, kalbėjosi prislopintais balsais. Gasas, išgėręs savąją stiklinę pieno, rangėsi ant minkštasuolio ir juto, kaip širdį užgula sunkus laukimas. Nusižiovavęs ėmė šaukštu braižyti pušies medieną.

Galiausiai tėvai atėjo į virtuvę, atrodė rimti. Tėtis nepasisveikino, tik atitraukė kėdę ir klestelėjo. Mama padavė jam taurę vyno, tada įsipylė sau.

– Mama man sako, kad šiandien įkandai vaikui ir pabėgai iš mokyklos.

Gasas spoksojo į tėvą nemirktelėdamas. Buvo nusprendęs nepraskysti. Aragornas niekada nepraskysdavo.

– Tam būtina padaryti galą. Tavo elgesys nepakenčiamas.

Gasas tylėjo.

– Už bausmę savaitę nežiūrėsi televizoriaus.

Jis težioptelėjo – protestavo tylomis. Buvo per daug priblokštas, kad aiktelėtų.

– Mūsų kantrybė dėl tavęs galutinai išsibaigė. Perspėju tave, Gasai: jei nesiliausi skriausti vaikų ir trukdyti pamokoms, mums neliks kitos išeities, kaip išsiųsti tave į internatą pirma laiko. Aišku?

Gasas tramdė nepaklusnią ašarą, bet ta išsprūdo ir pakibo ant blakstienų. Jis linktelėjo.

– Turi ką pasakyti?

– Ne aš pradėjau, – sušnibždėjo Gasas.

Ašara nukrito ant skruosto, jis nubraukė ją rankove.

– Nenoriu klausytis visų jūsų žaidimų aikštelės sapaliojimų. Jau prisiklausiau. Dabar marš į lovą.

Gasas nusirangė nuo suolo ir prasliūkino pro tėvus. Nė vienas nesiteikė jo pabučiuoti, linkėdamas labanakčio. Smukęs į savo kambarį, jis užtrenkė duris, krito ant lovos ir įsikniaubęs į pagalvę užsikūkčiojo.

– Gal geriau lipsiu pas jį, – sunerimusi tarė Miranda. – Juk mažas.

– Ne, Miranda, – nukirto Deividas. – Čia ir bėda. Tu pernelyg atlaidi. Nepasiuntei jo atgal į mokyklą, leidai visą popietę žiūrėti DVD. Nieko nuostabaus, kad nepasimoko. Kaipgi tu jį auklėji? Tegu paverkia, kol užmigs. Jei visąlaik nuolaidžiausi, taip nieko ir neišmoks. Būk tvirtesnė. Nebus gerai pačiam Gasui, jei išauginsime jį siaubūnu. Juk mes atsakingi už jo elgesį.

– Bet aš nežinau, kaip jį auklėti.

Miranda gurkštelėjo vyno ir susmuko kėdėje.

– Nekvailiok. Čia tau ne mokslas apie raketas. Beje, ar pradėjai ieškoti pagalbininkų?

– Taip, – atsakė ji pragiedrėjusiu veidu. – Pakabinau skelbimą miestelio pyraginėje. Pasak mūsų kaimyno Džeremio Ficherberto, ji – pagrindinė Hartingtono arterija. Ryt jis man šį tą atsiųs. Sodininką, vadinamą Andervudu.

– Pavardė vykusi, – pritarė Deividas linksėdamas. Šitam vyrui patikdavo, kai reikalai būdavo sutvarkyti.

– Bet senokas.

– Aš niekad nesprendžiu apie žmogų jo nepamatęs.

– Jis, ko gero, labai patyręs.

– O kaip virėja? Beje, jei jau prakalbome, kažkas labai gardžiai kvepia.

– Veršiukų kepenėlės, – atsakė Miranda. – Tavasis gardėsis.

– Tu pagaliau galėsi tapti gerąja namų dvasia. – Deividas ištuštino taurę ir atsistojo. – Ką gi, einu maudytis.

Miranda nulydėjo išeinantį vyrą akimis. Jos jis ničnieko nepaklausė, net nepastebėjo kašmyro suknelės, kurią buvo apsivilkusi. Šitiek vargta, trinkta galva, dažytasi. Ji ėmėsi vyno padažo. Akyse nuo svogūnų susitvenkė ašaros. Staiga Miranda pasijuto išsunkta. Paskutiniai metai buvo nepakeliami. Gasas prieš Kalėdas buvo išprašytas iš mokyklos, teko jį mokyti namie, nusamdžius mokytoją, paskui jie ieškojosi namo, jį remontavo, kraustėsi, stengdamiesi suspėti iki rugsėjo, mokslo metų pradžios. Miranda tebegirdėjo sūnų kniurpčiojant viršuje.

– Po galais! – susikeikė įsipjovusi pirštą. – Ir kaip aš galiu čia kiurksoti, kai Gasas savo kambaryje baigia išverkti akis, – sušnypštė ji, truktelėjo stalčių, čiupo „Žmogaus voro“ pleistrą. Apmuturiavusi juo žaizdą, nudrožė prie laiptų.

Gasas garsiai sriūbavo. Įžengusi į jo kambarį, atsiduodantį senais sausainiais, Miranda prisėdo ant lovos. Vaikas, pajutęs, kad mama čia, paliovė verkti, pakėlė nuo pagalvės galvą. Miranda pažiūrėjo į sumišusį veidą, pridėjo ranką prie kaktos, kur žėlė tamsūs, lipnūs plaukai.

– Gasai, – sušnibždėjo ji, – viskas baigta. Tėvelis nebepyksta.

Gaso veidas tik išsipūtė ir jis vėl užsikūkčiojo.

– Liaukis, mielasis. Mes nebeširstam. – Tada reikliau: – Gasai, tvardykis.

Sūnus teberaudojo. Miranda čiupo jo rankas, užsitraukė vaiką ant kelio, kad galėtų apkabinti. Jis įsikniaubė mamai į kaklą, kaip darydavo būdamas mažutėlis.