Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

Abiem sėdint prie stalo, skruostais ritosi ašaros. Padavėjas atėjo išsivežti vežimėlio, bet vos žvilgtelėjęs atsiprašė ir spruko kaip nuplikytas.

– Kažin kaip mes atrodom? – juokdamasi pro ašaras paklausė Henrieta.

– Nesuprantama tik viena. Jei Eiva žinojo mirštanti ir norėjo, kad Žanas Polis turėtų albumą, kodėl neėmė jo ir nenusiuntė?

Henrieta, rodės, suglumo kaip ir pati Miranda.

– Gal norėjo, kad Žanas Polis jį gautų tik jei būtų įvykdęs savo susitarimo dalį. Negalėjo imti ir siųsti lyg niekur nieko – o jeigu jis vedė ir ją pamiršo? Juk tai buvo prieš daugiau kaip dvidešimt metų. Jei jis būtų grįžęs dėl jos, kaip žadėjo, tada ir būtų radęs albumą. Būtų jo nusipelnęs. Supranti?

– Žinai, gali būti. Stebiuosi, kaip tu, išgėrusi šitiek vyno, gali taip blaiviai mąstyti.

– Nuo jo protas tik blaivėja, – nusijuokė Henrieta. – Kaip manai, ar jam bus skaudu, kad Eiva taip ir nepranešė apie Pičę?

– Taip, bet P. P. tai suprantama iš albumo. Ji negalėjo sakyti. Įsivaizduoji, kokios būtų buvusios pasekmės? Apsaugoti savo šeimą ji tegalėjo vieninteliu būdu – išlaikydama paslaptį.

– Kaip manai, ar Filipui kada nors kilo abejonių?

– Nežinau. Vargu. Ji niekuomet nemanė, kad jis ką nors įtaria.

– Tai romano siužetas.

– Žinau, – pritarė Miranda.

– Tu jį galėtum parašyti, – pasiūlė Henrieta.

– Galėčiau, bet ar sąžininga būtų taip elgtis?

Prisipažinti Henrietai, kad romaną ji jau parašiusi, Miranda nedrįso. Staiga dėl šito pasijuto prastai, tarsi būtų mindžiusi Eivos kapą.

– Kūrėjas turi savą teisę. Jis gali pasiremti tiesa, bet perkurti savaip.

Miranda pasilenkė prie Henrietos.

– Žinai, man regis, Eiva norėtų, kad jį parašyčiau. – Ji prisiminė apelsinmedžių žiedų kvapą, kuris pasklisdavo kambary vos jai atsisėdus rašyti. – Neklausk kodėl, bet aš jaučiu, kad norėtų.

Rytojaus dieną Miranda su Henrieta siaubė parduotuves. Nuėjo į „Harvey Nichols“, pasivaikščiojo Slouno gatve, tada, papietavusios „Caprice“, patraukė į „Selfridges“. Išgarbintoji Pandora pasitiko jiedvi su fleitomis, šampanu ir būdingu užtikrintu stiliaus pojūčiu. Miranda sėdėjo patogiame krėsle atskirame kambaryje, o Pandora nuo kabyklos, kurią buvo pasiruošusi, traukė sukneles ir apsiaustus, kelnes ir švarkus. Henrieta darė kaip liepiama – viską matavosi.

– Žinau, dauguma šitų modelių tokie, kokių nė nemanei kada nors dėvėsianti, – tarė Pandora, kurios tobuli dantys saulės nurusvintame veide baltavo kaip perlai. – Bet Miranda sakė, kad tau reikia visiškai pasikeisti – taip, kaip pakeičia Trinė su Siuzana. – Ji iškėlė liemenėlę ir nusijuokė. – Jų sėkmės paslaptis – liemenėlė! Dabar ji bus ir tavo sėkmės paslaptis.

Pirkinių krepšių buvo tiek daug ir tokių didelių, kad jos negalėjo visko parsinešti į viešbutį, todėl Pandora pasirūpino, kad tie pirkiniai būtų pristatyti vakare. Henrieta, matydama tokį Mirandos dosnumą, neteko žado.

– Man iš viso šito didesnis malonumas nei tau, – nuramino ją Miranda imdama už parankės. – Anksčiau tam ir gyvenau, kad apsipirkinėčiau, o dabar man tas nelabai berūpi. Užtat laukiu masažo.

– Šiandien aš pasitikiu savimi, – įkvėpusi pratarė Henrieta, jausdamasi atsinaujinusi. – Aš irgi masažuosiuosi.

Kai Miranda su Henrieta grįžo į Hartingtoną, Deividas jau buvo išvažiavęs. Mirandai iš nusivylimo nudiegė širdį. Savaitgalis su Henrieta ją pradžiugino. Atitrūkti nuo savęs ir namų, duoti sau laiko įvertinti, kas svarbu, buvo naudinga. Bet būtų buvę gerai jį pamatyti. Kad ir nedorai Deividas pasielgė, Miranda jo pasiilgo. Namuose kažko trūko. Bet, dar nespėjus įsigalvoti apie jo išvykimą, Mirandos dėmesį patraukė Džeremis su vaikais – visi brido per pievą vedini Čarliu. Henrieta pabraukė ranka per naujai nudažytas sruogas ir pamojavo. Džeremis nusikėlė skrybėlę, irgi pamojo. Vaikai atkūrę puolė motinai į glėbį.

– Ar nupirkai man lauktuvių? – paklausė Storma.

– Čarlis – mūsų augintinis! – pranešė naujieną Gasas. – Jis ėda mums iš rankų ir visa kita… Jam patinka mėtinukai!

Miranda pasisuko ir pamatė tarpdury stovinčią ponią Andervud.

– Henrieta, aš eisiu šnektelti su ponia Andervud. Man buvo labai gera. Ačiū, kad suteikei tokią pramogą.

Moterys apsikabino.

– Ne, tai tau už viską dėkoju. Dabar aš – visai kita moteris, – sukdama ant piršto automobilio raktelius nusijuokė Henrieta. – Tikrai atrodau, lyg būčiau kažin kas!

– Atrodai nuostabiai! O dabar čiupk jį!

Henrieta nuraudo.

– O tu irgi daryk, kas reikalinga.

– Taip ir padarysiu. Dabar pat, kol ponia Andervud čia ir gali prižiūrėti vaikus.

Miranda pažiūrėjo, kaip Henrieta su Džeremiu išeina pro sodo vartus nuvesti Čarlio į ganyklą, ir nuėjo pas ponią Andervud.

– Kaip sekėsi? – paklausė ji.

Ponia Andervud susidėjo rankas ant krūtinės.

– Jiems buvo gera. Ponas Kleiburnas, mano galva, džiaugėsi taip, kaip metų metus nebuvo džiaugęsis. Jis šituos vaikelius myli. Esu tikra, jie patys jums tai pasakys. Žinau, ne mano reikalas, bet jūsų labui, Miranda, duosiu vieną patarimą. Atleisti – krikščioniškas reikalas. Vyrai iškrečia tų paikysčių. Uždrožti jam derėtų, bet vyras ir tėvas jis geras. Na štai ir pasakiau. – Ji kietai sučiaupė lūpas.

– Dėkoju jums, ponia Andervud. Jūsų nuomonę aš vertinu, – pagarbiai atsakė Miranda. – Turiu paprašyti paslaugos. Man šįvakar būtinai reikia pamatyti Žaną Polį. Reikalas labai svarbus. Ar galėtumėt pabūti su vaikais? Ilgai neužtruksiu.

Ponia Andervud kilstelėjo antakius.

– Jei jau toks svarbus, negaliu atsakyti. Žinot ką, turiu patiekti Andervudui arbatos. Tuoj pat sulakstysiu, kol prausite vaikus, o tada grįšiu jų pasaugoti. Gerai?

– Ačiū jums, ponia Andervud, būtų nuostabu.

Džeremis gėrėdamasis nužiūrėjo Henrietą nuo galvos iki kojų.

– Tu spinduliuoji, – pagyrė.

– Ačiū, – rausdama padėkojo ji. – Laiką praleidau nuostabiai.

– Matyti.

Jo žvilgsnis prie jos veido užtruko ilgiau nei įprastai. Henrieta nukreipė akis į šalį. Abu per pievą brido į ganyklą. Saulė leidosi, dangų liedama auksiniu sirupu. Žolė rasojo, paukščiai, čirškaudami medžiuose, ruošėsi nakčiai. Pūtė šiltas gaivus vėjelis. Henrieta dairėsi po sodus, kuriuose sklandė Eivos su Žanu Poliu sukurtas stebuklas, ir ją užplūdo liūdesys. Tie sodai buvo aplaistyti jų ašaromis.

– Džeremi, – staiga pašaukė ji. Supratusi, kokius stiprius jausmus jaučia jam ir kad būtinai turi prisipažinti, išbalo. Džeremis sustojo, sužiuro. – Noriu tau šį tą pasakyti.

– Klausau.

Jo veidas surimtėjo.

– Na, jau kuris laikas norėjau pasakyti… – Henrieta sunkiai rijo seiles, mat pradėjo dusinti staiga grįžusios abejonės. Ji trypčiojo. – Ar tu namie turi krautuvėlę, kuri konkuruoja su manąja? – išlemeno jausdamasi kaip mulkė. Džeremis išsišiepė. Henrieta atgavo pasitikėjimą. – Supranti, jei turi, tada man nėra kitos išeities, tik abi sujungti ir įsteigti didelę parduotuvę, nes konkurencijos aš neatlaikysiu. Miestelis mažas.

Džeremis nusiėmė skrybėlę ir uždėjo jai ant peties ranką.

– Ir aš dėl to sukau galvą, – pasakė. – O tu tokia sumani, radai sprendimą.

Henrieta pamiršo kvėpuoti. Džeremis pasilenkęs ją pabučiavo. Ji apstulbusi apsivijo jį rankomis ir prapuolė glėbyje. Pajutusi, kad nekvėpuoja, pagaudė oro, tada nusijuokė.