Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Aš manau, kad tu klysti.

– Kodėl? Visai neseniai troškai dar vieno vaiko. – Jis paėmė jos ranką. – Galbūt tavasis noras išsipildė. Kodėl gi ir ne, a? Mūsų vaikai būna tokie šaunūs.

Nuo minties apie dar vieną kūdikį Eiva perbalo. Paskui širdyje žybtelėjo menkutė kibirkštėlė. Jei ji laukiasi, kūdikis gali būti Žano Polio. Ji prisidengė ranka šypseną. Žano Polio mažylis… Ji to nė nedrįso norėti.

Kitą dieną Eiva nuvažiavo į vaistinę ir nusipirko testą. Drebančiomis rankomis įmerkė lazdelę į šlapimą ir laukė. Užsimerkusi prašė: „Dieve, jei tu esi, meldžiu, suteik man palaimą – duok Žano Polio vaiką, kad turėčiau jo dalelę, kurią galėčiau mylėti. Juk nieko nenuskriaudžiau. Dėl vyro ir vaikų paaukojau meilę. Kūdikis bus man atlygis, jei jo nusipelniau.“ Atsimerkusi pamatė ryškiai mėlyną juostelę, reiškiančią, kad atsakymas teigiamas. Eiva iš tiesų laukėsi.

Ji suskubo prie telefono Žanui Poliui pranešti, kad vaikas, kurio jis taip troško, – jos pilve. Dalelė jo ir dalelė jos, sukurta iš meilės. Atsivertusi adresinę, paieškojo Jonvabalių telefono, bet numerio taip ir nesurinko. Ji spoksojo į atverstą puslapį, o įkarštis ryškioje tikrovės šviesoje tirpo. Kas iš to? Jų padėtis pasidarys dar nepakeliamesnė. Žanas Polis turės visas teises pareikšti pretenzijas dėl vaiko. Jam nėra ko prarasti. O ji gali prarasti viską. Jei prisipažintų Filipui, sukeltų pavojų vaikams ir visus aplink padarytų nelaimingus. Įskaudintų tuos pačius, kuriuos saugodama viską aukojo. Eiva knygutę užvertė. Šitai turi būti jos paslaptis. Niekas neturi žinoti. Filipas manys, kad kūdikis jo, o vaikai naują broliuką ar sesutę priims nieko neklausinėdami. Tiesą ji nusineš į kapus.

Kitą pavasarį, kai išsiskleidė gražieji narcizų žiedai ir vėjelis sklaidė jų žiedlapius lyg konfeti, Eiva pagimdė mažylę. Prisimindama, kaip ją vadindavo Žanas Polis, pareikalavo kūdikiui duoti Pičės18 vardą. Veritė dukters klausinėjo, ar ji esanti sveiko proto, kad išsirinkusi tokį juokingą vardą, bet Filipas žmonai nusileido. Jis į savo mažąją dukterį žiūrėjo su pasididžiavimu. Anot jo, Pičė atrodė kaip iš akies traukta motina. Išvydusi, kad kūdikio plaukai ir oda šviesūs, Eiva atsikvėpė, bet šypsenoje ji įžiūrėjo Žano Polio grožį. Kiekvienas jos šypsnys buvo dovana.

16 Pilies šeimininkė ( pranc .).

17 Gerai ( pranc. ) .

18 Angl. peach – persikas.

XXXIV

Melancholiška vasaros pabaigos šviesa mano sielą pripildo ilgesio

Londonas, 2006-ieji

Deividas dar niekuomet nesijautė toks vienišas. Jis prarado viską. Miranda neatsiliepė į skambučius. Jis parašė vildamasis, kad ji skirs laiko perskaityti ilgiems atsiprašinėjimams ir prisipažinimams, kad buvo kvailys ir pasipūtėlis. Užvis labiausiai ilgėjosi vaikų. Stengėsi susitelkti į darbą, bet prieš akis vis iškildavo klausiami Gaso ir Stormos veideliai, ir širdį užliedavo gėda. Su Blaita jis nesikalbėjo nuo išsiskyrimo Vaterlo stotyje. Žiūrėdamas, kaip ji braunasi pro keleivius su Rafaeliu už rankos, Deividas išgyveno neapykantos sau kančią. Daugiausia iš visų prarado vaikai. Rafaelis niekuomet nebesidžiaugs savaitgaliu drevėtajame medyje, Gasas su Storma niekuomet nebelakstys su tėčiu apie seną sugriuvusią pilį. O juk jis kaip tik buvo bepradedąs jais džiaugtis.

Deividas gailėjosi dėl savo pasipūtėliškumo. Manė turįs teisę į viską, mat sunkiai dirbdavo ir uždirbdavo krūvą pinigų. Tačiau Miranda nebuvo kilnojamojo turto dalis, tokia kaip namas ar automobilis, kad galėtum ją įrašyti į sąrašą šalia meilužės ir pied à terre . Deividas ją mylėjo. Ji buvo jo vaikų motina. Jis buvo šeimos vyras. Viską padarys, kad tik laikrodį atsuktų atgal. Viską.

Deividas turėjo daug pažįstamų, bet draugų, su kuriais galėjo nuoširdžiai pasikalbėti, tebuvo vienas. Somerledą Makdonaldą, pravarde Makas, jis pažinojo labai seniai. Makas buvo tas, kuriam jis galėjo patikėti pačias gėdingiausias paslaptis žinodamas, kad nebus pasmerktas. Nuoširdžios šviesiai rudos akys, stiprus, tvirtas apsigimusio sportininko kūnas – Makas buvo patikimas ir pastovus, turėjo tokį humoro jausmą, kad iš to, kas blogiausia, padarydavo patį geriausią. Mako žmona Lotė per santuokinio gyvenimo metus susidraugavo su Miranda. Jie džiaugdavosi medžioklės savaitgaliais Mako šeimos dvare Jorkšyre, Deividas su Maku buvo apsėsti regbio ir kriketo manijos, todėl iki paryčių Mako svetainėje Fulame pražiūrėdavo „Pelenų“ turnyrą. Makas buvo Gaso krikštatėvis, o Deividas – Mako ir Lotės sūnaus Aleksandro. Dabar pačiam Deividui reikėjo išmintingo krikštatėvio patarimo.

Kol Lotė viršuje guldė į lovą Aleksandrą, Deividas seno draugo akivaizdoje palūžo.

– Buvau visiškas niekšas, – pasakė jis sėdėdamas ant sofos ir susiimdamas rankomis veidą. – Viską praradau, ir dėl ko? Dėl beprasmio romano! – Kol draugas liūdnu monologu pasakojo apie savo kvailybę, Makas kantriai klausėsi. – Miranda visuomet buvo puiki žmona, o tu pažiūrėk, kaip aš su ja pasielgiau! Mama pasakytų, kad lazda turi du galus ir kad aš visiškai nusipelnau būti išgintas. – Deividas pakėlė paraudusias maldaujančias akis. – Ką man daryti? Pasakyk man, Makai. Kaip ją susigrąžinti?

Makas sėdėjo užmetęs koją ant kojos, su bokalu šviesiojo alaus, iš po kilstelėjusios kelnių kiškos buvo matyti regbio kojinė.

– Tu ją susigrąžinsi, Deividai. Bet pirmiau ji privers tave pašliaužioti po purvą. Nėra prasmės galvoti apie tai, kas padaryta. Tai praeitis, ir jos nepakeisi. Pirmiausia turi jai parašyti.

– Aš jau parašiau. Guldau galvą, kad mano laišką ji išmetė į šiukšliadėžę.

Deividas gurkštelėjo viskio.

– Kažin. Jei vis dar myli tave taip, kaip, mano tvirtu įsitikinimu, myli, ji tavo atsiprašymą išgirsti norės. Norės girdėti, jog tu trokšti, kad to niekad nebūtų nutikę, kad tu ją myli ir nori susigrąžinti. Kaip labai brangini ją ir vaikus. Ar nuoširdžiai laižei jai papades?

– Dar ir kaip.

Makas ramiai patraukė pečiais, kaip jam buvo būdinga.

– Vadinasi, nardinai rankas į purvą, nusiteikęs ilgai keliaklupsčiauti?

– Sakyčiau, taip.

Makas išsišiepė ir siurbtelėjo alaus.

– Gerai. Tai tik pradžia. Nusiųsk jai gėlių su rašteliu, kad ji vienintelė moteris tavo gyvenime. Kalbu ne apie mažą puokštę – užversk virtuvę rožėmis. Tik ką nors praradęs supranti, kiek daug tai tau reiškė. Taip ir parašyk, tu dabar kaip tik taip jautiesi. Jei tikrai nori ją susigrąžinti, turėsi sunkiai kautis. Ji įžeista ir pažeminta. Viešpatie, neįsivaizduoju, ir kodėl tu nesusiradai ko nors iš kitokio molio! Kad ir kaip būtų, vis dėlto tu jos vaikų tėvas, ji irgi nenorės tavęs netekti. Tik pageidaus, kad pakentėtum, kaip ji kenčia. Nusiteik ateinančius dešimt santuokinio gyvenimo metų pragyventi nusižeminęs.

– Aš nenoriu, kad vaikai mane laikytų pabaisa. Negaliu nė pagalvoti, kad jie manys, jog…

Deividas vėl griebėsi už galvos. Nuo viskio buvo apsvaigęs.

– Miranda – nuovoki moteris. Vaikų nuteikti prieš tave ji nesistengs.

– Įstumtieji į kampą krečia kvailystes. – Deividas atsiduso ir atsilošė į pagalvėles. – Žinai, aš buvau toks bukagalvis, tegalvojau apie save ir darbą, buvau siaubingas tėvas. Užuot vedęsis vaikus statyti palapinių ir žvejoti, savaitgaliais praspoksodavau į televizorių, žiūrėdamas sportą. O tada pamačiau, kaip į mano vietą tykina sodininkas, Žanas Polis. – Jis karčiai nusijuokė. – Mačiau jį darže su Miranda ir vaikais. Plieskė saulė, medžiuose čirškavo paukščiai, tereikėjo prakeikto šuns, ir paveikslas būtų buvęs tobulas. Aš supratau, kad esu išprašomas iš savo šeimos, ir žinai ką? Dėl visko pats buvau kaltas. Ne Žanas Polis. Dieve, jis tik dirbo savo darbą, nepriekaištingai dirbo. Buvau ėmęs vengti Blaitos, bet ji įsiveržė į biurą vien su kailiniais. Po šito apsisprendžiau su ja baigti ir daugiau laiko leisti su šeima. Jau buvau tuo beapsidžiaugiantis, bet Miranda ėmė ir pasikvietė Blaitą pasisvečiuoti savaitgalį. Aš to reikalo nebetęsiau, stengiausi kuo taktiškiau jį pabaigti. Supratau, kad supykdyta ji gali pratrūkti ir viską sugriauti. Miranda pamanė, kad šiltnamyje aš Blaitą dulkinu. Taip pasirodė, bet tai buvo netiesa. Dieve, aš kvailys.