Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Esu Andervudas, atėjau dėl sodininko darbo, – išdrožė su ryškiu Dorseto akcentu.

Miranda rankos neištiesė – svečias atrodė taip, tarsi nežinotų, ką su ja veikti.

– Užeikit, pone Andervudai, – paragino ji ir, pasitraukusi į šalį, praleido jį į prieškambarį. Su Andervudu vidun siūbtelėjo drėgno vėjo šuoras. – Na ir drėgmė šiandien, – nusistebėjo ji, darydama duris. – Nepakenčiu dulksnos.

– Visuotinis atšilimas, – liūdnai tarė jis. – Vieną dieną karšta kaip vasarą, kitą šalta kaip Sibire! Šiais laikais nežinai, ko tikėtis.

– Prašom į mano kabinetą, pone Andervudai.

Jis, dirsčiodamas į grindų plokštes ir kremine spalva ką tik išdažytas sienas, nusekė iš paskos. Čia buvo didžiulis tuščias židinys, kuriame turėtų pleškėti malkos, ir dailus kilimas, ant kurio tikėtumeisi išvysti porelę snūduriuojančių šunų. Kai Hartingtonas priklausė Laitliams, židinyje visuomet kūrendavosi ugnis, o ant plataus valgomojo stalo vestibiulyje stovėdavo ryškių gėlių puokštė. Dabar ano stalo vietą užimantis apskritas staliukas su negyva statula atrodė vienišas.

– Vadinasi, ką tik persikraustėt? – paklausė Andervudas.

Miranda pastebėjo, kad jis kalba lėtai ir atsargiai, akivaizdu, bus nelinkęs skubėti žmogus.

– Taip. Šitie namai jums pažįstami?

– Dar ir kaip. Anuomet čia buvo gražiausias sodas Dorsete.

– Šit kaip, – numykė ji, vesdama Andervudą prie krėslo.

Jis pastebėjo, kad šeimininkės darbo kambaryje židinys irgi nesikūrena, bet šičia kvepėjo dūmais, o tai drąsino.

– Ponia Laitli buvo talentinga ponia.

– Girdėjau.

– Turėtumėt namuose kūrenti ugnį. Galėčiau atnešti malkų, jei norėtumėt.

– Dėkui. Na matot – mums reikia ko nors kaip jūs.

Nors kai jis, pridėjęs storą trumpą pirštą, pamakalavo sau apie nosį, Miranda dėl to nebebuvo tokia tikra.

– Niežti nosį, – pasiaiškino tas ir vėl patrynė pirštu.

– Ačiū, pone Andervudai. Sakykit, kaip suprantu, jūs dirbot pas Džeremį Ficherbertą?

Andervudas, nuleidęs pirštą, nusibraukė jį į striukę.

– Aš ūkyje išdirbau daugiau kaip keturiasdešimt metų. Ariau ir sėjau, bet užvis labiau mėgstu sodus. Matėt miške šungrybių?

Jo akys švytėjo kaip hematitai.

Miranda papurtė galvą.

– Šungrybių?

– Taigi. Nemažai jų ten. Mat šlapias ruduo. Ar žinot, kad grybas tėra grybienos vaisius?

– Ne, šito nežinojau.

– Kai grybiena žemėje iškeroja tiek, kad duotų sėklų, randasi šungrybiai.

– Šit kaip, – susakė Miranda stengdamasi dėtis susidomėjusi. Pokalbis klostėsi ne visai taip, kaip ji vylėsi.

– Diduma šungrybių – valgomi, tik daug kas šito nežino. Valgo tik grybus. Maniškė verda gardžią šungrybių sriubą. Ji žino, kuriuos valgyti, o kurių – ne.

Miranda atkreipė dėmesį į didžiulį Andervudo pilvą. Buvo akivaizdu, kad jis gerai valgydinamas. Ji mąsliai prisimerkė.

– Šita valda didžiulė, pone Andervudai.

– Ponia Laitli ją prižiūrėdavo viena, – pasakė jis, iš nusistebėjimo linguodamas galvą.

– Neturėjo jokių pagalbininkų?

– Tik Hektorą. Tai buvo jos aistra.

– Ką gi, mažiausiai metus visa prastovėjo be priežiūros. Reikia labai daug ką nudirbti. Nežinau, ar esate pakankamai stiprus, kad susitvarkytumėt vienas.

Andervudas, atrodo, įsižeidė.

– Na jau! – pasipiktinęs aiktelėjo. Šoko, nusimetė striukę ir stojosi su trumparankoviais marškiniais, krusčiodamas raumenis. – Žiūrėkit! Aš – tvirtas kaip uola. Kieta uola.

– Ačiū, pone Andervudai.

– Ponia, metų tau tiek, kelerių jautiesi. O viduje aš – žaliūkas.

– Neabejoju, pone Andervudai. Jūsiškei labai pasisekė. Sakykit, ar gerai ji gamina valgį?

Jis pasikasė pilvą.

– Mano pačiutė? Ji puiki. Niekas nemoka virti kaip ponia Andervud.

Miranda nusprendė surizikuoti. Neviltis vertė ją elgtis impulsyviai.

– Mes ieškom virėjos, – pralemeno.

Andervudo vėjų nugairintas veidas pražydo šypsena, apskriti žandai nurausvėjo.

– Tai nebeieškokit, ponia. Ponia Andervud jus valgydins skaniai ir sočiai. Ji virdavo valgį poniai Laitli, kai pas ją būdavo svečių.

– Vadinasi, ši vieta jai pažįstama?

– Dar ir kaip.

– Ar ji turės laiko?

Jis guviai palinksėjo.

– Dar ir kiek. Mažieji padaužos jau užaugę, turi savų išdykėlių.

Mirandos galvoje mintys vijo viena kitą.

– Norėčiau susitikti su ponia Andervud, – ryžosi ji. – Gal galėtų ateiti ryt paruošti mums keturiems sekmadienio pietų? Su jumis, pone Andervudai, kalbėsiu tiesiai. Šičia baisi netvarka, o jūs, akivaizdu, šį tą nusimanote apie sodus. Gal apsiimtumėt iš pradžių pagrėbstyti lapus ir paskaldyti malkų, kad galėtume užsikurti ugnį, o aš pasidairysiu dar ko nors, – ji pagalvojo, kokie žodžiai jo neįžeistų, – …ko nors, kas drauge su jumis kurtų sodo peizažą. Mano galva, šiai vietai reikia dviejų porų rankų, kaip manot?

Andervudas iš lėto linktelėjo. Mat ne visai suprato, ką ji turėjo galvoje kalbėdama apie peizažą. Šiaip ar taip, skaldyti malkas ir kūrenti ugnį jis mėgo, jau vaizdavosi kūpsančius lapų kalnus.

– Mokėsiu jums po aštuonis svarus už valandą, o jūs dirbsite tiek, kiek įstengsite.

– Pasiūlymas puikus kaip slyvų pudingas, ponia, – atsakė Andervudas, aiškiai patenkintas.

– Vadinkite mane Kleiburn, – patikslino Miranda.

– Taip, Kleiburn, ponia.

Ji atsiduso ir pasidavė.

– Galite pradėti pirmadienį, ir nepamirškite pasakyti poniai Andervud, kad ryt ateitų, jei gali… o gal ji galėtų man paskambinti, tada aptartume visas smulkmenas.

Deividas iš Keitės pyraginės grįžo geros nuotaikos. Įlėkęs į virtuvę, kur Miranda kepė vištą, čiupo žmoną per liemenį ir puolė bučiuoti į sprandą po plaukų uodega.

– Dėl tos kavos nesuklydai. Nuo jos išties birzgia galvoje. Ir kokie puikūs žmonės. Nesuprantu, kodėl anksčiau neatradome šitos vietos. Ji puiki.

– Patiko?

Miranda, atsisukusi į jį, atsirėmė į dujinę viryklę.

– Šnektelėjau su vietiniais, daviau patarimų, kaip plėtoti verslą.

Jis valiūkiškai išsiviepė.

– Na jau, Deividai, tu nepatarinėjai.

– Žinoma, ne. Kuo tu mane laikai – pasipūtėliu kvailiu?

– Tikiuosi, toks nesi!

– Persimečiau žodeliu kitu su Keite, ta akivaizdžiai dėl manęs pametė galvą. O dar pulkininkas Paikas – paklausinėjau jo apie karą. Visi žinojo, kas aš. Vardų, suprantama, neprisimenu, bet jie elgėsi labai pagarbiai, kaip pridera. Atrodo, pasidžiaugsiu būdamas dvaro ponu. Man čia reikėtų daugiau pabūti. Čionai gyvenama lyg prieš penkiasdešimtmetį. Nesuprantu, ko mudu delsėme persikraustyti.

– Ta Keitė – gyvatė žolėje. Saugokis.

– Lentoje mačiau tavo skelbimą. Kaip miela!

– Ne miela, o praktiška. Pamatysi, suveiks.

– Tikėkimės. Dvaro ponia neturėtų purvintis rankų sode ar kuopti namų. Noriu, kad mano žmonos rankos būtų švelnios kaip kunigaikštienės.

– Kokia laimė, kad visas mano darbas – prie kompiuterio, a?

– O kaip praėjo susitikimas su Andervudu?

– Jis kol kas tiks. Bet mums vis dar reikia tikro sodininko. Andervudas galės dirbti paprastus darbus: grėbti lapus, šienauti, kapoti malkas ir kitką. Jo žmona rytoj ateis išvirti pietų. Ji virdavo valgį ankstesniems savininkams.

– Aš sužavėtas, mieloji. – Jis kilstelėjo jos smakrą. – Nemaniau, kad viską sutvarkysi.

– Šitaip sukausi…