Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

Miranda buvo priblokšta. Ašarodama dar kartą perskaitė paskutinę pastraipą ir suprato, kad Pičė buvo Žano Polio duktė. Ji buvo tas vaikas, kurio jis troško. Vaikas, kurį Žanas Polis nė nežinojo turintis. Miranda buvo sukrėsta dėl paslapties, kurią laikė delnuose, rimtumo. „Ką man daryti?“ – klausė ji. Nusipurtė pagalvojusi, kad reikėtų jam prisipažinti, jog visą šį laiką turėjo iškarpų albumą. Žanas Polis ją išbartų, kam ėmė albumą iš namelio? Ar suvoktų, kad Miranda negalėjo žinoti, jog albumas paliktas jam? Kaip jis reaguotų, kai ji papasakotų apie stalą, padengtą dviem, taip ir prabuvusį dvidešimt šešerius metus – lygiai tokį, kaip jis paliko? Ar jis jai kada nors atleistų?

Rytojaus dieną Miranda paskambino Henrietai pasiaiškinti dėl savaitgalio planų. Henrieta iš susijaudinimo buvo kaip nesava. Mirandai apie Džeremį ji nieko nesakė. Jie buvo kartu praleidę šeštadienio vakarą aukų rinkimo pobūvyje rotušėje. Nuo tada Džeremis dažnai skambindavo į krautuvėlę. Kartais, kai Henrieta būdavo pas Trojų, Klerė pranešdavo apie jo apsilankymą.

– Jis ir vėl buvo, – išdroždavo ji kreivai šypsodamasi. – Kodėl gi tavęs kur nors nepasikviečia?

Kodėl Džeremis nekviečia jos vakarieniauti, Henrieta nežinojo. Galbūt drovėjosi. Gal norėjo su ja bendrauti tik kaip su drauge. Nejau toks kaip Džeremis galėtų ją įsimylėti. Turbūt tik gaili. Klerė vartė akis.

– Nieko nuostabaus, kad tu vis dar vieniša, – tėškė ji kartą, nors ir nenorėjo užgauti. – Turėtum labiau pasitikėti savimi. Pastaruoju metu Siuzanos ir Trinės dėka atrodai išties šauniai!

Užsisakiusi numerį „Berkeley“ viešbutyje, Miranda ėmė domėtis, kur išsikraustė Filipas ir Eiva Laitliai. Ji pasvarstė, gal paklausti ponios Andervud ar vikarės, bet paskui toptelėjo geresnė mintis. Ji užsuks į paštą, pasakys, neva atėjęs siuntinys poniai Laitli. Be abejonės, kraustydamiesi jie turėjo palikti adresą, kuriuo būtų galima persiųsti laiškus.

Jaudulys narpliojant Žano Polio ir Eivos Laitli paslaptis neleido Mirandai galvoti apie klaikiai sužlugusią pačios santuoką. Atstumta Žano Polio ji toli gražu nesijautė – atjautė jį. Jos meilė jam nublanko prieš liepsnojančią Eivos meilę. Miranda atsigaus. O Eiva taip ir neatsigavo. Mirandos širdis kraujavo dėl abiejų. Jei ji juos vėl suvestų draugėn, po šitiek laiko, gal Žanas Polis jai atleistų už tai, kad laikė paėmusi albumą.

Miranda nudrožė į paštą, kuris buvo įsikūręs Fatimos sūnaus Džemalio parduotuvėje.

– Kaip laikotės, Džemali? – linksmai paklausė ji.

– Labai gerai, dėkui.

– Jūsų motina – tikras lobis.

– Žinau. Ji gera darbininkė, kaip aš.

– Matau. Susitvarkot vienas.

– Šiek tiek padeda žmona.

– O kaipgi. Reikia įdarbinti visą šeimą – pigi darbo jėga!

– Taigi, – sukikeno jis. – Kuo galėčiau jums padėti?

– Norėčiau paprašyti paslaugos.

– Prašykit.

Miranda tvardėsi, kad nepasirodytų įsitempusi. Gudrauti nebuvo pratusi.

– Aš gavau siuntinį, adresuotą poniai Laitli. Siuntėjo adresas nenurodytas, o atplėšti jo nenoriu.

– Suprantama. Norite, kad nusiųsčiau jai?

– Tiesą sakant, pamaniau, kad galėčiau jai paskambinti ir paklausti, gal norėtų pamatyti, ką nuveikiau soduose. Tada ir pasiimtų siuntinį. Paketas didokas, per didelis siųsti paštu.

– Išties. Tai nesudarys jokių sunkumų. Luktelkit, paieškosiu jums adreso.

Džemalis nusigręžė ir pasirausė lentynoje, kur rikiavosi pagal abėcėlę sudėlioti seni pilki segtuvai. Radęs reikiamą, ištraukė ir atvertė. Miranda tuksinčia širdimi laukė, kada jis prisiirs prie moters, kurios meilės istorija ją taip pakerėjo. Pagaliau Džemalis rado.

– Ji gyvena Kornvalyje, kažkokioje vietoje, kuri vadinasi Pendriftas. Užrašyti?

– Taip, malonėkit.

– Yra ir telefono numeris. Jie buvo žavinga pora. Poną, kai jis susirgo, matydavom retai, bet ponia vis užeidavo išsiųsti laiškų ir nusipirkti šio bei to, ko pamiršdavo prekybos centre.

– Nekantrauju su ja susitikti, – prisipažino Miranda imdama popieriaus lapelį.

– Ak, ji jums patiks, labai miela moteris.

Miranda negalėjo sulaukti, kada galės skambinti Eivai. Štai, iškarpų albumas ūmai virsta gyvenimu, veikėjai jos akivaizdoje materializuojasi lyg atgyjančios šmėklos, meilės istorija liejasi iš puslapių. Grįžusi namo Miranda išklausė žinutes. Viena buvo Lotės – ji teigė, kad Deividas savaitgalį iš tikrųjų atvažiuoja pabūti su vaikais. Įdomu, ką ruošiasi su jais dvi dienas veikti? Miranda nusprendė paprašyti ponios Andervud ruošti valgį, o Žaną Polį palikti sargyboje, jei Deividas nusėlintų žiūrėti televizoriaus ir vaikus paliktų vienus. Fatima vestibiulyje plovė grindis, Andervudas stovėjo tarpduryje džiaugdamasis ilga kavos pertrauka ir pasakojo jai apie kurmių antplūdį – tie niokojantys pievelę. Saulė terasą ir čiobrelių taką buvo apšvietusi lyg žavų podiumą, ir Miranda, per vestibiulį eidama į savo kabinetą, stabtelėjo pasigrožėti.

Uždariusi duris ji sėdosi prie stalo svarstydama, ką pasakys. Nusprendė prisistatyti ir pakviesti Eivą apžiūrėti sodų. Mirandos sumanymas buvo atvilioti ją į Hartingtoną, kad Eiva čia rastų Žaną Polį. Ji atiduos jam iškarpų albumą ir prisipažins, kad paėmė jį nežinodama, kodėl jis ten buvo padėtas. Miranda ryžtingai surinko telefono numerį. Kurį laiką buvo girdėti signalas. Kai jau nusivylusi buvo bededanti ragelį, atsiliepė moteriškas balsas:

– Klausau.

Ji vėl priglaudė ragelį prie ausies.

– Laba diena, ar kalbuosi su ponia Laitli?

Ilgokai buvo tylu. Ji žvilgtelėjo į popieriaus lapelį tikrindama, ar tik nebus iš susijaudinimo surinkusi ne tą numerį.

– Kas skambina?

– Aš vardu Miranda Kleiburn, gyvenu Hartingtono namuose…

Moters balsas sušvelnėjo.

– Deja, mano mama prieš metus mirė.

Miranda nustėro.

– Eiva Laitli mirusi?

– Taip.

– O ponas Laitlis?

– Tėtis po truputį sensta, bet jis gerai laikosi, dėkui.

– Ar kalbu su Pope?

– Ne, aš jos sesuo, Pičė.

Mirandai išdžiūvo burna, ji karštligiškai ieškojo žodžių.

– Piče, labai užjaučiu jus dėl motinos. Aš tiek daug apie ją girdėjau, atrodo, net pažinojau. Čia, Hartingtone, ji buvo labai mylima. Kai atsikraustėm, visi tik ir tekalbėjo apie jos neįtikėtinus sodus.

– Sodai buvo jos aistra. Jai buvo labai sunku išvažiuoti.

– Atleiskit, kad klausiu, bet man labai smalsu. Kodėl gi ji išsikraustė?

– Tėtis patyrė širdies smūgį ir nebegalėjo laipioti laiptais. Ji vienui viena jį prižiūrėjo. Neturėjo kitos išeities. Manau, jai dėl to plyšo širdis.

– Be abejonės. Suprantat, aš tuos sodus atgaivinau. Norėjau tai padaryti dėl jos. Kai atsikraustėm, jie buvo apleisti. Reikėjo gerokai padirbėti. Aš jaučiau, kad mano pareiga sugrąžinti jiems buvusį grožį, dėl jos.

– Kaip gražiai jūs pasielgėte. Jai būtų labai patikę.

– Tą padariau ne viena. Aš sulaukiau pagalbos iš nuostabaus prancūzo vardu Žanas Polis de la Grandjeras. – Kaip Miranda ir tikėjosi, ilgai buvo tylu. – Regis, jis žinojo, ko noriu. Tiesą sakant, sodus aš patikėjau jam. Kad ir kaip būtų, jie dabar išties nuostabūs. Jei galėtumėt, labai norėčiau, kad juos pamatytumėt. Galit bet kada atvažiuoti ir pabūti. Juk pagaliau tai jūsų namai.

– Tie namai buvo mano dvidešimt trejus metus, – nedrąsiai pasakė ji. – Aš juos irgi mylėjau.

– Prašom atvažiuoti.

– Nežinau… – Miranda fone išgirdo vyrišką balsą. – Tai mano tėtis. Pasakysiu, kad skambinote. Jis bus dėkingas. Mes visi mylėjom Hartingtoną.