Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

– Ak, prieš tave buvo galybės kvailių, tiek pat bus ir po tavęs. Tu ne vienintelis.

– Na, o tu, Makai, judu su Lote tokie stiprūs, – žavėdamasis pagyrė Deividas ir ištuštino taurę. – Išties. Tu ne toks kaip aš. Visuomet savim pasitiki. Gerai jautiesi savame kailyje. Nuo pat mokyklos laikų, kai žibėdavai per regbio turnyrus. Aš tau pavydžiu. Toks mulkis tu niekuomet nebuvai.

Makas vėl patraukė pečiais.

– Visi daro klaidų. Ji tau atleis. Štai, ateina mano mieloji žmonelė.

Lotė nulipo laiptais šypsodamasi patenkinta pagaliau užmigdžiusios vaiką motinos šypsena.

– Norėtum dar viskio? – paklausė ji Deivido, žiūrėdama į jį su užuojauta. Aleksandro kambaryje ji buvo išklausiusi visą pokalbį.

– Lote, jūs su Miranda artimos. Ar galėtum su ja pasikalbėti? Prišnekink ją pagaliau susitikti su manimi.

Lotė nežinojo, ar apsimesti, kad nieko nežino, ar prisipažinti už sienos klausius. Ji žvilgtelėjo į Maką, tas drąsinamai linktelėjo.

– Neišėjo nenugirsti, – prisipažino ji imdama Deivido stiklą pripilti. – Aš Mirandai paskambinsiu.

Deividui, regis, palengvėjo.

– Ačiū tau, Lote. Tu angelas.

– Žadėti nieko negaliu.

– Žinau. Bet turint omenyje, kad ji visiškai su manimi nekalba, tu esi vienintelė tarpininkė, per kurią galiu perduoti žinią.

– Ir ką man jai pasakyti?

– Kad myliu. Gailiuosi. Kad noriu ją susigrąžinti. – Deividas atsirėmė alkūnėmis į kelius, pasitrynė akis. – Pasiilgau jos ir vaikų. Aš pragare.

Makas drąsindamas šyptelėjo. Lotė jau tikrai žinos, ką pasakyti.

Hartingtono rūmuose Miranda sėdėjo prie rašomojo stalo ir įnirtingai barškino nešiojamojo kompiuterio klaviatūra. Pasinėrus į romaną, buvo galima atsiriboti nuo baisių savo pačios santykių. Susitelkus į Eivos iškarpų albumą, Žaną Polį ir savą nelaimę, žodžiai liejosi taip, kad vos spėjo lakstyti pirštai. Ji prirašė jų šimtą dešimt tūkstančių, ir eilutės, jos nuostabai, buvo lyriškos ir aistringos, išmintingos ir jaudinančios. Nors pačios santuoka ir nuėjo niekais, ji vylėsi, kad iš nelaimės išeis bent šis tas gero. Įnikusi į darbą, darsyk pajuto besismelkiant švelnų apelsinmedžių žiedų kvapą.

Mirandai paguodą teikė Žanas Polis. Savo svetainėje klausėsi jos verkiančios, pasakojančios, kaip susitiko su Deividu, kaip draugavo, susituokė. Skatino ją susitelkti į tai, kuo jai patiko Deividas. Į gerus laikus, kuriais abu džiaugėsi. Į priežastis, kodėl tuokėsi. Ji sutiko, kad įtrūkių jau būta Londone, o dėl atstumo, kuris atsirado jiems persikrausčius į kaimą, tie įtrūkiai dar pagilėjo. Londone ji taip rūpinosi savo gyvenimu, kad vargu ką pastebėjo. O Hartingtone jie netikėtai apsiprato be Deivido, ji pamažu išmoko būti viena, ir pro įtrūkius tarsi šilkinis vėjelis prasiskverbė šaltis. Miranda taip norėjo jam prisipažinti įsimylėjusi, bet gėdijosi. Žanas Polis atrodė toks kilnus, ji nedrįso sukelti jam nepatogumo.

Miranda rašė lyg apsėsta. Rašė naktimis, kai suguldavo vaikai, iki paryčių, kai į jos kabinetą primindamas apie laiką įsiverždavo bundančių paukščių čiulbėjimas ir pavandenijusi aušra. Rašydavo, kol imdavo gelti akis, o vokai apsunkdavo. Dienomis ji galėdavo dirbti, nes vaikai būdavo su Žanu Poliu. Jiems niekas nesikeitė. Atrodė, vaikai patikėjo, kad tėtis negali atvažiuoti, nes dirba. Gasas pažiūrėdavo tamsiomis, įtariomis akimis, bet Miranda sugebėjo jį įtikinti, kad mamytė su tėveliu, nors ir susipyko, dabar vėl draugauja. Žanas Polis išsivedė juos pajodinėti Džeremio žirgais ir užjojo ant kalvos, nuo kurios buvo matyti jūra. Žiūrėdamas į horizontą, jis prisiminė užburiančią dieną, kai lijo lietus, o jie su Eiva po medžiais ieškojo prieglobsčio.

Žanas Polis didžiavosi sodais. Padedamas Andervudo ir Mirandos, jis grąžino jiems buvusią šlovę. Dar buvo kur sodinti sodinukus ir reikėjo kelių metų laikų, kad suvešėtų krūmokšniai, bet dalis stebuklingumo sodui jau buvo grąžinta. Vieta nebeatrodė bedvasė. Vaikštinėdamas takeliu, pro darželį vingiuojančiu karvelidės link, jis tarp rožių ir lelijų jausdavo Eivą. Kartais, sėdėdamas ant suoliuko aplink šermukšnį, manydavo užuodžiąs apelsinmedžių žiedų kvapą. Užsimerkęs pajusdavo ją, sėdinčią šalia, giriančią jį dėl sodo, besižavinčią gėlėmis, kaip žavėjosi, kai pirmąkart jas nupiešė. Tais sykiais būdavo geliamai malonu. Tramdydamas ašaras jis svarstydavo, ar nebus laukdamas jos iššvaistęs gyvenimo – juk galėjo eiti pirmyn, vesti kitą, susilaukti vaikų. Žiūrėdamas į sode žaidžiančius Gasą su Storma, kaip prieš dvidešimt šešerius metus žaisdavo Arčis, Angusas ir Popė, jis geisdavo to, ko niekuomet neturėjo.

Deivido laiškas buvo penkių puslapių ilgio, pilnas atsiprašymų, prisipažinimų, kaip jis ilgisi jos ir vaikų. Po savaitės Miranda gavo furgoną raudonų rožių su prierašu: „Tik tavęs netekęs supratau, kaip tave myliu. Buvau visiškas kvailys, kad tokį ypatingą ir brangų žmogų laikiau savaime suprantamu dalyku.“ Paskui ji sulaukė Lotės skambučio.

– Vieną vakarą pas Maką užsuko Deividas, – pranešė Lotė. – Jis visiškai nusikamavęs. Taip tragiškai atrodančio nebuvau mačiusi.

– Jis to nusipelnė. Gulėjo su mano drauge. Negana to, dulkino ją mūsų šiltnamy!

– Jis sako, kad ne.

– O kodėl gi užtrauktukas buvo atsegtas?

– Šito negaliu pasakyti, – pasidavė Lotė. – Klausyk, jis padarė siaubingą klaidą, ir pats tai supranta. Trokšta, kad galėtų laikrodį atsukti atgal. Kad to nebūtų nutikę.

– Žinau. Gavau penkių puslapių laišką.

– Jis klausė Maką patarimo. Beviltiškai trokšta tave susigrąžinti. Jis pasiilgo vaikų…

– Žanas Polis geresnis tėvas, nei kada nors buvo Deividas.

– Taip, jis Žaną Polį minėjo.

– Neabejoju, kad minėjo. Deividui tenka dėl jo gėdytis.

– Jis gėdijasi ir pats, – sumojo Lotė. – Bent jau su juo pasikalbėk.

– Dar nesikalbėsiu. Per anksti. Reikia, kad prablaivėtų galva. Koks klaikumas. Žinai, aš vos laikausi.

– Tai leisk jam susitikti su vaikais, – diplomatiškai pasiūlė Lotė. Ji buvo ryžtingai apsisprendusi ką nors laimėti Deividui.

Miranda valandėlę pasvarstė.

– Tu teisi, – pasidavė ji. – Susibarėm mudu abu. Vaikai čia niekuo dėti.

– Tu labai kilni, Miranda, – lengviau atsikvėpusi tarė Lotė. Pradžia padaryta.

– Pasakyk jam, kad gali atvažiuoti šį savaitgalį. Aš išvykstu į Londoną, apsistosiu viešbutyje. Draugei pažadėjau dienos apsipirkimą, taigi nenoriu jos nuvilti. Ištrūkti porai dienelių ir pačiai bus į naudą. „Berkeley“ užsiregistravau penktadienio vakarui, o grįšiu sekmadienį po pietų.

– Mes labai apsidžiaugtume, jei apsistotum pas mus, – pasiūlė Lotė.

– Tu meilutė, Lote, ačiū. Aš būsiu su savo drauge Eta. Šiaip ar taip, Deividas gali padaryti bent tiek – sumokėti už didelį numerį. Apsistočiau Kensingtone, bet ten jis turbūt dulkino Blaitą.

– Gera mintis. Perduosiu jam viską, išskyrus paskutinį sakinį, ir vėl tau paskambinsiu.

– Ačiū, Lote.

– Nėra už ką. Mes mylim jus abu, Miranda. Tikiuosi, kaip nors tai įveiksit.

– Aš irgi.

Bet tikra, kad to nori, Miranda nebuvo. Jos mintys grįžo prie Žano Polio. Tol, kol jis būdavo jai prieš akis, ji gerai nė nežinodavo, ko nori.

Žanas Polis sėdėjo ant suoliuko po šermukšniu. Vaikai po maumedžiais prie karvelidės kasė duobę.

– Ar neprieštarausit, jei prisėsiu? – paklausė Miranda pravėrusi raudonus vartelius ir sustojusi po rausvų rožių arka.