Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Atkišk delną, – pasigirdo balsas šalia.

Storma nustebo išvydusi nepažįstamąjį, persisvėrusį per tvorą ir tiesiantį delnus karvių link. Jam šyptelint, įrudęs nugairintas veidas ties akimis, kur raukšlelės jau buvo gilios ir ilgos, dar labiau pasiraukšlėjo. Vyro šypsena buvo šildanti iš vidaus, tad Storma kaipmat pasijuto geriau, tarytum širdyje žiojinti vieniša kiaurymė kuriam laikui būtų užkamšyta. Ji prisiminė mamą liepus nekalbėti su nepažįstamaisiais. Bet šitas atrodė geras, visai ne toks, kaip anie pabaisos, dėl kurių ji buvo perspėta.

Storma atkišo ranką taip, kaip nepažįstamasis. Iš pradžių karvės nesiartino, tik apžiūrinėjo atkištus delnus, pūsdamos karštą garą į drėgną spalio orą. Storma laukė, džiūgaudama, kad ji nebe viena. Pastebėjo, kad vyro ranka šiurkšti ir sausa, delno oda tarsi kelių žemėlapis išraižyta šimtų linijų. Galiausiai karvės pajudėjo jų link – iš pradžių lėtai, paskui vis labiau pasitikėdamos. Kai viena ištempė kaklą ir prikišo šlapią snukį, Storma krūptelėjo.

– Nebijok, – paramino ją vyras. Jis kalbėjo su juokingu akcentu. – Čia aberdinai angusai, itin švelnūs padarai. Tai jos tavęs bijo. – Jis suėmė jos delną, ir viena karvė pūstelėjo jiems į saują. – Matai, tu jai patinki.

Vyras atgalia ranka perbraukė karvei per snukį. Ta iškišo liežuvį ir lyžtelėjo Stormai delną.

– Koks šiurkštus liežuvis, – nusistebėjo ji, iš malonumo krizendama.

– Mat reikia gerai sugriebti žolę. Jei būtų švelnus, žolė išslystų. – Kitos karvės, pamačiusios, kad šiuodu žmogėnai draugiški, irgi siūbtelėjo artyn – ir jos norėjo būti paglostytos. – Mudu turime naujų draugių, – pasakė vyras ir nusijuokė. Keista, kad jį ėmė ir pradžiugino vaikas. Gi ką tik sėdėjo ant upės kranto susiėmęs galvą rankomis, jausdamasis nelaimingiausias per dvidešimt šešerius metus.

– Kuo tu vardu? – paklausė jis.

– Storma.

– Storma – neįprastas vardas. Aš Žanas Polis.

Jis įdėmiai pažiūrėjo į išraudusį veidelį, murziną nuo nusiritusių ašarų, ir pajuto užliejant gailesčio bangą. Tokio amžiaus vaikas neturėtų vienas klajoti po laukus.

– Gyveni kažkur netoliese?

– Hartingtono rūmuose, – išpyškino ji pavadinimą, kurį į galvą buvo įkalusi mama. Žanas Polis perbalo, akimirką nesumetė, ką sakyti. – Anapus upės, – pridūrė Storma.

Bet Žanas Polis ir pats žinojo. Jis pakėlė akis, tarsi galėtų per medžius matyti apleistoje sodyboje besigūžiantį namą.

– Turbūt turėčiau parvesti tave namo, – tyliai pasisiūlė.

Storma nusiminusi linktelėjo. Namo nesinorėjo. Norėjosi likti su karvėmis. Žanas Polis matė, kad ji nusiminė.

– Galėsi ateiti kitą kartą. Karvės visuomet džiaugsis tave išvydusios. Dabar jos tave jau pažįsta.

– Brolis nenori su manim žaisti, – pasiskundė mergaitė. – Jis nedorėlis.

– O daugiau brolių ar seserų turi?

Storma liūdnai palingavo galvą.

– Tik Gasą.

– Kiek laiko čia gyveni?

– Nedaug, – atsakė ji. – Mes gyvenome Londone.

– Lažinuosi, kad Londone tokio didžiulio sodo neturėjot.

– Sodo išvis neturėjom, užtat turėjom parką.

Žanas Polis gūžtelėjo pečiais.

– Sodas – kur kas stebuklingesnis dalykas už parką. Soduose pilna paslaptingų viečiukių.

– Gaso namelis – paslaptis.

– Turėtum paprašyti tėčio, kad pastatytų tau žaislinį namelį.

– Jis užsiėmęs, – atsakė ji ir nunarino akis – blakstienos kone palietė skruostus.

– Tada reikia įsikurti namus drevėtajame medyje.

– Kur?

– Drevėtajame medyje, pievoje. – Buvo akivaizdu, kad apie pievą vaikas irgi nieko negirdėjęs. – Eime, parodysiu.

Jie priėjo prie mažo akmeninio tilto. Užmetus žvilgsnį į namelį, Žano Polio veidas papilkėjo.

– Tai slaptasis Gaso namelis, – rodydama į jį pasakė Storma.

Žanas Polis nieko neatsakė. Širdis – vėl sudaužyta. Jos nėra. Kam vargintasi grįžti? Ką jis vylėsi rasti? Reiktų leisti gebenei apaugti prisiminimus, kaip ji beapauganti jų namelį. Reiktų gyventi toliau. Betgi jis myli visa širdimi. Jei užgniauš savo meilę, tikriausiai numirs.

– Eikš, Storma. Parodysiu tau drevėtąjį medį.

Nebesigręžiodamas į namelį, jis perėjo tiltu. Pieva, kitados pilna mėlynai violetinių kamasijų ir vėdrynų, raktažolių ir pūkuotų kiaulpienių, buvo apžėlusi. Nenupjautos prieš žiemą žolės styrojo ilgais kuokštais. O, kaip jo mėgta bristi per jas anais maloniais pavasario vakarais, kai grįždavo į namelį. Dabar čia – meilės badas.

– Anava, matai medį. – Jo balsas nuo jausmų buvo prikimęs. Žanas Polis rodė į didelį ąžuolą, išsiskiriantį pievoje. – Jis drevėtas.

– Ką reiškia „drevėtas“?

– Tuščiu vidumi. Kaip koks kiaukutas. Gali įlipti vidun ir įsirengti buveinę. – Jis giliai atsiduso. – Ji jau buvo įrengta, – tyliai pridūrė. Stormai sukilo smalsumas, bet Žanas Polis pasuko namų link. – Ar neturėtume pranešti mamai, kad grįžai?

– Ji užsiėmusi, – pasakė Storma.

Žanas Polis suraukė antakius. Persibraukė ranka per tamsius plaukus, ties smilkiniais žilstančius, ir klausiamai sužiuro į mergaitę.

– Kažin ar tokia užsiėmusi, kad nepastebėtų, jog tavęs nėra. Kiek tau metų, Storma?

– Beveik šešeri, – išdidžiai atšovė mergaitė.

– Esi išties suaugusi. Bet net suaugusieji rūpinasi vieni kitais. Eime ir pasakysim, kad grįžai, tiesiog dėl visa ko, a?

Jam kilo suprantamas noras paimti Stormai už rankos. Kieksyk braidžiota po šituos sodus laikant mažų vaikų rankeles, mokant juos gamtos paslapčių ir burtų. Bet Žanas Polis jautė, kad su šita mažiuke to daryti nederėtų. Todėl susikišo rankas į striukės kišenes ir toliau ėjo kiemo link.

Namas atrodė lygiai taip, kaip Žanas Polis prisiminė: pilkšvos akmeninės sienos ir čerpių stogas; aukšti, ištaigingi kaminai, kuriuose įsitaisę burkuodavo balandžiai; trys mažų stiklo kvadratėlių mansardos langai, pro kuriuos spoksodavo ir rankomis modavo vaikai. Simetriška, harmoninga namo išorė, darniai susiliejanti su aplinkiniais medžiais ir krūmynais, lyg visa būtų sukurta vienusyk ir vienu metu užaugę.

Žanas Polis paskambino į duris. Storma stovėjo šalia, laukdama pasirodant mamos. Mamytė neturėtų nerimauti, juk miega. Netrukus durys atsidarė ir išniro Miranda, vilkinti rudu veliūriniu treningu, į uodegą surištais plaukais, raudonuojančiais skruostais. Žvilgtelėjusi į nepažįstamą vyrą, tada į Stormą, staiga pajuto sąžinės graužatį.

– Ar viskas gerai, mieloji? – paklausė pritūpdama apžiūrėti dukters. Iš murzino Stormos veidelio buvo matyti, kad ji verkė. – Kas nutiko? – Šį klausimą ji uždavė nepažįstamajam.

– Radau ją prie upės. Vieną. – Miranda atkreipė dėmesį į prancūzišką vyro akcentą. Negalėjo nepastebėti ir to, koks jis patrauklus. – Aš vardu Žanas Polis.

– Prašom užeiti, – pakvietė ji. – Labai jums ačiū, kad parvedėt ją namo.

– Nenoriu pridaryti rūpesčių, – atsakė jis rimtu veidu.

– Jokių čia rūpesčių. Užeikit, prašom, norėčiau jums atsidėkoti.

Miranda susikrimto, kad atrodo taip nevalyvai. Juk beveik niekuomet neišlįsdavo nepasidažiusi, negana to, buvo tikra, kad jos treningas su dėme ant šlaunies. Pažiūrėti nedrįso.

– Neįsivaizduoju, ką ji veikė prie upės. Dievulėliau, mano vaikai greit visai sulaukės. Gasą kaimynas Džeremis Ficherbertas prieš porą dienų parvedė iš miško. Jie pratę prie Londono parkų ir mažų sodų.