Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

Deividas apkabino žmoną per liemenį ir prisitraukė artyn.

– Ji atrodo nuostabiai, – pasakė jis. – Ir sumani gi tu.

– Visai ne, – paprieštaravo Miranda. – Visas grožis – tik jos pačios.

– Ar dabar, papasakojusi Žano Polio su Eiva istoriją, duosi man perskaityti savo romaną?

Miranda nustebusi pažvelgė į vyrą.

– Iš kur žinai, kad aš parašiau romaną?

– Gasas sakė.

– O jis iš kur žino?

– Vaikai viską žino.

– Gal ir duosiu.

– Gal?

– Gerai, duosiu. Bet niekuomet jo neleisiu.

– O jeigu romanas puikus?

– Jis toks ir yra, bet taip elgtis būtų neteisinga, negana to, aš nemanau, kad viską būčiau padariusi viena pati. – Deividas klausiamai suraukė antakius. – Sulaukiau pagalbos, – mįslingai pasakė Miranda. Nebuvo prasmės aiškinti.

Prisiminusi nuolatinį apelsinmedžių žiedų aromatą, kuris pasklisdavo kambaryje vos tik atsisėdus rašyti, Miranda kilstelėjo akis į dangų. Nuo to laiko, kai baigė rašyti knygą, to kvapo ji daugiau nebeužuodė. Eivos šmėkla buvo pranykusi.

– Tai ką tu su ja darysi? – paklausė Deividas.

– Atiduosiu Pičei.

– Pičei? Kodėl?

– Nes dabar jau suvokiu, kad tą knygą parašiau jai. – Miranda paėmė Deividui už rankos. – Na, mielasis, geriau kvieskim pabrolį su pamerge, reikia važiuoti į pobūvį.

– Gasai! Storma! – pašaukė Deividas. Vaikai pribėgo nuo strakaliojimo įraudusiais veideliais. – Metas važiuoti namo, – pasakė Deividas taršydamas Gasui plaukus.

Miranda atsiduso iš malonumo. Namo. Kaip tat gražiai skamba.

Epilogas

Ar aukštuos kaštonuos

Paukštę giedančią girdi?

Tai aš – giesmės jos tonas,

Melodija saldi.

Ar gali jaust srovę,

Kokia laisva jinai?

Taip mano juokas srūva,

Čiurlena amžinai.

Ar gali jaust, kaip odą

Šildo spinduliai?

Kaip meilę, saulės duodamą,

Mane jauti giliai.19

19 Iš anglų kalbos vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė.

Padėkos

Mintis apie stebuklingą sodą man nebuvo kilusi, kol nenuvažiavau pas Georgią Langton į Dorsetą. Ji – ne tik apsigimusi sodininkė, bet ir viena žaviausių Anglijos keistuolių. Taip mane įkvėpė ir sužadino tiek sumanymų, kad knygą rašyti buvo vienas malonumas, nuo pradžios iki pabaigos. Labai jai dėkoju, o skaitytoją užtikrinu, kad visos tekste pasitaikančios faktinės klaidos – vien tik mano.

Sue Johnson-Hill darsyk man padėjo Bordo krašte, išsamiai ir kantriai atsakinėdama į klausimus, ačiū jai, kad antrąkart atėjo man į pagalbą!

Labai dėkinga esu savo tėvui, kad perdavė gilų supratimą apie gyvenimą ir išmokė branginti gamtą. Be išmintingo jo pavyzdžio apie savąjį herojų nebūčiau nė pagalvojusi.

Mano motina yra žinių versmė, jautri redaktorė ir įžvalgi idėjų vertintoja. Ji skyrė man šitiek laiko ir jėgų – už tai esu neapsakomai dėkinga.

Knyga nebūtų buvusi tinkama leisti, jei jos nebūtų apgenėjusi mano redaktorė Susan Fletcher. Ji – įstabi redaktorė ir puiki geros kūrybos žinovė. Turi kantrybės ir pastabumo smulkmenoms, kurio stokoju aš. Vertinu jos patarimus ir dėkoju už pastangas padaryti knygą tokią gerą, kokią tik bebuvo galima padaryti.

Mano agentė Sheila Crowley pasižymi ypatingu gebėjimu leisti jaustis taip, tarsi būčiau vienintelė jos rašytoja. Ji nenuilstanti ir linksma, bet grėsminga, kai prireikia panaudoti sunkiąją artileriją. Ačiū, kad apgina mano požiūrį, ir už padrąsinimus, kai raunuosi nuo galvos plaukus, kad neišeina nieko sukurpti!

Taip pat negaliu atsidėkoti Kate Rock, nes be jos pagalbos niekas iš mano kūrybos iki šiol taip ir nebūtų išleista, Eleni Fostiropoulos ir fantastiškiems bendradarbiams „Hodder“ leidykloje, bičiulei rašytojai Elizabeth Buchan, kad dosniai dalijasi mintimis, ir draugei nuo mokyklos laikų Cosimai Townley, kad supažindino su Panele Fic ir taip paskatino mane pačią įsigyti šešką.

Dėkoju savo brangiesiems vaikams Lily ir Sashai už įkvėpimą ir meilę.

Didžiausią padėką, kaip visada, esu skolinga savo vyrui Sebagui. Jis nepavargdamas dalijasi mintimis ir sumanymais, nuolat palaiko, išmintingai pataria. Jo pėdsakai driekiasi per visą šią knygą!