Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

Knapsoti žaidimų kambaryje Gasas neištvėrė. Stormos nedomino tai, kas patiko jam, o televizoriaus žiūrėti jis negalėjo. Tad pro priekines duris spruko paspardyti žvyro ir paieškoti, ką būtų galima suniokoti. Ant žemės pamatė lazdą. Per trumpą kankinti asilui, bet kaip tik tą svaidyti šuniui. Pasidairydamas Reindžerio, lauku patraukė upės link. Šitos sodo pusės jis dar nebuvo ištyrinėjęs. Laukas atrodė nekaip, buvo apžėlęs piktžolėmis. Kur kas labiau viliojo kitapus – ten avių pilna ganykla, Čarlis, už ganyklos miškas. Bet Reindžeris nudūmė šiton pusėn. Ponia Andervud sakė, kad jam patinka upė.

Netrukus Gasas priėjo tą upę. Ji buvo maždaug dvidešimties pėdų pločio, apžergta pilkų akmenų tilto. Kitados per lauką ir tiltą ėjo takas, vedantis prie mažo namuko, jaukiai įsitaisiusio kaštainių guote. Gaso manymu, ten niekas negyveno. Langai buvo tamsūs ir apdulkėję. Dėmesį patraukė teškenimas vandenyje, ir jis sužiuro į upę. Išvydęs Reindžerį, kuris išsiropštęs ant kranto juodmargį kailį purtė tol, kol gaurai sulipo smailais kuokštais, iškart pagyvėjo.

– Reindžeri! – pašaukė.

Šuo atidūmė uodegą sukdamas tarsi malūnsparnio propelerį. Gasas pakišo jam apuostyti lazdą ir ją švystelėjo kaip įmanydamas toliau. Reindžeris buvo pratęs prie tokio žaidimo, tad paknopstom pasileido iš paskos. Kai grįžo nešinas lazda nasruose ir numetė ją berniukui po kojomis, Gasas paglostė šunį. Paskui lazdą svaidė ir svaidė.

Žaidimui galą padarė Gaso susidomėjimas negyvenamu nameliu. Tie aklini langai ir apleistos sienos, per kurių plytas nelyg kantrus aštuonkojis lėtai ropojo gebenė, kažin kuo traukė. Palikęs lazdą ant žemės, Gasas pritykino prie namelio. Durys buvo užrakintos, išblukę melsvi dažai trupėjo ir luposi. Patrynęs rankove stiklą, vaikis dirstelėjo vidun. Jo nuostabai, kambaryje buvo pilna baldų. Prieš židinį, žiojintį tarsi lavono burna, stovėjo sofa ir pora krėslų. Ant sienų, išklijuotų geltonais dryžuotais apmušalais, kabojo paveikslai. Jei ne viename kampe juoduojantis drėgmės lopas, kambarys lyg ir atrodytų gyvenamas. Gasas paslampinėjo aplink namelį, apžiūrinėdamas visus langus iš eilės, kol galop rado vieną išdaužtą, besisupantį ant vyrių. Pasinaudojęs proga, įsiropštė vidun.

Dėl naujojo atradimo smarkiai daužantis širdžiai, jis pamiršo tą neteisybę, kad yra nubaustas už muštynes, kurių nepradėjo, ir ėmėsi tiriamojo darbo. Kambarių būta mažyčių ir tamsių. Gaila, kad jis nepasiėmė žibintuvėlio. Svetainėje ant rašomojo stalo gulėjo laikraščių, šiukšliadėžė buvo pilna šiukšlių, lentynos prie sienos prikrautos knygų, o krepšys prie židinio – malkų. Viskas atrodė taip, tarsi gyventojas būtų vieną dieną tiesiog išėjęs ir nebegrįžęs.

Gasas apšniukštinėjo visus kambarius. Kuklioje virtuvėje stovėjo gruoblėtas stalas, ant jo – du puodeliai abipus arbatinio, pieno ąsotėlis, tuščia lėkštė. Namelis buvo tarsi relikvinė, ir Gasas, nors dar mažas berniukas, pasijuto braidąs po kažkieno liūdesį. Oras rodėsi sudrėkęs nuo ašarų.

Neilgtrukus gurgiantis pilvas priminė ponios Andervud kepamą ėriuką. Gasas liuoktelėjo pro tą patį langą ir pašaukė Reindžerį. Šuo gulėjo lauke, lūkuriavo pasienyje, keistai aprimęs.

– Eime, kvailas šunėke, pietų metas.

Šuo nė krust. Gasas pamėgino suvilioti jį lazda, bet Reindžeris vis tiek nesijudino.

– Ką gi, nelauksiu, lik, jei nori, aš keliauju namo.

Berniukas patraukė per tiltą, tada per lauką. Tik prie namų lėkdamas šuoliais per aukštą žolę jį prisivijo Reindžeris.

– Kur buvai? – paklausė Miranda išvydusi suprakaitavusį, įraudusį sūnaus veidą ir žibančias akis.

– Niekur, – slapukaudamas atšovė tas. Nameliu jis su niekuo nesidalys. – Slampinėjau sau aplinkui.

– Gerai. Metas valgyti pietus. Eik pakviesti sesers. Valgysime valgomajame.

Storma žiūrėjo „Fifi ir gėlių vaikučius“. Jei Gasas nebūtų padaręs tokio jaudinančio atradimo prie upės, būtų įsiutęs. Storma jau tikėjosi jį pulsiant bambėti, todėl nustebo, kai tas nė neburbtelėjo. Nenoromis išjungusi televizorių, nusekė paskui brolį į valgomąjį.

Deividas rytą praleido skaitydamas laikraščius ir žiūrėdamas golfą. Jam nė netoptelėjo, kad žmonai gal būtų maloni jo draugija. Jie buvo bebaigią priprasti būti paskirai. Be to, po sunkios darbo savaitės reikėjo laiko sau – atsipalaiduoti. Po namus sklido kepto ėriuko kvapas, besimaišantis su malkų dūmu, mat ponia Andervud pareikalavo prieškambaryje užkurti židinį. Andervudas iš vakaro prikrovė krepšį malkų, atnešęs iš daržinės prie šiltnamio. Laitliai, akivaizdu, mėgo židinį – daržinė buvo pilnutėlė dailiai suskaldytų malkų. Eidamas per prieškambarį į valgomąjį Deividas pasijuto išties patenkintas savimi – jis buvo išdidus kaimiško dvaro savininkas.

– Kvepia kažkuo skaniu! – šūktelėjo jis išvydęs visą šeimą valgomajame prie stalo. Tada nužvelgė indaują, ant kurios gulėjo apskrudusi ėriuko koja, paruošta pjaustyti.

– Man regis, radom virėją, – tarė Miranda.

– Aš spręsiu, kai paragausiu, – pareiškė Deividas ir atsitraukęs kėdę klestelėjo. – Manyčiau, šiame kambaryje turėtume būti dažniau, – pridūrė akimis permesdamas skoningas žmonos dekoracijas.

Įžengė ponia Andervud, nešina padėklu su daržovėmis. Deividas šokosi padėti.

– Na jau ne, nereikia, pone Kleiburnai, aš pati. Dievas mane sukūrė ne tokią didžią ir galingą, kad leisčiau kitiems dirbti už mane.

Miranda, išgirdusi, kad jos vyras vadinamas ponu, kiek suirzo. Ponia Andervud padėklą pastatė ant indaujos krašto ir daržoves iš jo perkėlė ant stalo. Gasas šitiek daržovių nebuvo matęs.

– Bulvės – iš mano daržo, jų skonis toks, koks ir turi būti bulvių skonis.

Dar būta pupelių, žirnių ir morkų su sviestu, apibarstytų petražolėmis. Ponia Andervud pradėjo pjaustyti. Mėsa buvo švelni, per vidurį – rožinė. Deividui burnoje prisirinko seilių.

Pirmas kąsnis patvirtino tai, kas Mirandai jau ir taip buvo aišku. Ponia Andervud bus puikus priedas prie jų šeimos.

– Vargu ar esu ragavęs ko skanesnio, – pareiškė Deividas, ėrienai tirpte ištirpus ant liežuvio.

– Čia grynas Dorseto ėriukas, – išdidžiai pranešė ponia Andervud. – Šeštadienio rytais Hartingtone būna ūkininkų turgus.

– Šit kaip, – miktelėjo Miranda.

– Stebiuos, kad nežinote.

Ponia Andervud ant stalo pastatė riebaus padažo.

– Į miestelį nedažnai teišvažiuoju.

– Tai išvažiuosite dažniau. Jei jau atsikraustėte, turėsite pažinti miestelį ir miestelėnus. Geriausias būdas tapti bendruomenės dalimi – eiti į bažnyčią. Laitliai visuomet sėdėdavo pirmame klaupte. Miestuke nebūtum radęs žmogaus, kuris jų nemėgtų.

Miranda nuo minties, kad reikėtų vaidinti dvaro ponią, susigūžė, užtat Deivido susidarytas tobulo gyvenimo kaime paveikslas tik dar labiau pasipildė.

– Manyčiau, mintis nuostabi. Metas pradėti pažindintis su čionykščiais.

– Sakai? – sukluso Miranda suraukdama nosį. Jai jau regėjosi atgrasūs kavos rytmečiai su namisėdomis mamytėmis ir susirinkimai bažnyčios salėje gėlių keitimo tvarkaraščiui aptarti. – Mielasis, Londone į bažnyčią mes niekad nevaikščiojom.

– Tada esama dar vienos priežasties pradėti vaikščioti. Gasui su Storma reikia religinio auklėjimo. Jiems naudinga tapti vietos darinio dalimi. Tai padės apsiprasti.

Miranda, skaitydama tarp eilučių, pažvelgė į Gasą – tas godžiai šlamštė daržoves. O juk paprastai daržovių nepakęsdavo.