Санта Монтефиоре - Sodininkas iš Prancūzijos

Miranda padėjo telefono ragelį ir atsilošė krėsle. Va kaip, Eiva Laitli mirusi. Jai pasidarė labai liūdna, tarsi iš tikrųjų būtų buvusi pažįstama su Eiva. Užplūdo nusivylimas. Mažne metus Miranda gyveno Eivos istorija, kartu išsirutuliojo ir jos pačios istorija. Eiva padėjo jai gyventi. O dabar neliko nieko, tik pelenai. Žarstant juos ir stebintis, kodėl tokie šalti, širdis kraujavo dėl Žano Polio.

Jis tai tikrai nežino, kad ji mirė. Ko gi daugiau grįžo į Hartingtoną, jei ne ieškoti jos, kaip buvo žadėjęs? Gal Eiva iškarpų albumą paliko todėl, kad žinojo mirštanti. Norėjo, kad jis žinotų, jog ji savąją susitarimo dalį įvykdė. Ji sumišusi atsiduso. Kažkas čia ne taip. Kodėl gi Eiva neėmė ir to albumo nenusiuntė jam? Kodėl nepaskambino ir nepranešė serganti? Užuot stengusis prieš mirtį su juo pasimatyti, paliko albumą namelyje čia apsigyvensiančios šeimos valiai?

Ji nuliūdo, kad Eiva niekuomet nebepamatys, ką ji nuveikė soduose. Liko tik tas iškarpų albumas ir baisi tiesa, kurią dabar teks pasakyti Žanui Poliui. Miranda atsistojusi nuėjo į darželį pasėdėti po šermukšniu ir pamąstyti. Nėra reikalo jam sakyti tuoj pat. Galima atidėti. Argi Žanui Poliui nebūtų geriau? Kol gyveni, tol turi viltį. Ji parinksianti kuo tinkamesnę valandėlę.

XXXVI

Gydanti mano sodo galia pajėgi atgaivinti net labiausiai sužeistas širdis

Kai Deividas atvažiavo į Hartingtono dvarą, Miranda prieš kelias valandas su Henrieta buvo išdūmusi į stotį; Henrieta savo fiatą paliko ant keliuko, kad grįžus būtų kuo parvažiuoti. Ponia Andervud, virtuvėje prižiūrėdama vaikus, virė vakarienę trims. Nebuvo prasmės vaikų guldyti, kai pro duris įžengia tėvas, be to, savaitgalis, jie išsimiegos ryte.

Ponia Andervud išgirdo virstelint priekines duris. Gasas su Storma šoko nuo minkštasuolio, ant kurio sėdėdami rytojaus pietums aižė pupas, ir nukūrė koridoriumi pasitikti tėčio. Ponios Andervud ausis pasiekė Stormos spygčiojimai „Tėti!“ ir Deivido juokas – jis tikriausiai ją pakėlęs suko. Susitikimas buvo linksmas. Ponia Andervud buvo girdėjusi gandų apie meilužę ir kad Miranda užtiko juos besiglaustančius šiltnamyje, bet ji nebuvo iš tų, kurie kiša nosį į kitų reikalus. Sprendžiant iš garsų, Deividas buvo laimingas kaip iš už medžio kyšantis jaunas mėnulis.

– Kaip laikosi mano berniukas? – paklausė jis lenkdamasis pataršyti Gasui plaukų. – Tu paaugai!

– Nepaaugau, – atkirto Gasas. – Tau reikia akinių.

– Esi teisus. Bet aš šiokius tokius įsitaisiau, kalbant perkeltine prasme, ir dabar matau jus kaip niekad puikiai. – Gasas suraukė nosį. Tėtis šnekėjo kitaip. – Eime paklausti, kada vakarienė.

Trijulė koridoriumi atžingsniavo į virtuvę, kur ponia Andervud šluostėsi rankas į prijuostę.

– Labą vakarą, pone Kleiburnai, – pasisveikino ji šypsodamasi. Jai ponas Kleiburnas visuomet atrodė gražuolis. Jis buvo numetęs svorio. Reikėtų šiek tiek atpenėti. – Kepu vištą su bulvėmis, – pranešė ponia Andervud galvodama, kad reikėjo į skardą įdėti dar keletą bulvių.

– Skaniai kvepia! Kada leisite mums valgyti?

Ji pasižiūrėjo į laikrodį, giliai įsirėžusį į mėsingą riešą.

– Po valandos. Pusę devynių.

– Gerai. Eime, vaikai, pasivaikščiokim lauke prieš vakarienę. Gaila veltui praleisti tokį puikų vakarą.

Gasas pažvelgė į seserį ir patraukė pečiais. Tėtis kalbėjo visiškai ne kaip tėtis.

Jie čiobrelių taku patraukė miško link.

– Ką veiksim, tėti? – paklausė Storma.

– Nežinau. Pažiūrėsim.

– Mes su Žanu Poliu karvelidėje įsirengėm būstą, – pasigyrė Gasas, bėgdamas pirmas jo parodyti.

Deividas, išgirdęs to vyro vardą, susiraukė.

– Neabejoju, – šaltai pasakė žiūrėdamas į Stormą, sekančią paskui brolį.

Žvalgydamasis po švelnioje vakaro šviesoje kvepiančius sodus jis pamatė, koks gražus vakaras. Spalvų buvo mažai, tik skirtingų atspalvių žalia ir balta. Ryškių spalvų stoka kaži kodėl ypač ramino, ir Deividas pajuto, kad įtampa, susikaupusi nuo tada, kai jis buvo užtiktas su Blaita, pamažu traukiasi, lyg švelnaus atoslūgio bangos neštųsi nuolaužas.

Vaikai trypčiojo apie karvelidę rodydami, kokią laužavietę susikrovė valgiui virti, kokią duobę išsikapstė lobiui slėpti. Deividas išvydo, kaip ant karvelidės krinta purpuriniai šešėliai, kaip balta virsta rožine, ir nustebo pamatęs pro vieną langelį pastogėje vidun purptelint balandžių porą. Jis užsikrėtė optimizmu, dvasią užliejo džiugesys, sakytum turėtų atsitikti kažin kas stebuklingo.

– Eime! Eime toliau, – ragino jis, žingsniuodamas ganyklos link.

Vaikai pasileido iš paskos. Deividui kažkas įspraudė delniuką ir jis jau manė išvysiąs šalia šokuojančią Stormą. Jo nuostabai, tai būta Gaso. Deividas nusišypsojo sūnui. Berniukas droviai šyptelėjo, tada nudūrė akis. Deividas jautėsi nevertas Gaso pasitikėjimo. Dar nebuvo įveikęs tiek kelio, kad nusipelnytų tokio kliovimosi.

Priėję ganyklą, kur Džeremis Ficherbertas laikė karves, jie perlipo per tvorą. Asilas Čarlis pakėlė galvą ir, išvydęs mažių, paliovė žiaumojęs žolę.

– Reikėjo Čarliui atnešti morką, – tarė Deividas.

Gasą užplūdo gėda. Storma ištiesė ranką.

– Eikš, Čarli, – pašaukė ji, bet asilas nė nekrustelėjo. Tik akylai juos stebėjo, visas įsitempęs, pasirengęs sprukti. – Nebijok, – toliau ragino mergaitė. – Tėti, kodėl jis neina? Šiaip gi prieina.

– Jis nepratęs prie manęs, – nutarė Deividas. – Eikš, Čarli.

Drąsinamai šypsodamasis jis ištiesė ranką. Jie ėjo artyn. Čarlis nežinojo, ko tikėtis. Žmonės atrodė gana draugiški. Gasas, ištraukęs delną iš tėvo rankos, kelnių kišenėje paieškojo mėtinio saldainio. Po pietų kaip tik buvo praplėšęs naują pakelį. Jis padėjo mėtinuką ant delno ir atkišo Čarliui.

– Te, Čarli. Aš tavęs neskriausiu.

Jis įsmeigė į asilą akis, taip tikėdamasis perduoti jam gerumą ir nuoširdumą. Gasas žinojo, kad gyvulys jo bijo, ir nieko nuostabaus. Juk jis buvo negeras, vaikydavosi Čarlį po ganyklą su pagaliu. Dabar Gasas jau gėdijosi to, kaip anksčiau elgdavosi. Anuomet jis buvo mažas, manė sau, mažas neišmanėlis. Dabar jau kur kas labiau suaugęs, žino, kad gyvių skriausti negalima, kad ir kokio jie būtų dydžio. Visi nusipelno pagarbos. To jį išmokė Žanas Polis.

– Nebijok, Čarli. Aš tavęs neskriausiu, daugiau niekuomet nebeskriausiu, – sumikčiojo jis tikėdamasis, kad tėvas nenugirs.

Asilas nedrąsiai ištiesė kaklą ir didelėmis aksominėmis šnervėmis pauostė Gaso ranką. Tokiam kvapui neatsispirsi. Čarlis atkišo lūpas ir įsiurbė saldainį. Storma net suspurdėjo iš džiaugsmo. Deividas įsisprendęs žiūrėjo, kaip Gasas ištraukia dar porą saldainių ir vieną duoda seseriai, kad ir ji galėtų pašerti Čarlį. Gasas pamažu susidraugavo su buvusia auka. Čarlis leido berniukui glostyti galvą ir murzinais pirštais kasyti platų snukį. Storma plekšnojo jam per kaklą ir traukė iš kailio vėlinius, kurie kabėjo ant nugaros tarsi veltinės kasytės.

– Jį reikia gerai iššukuoti, – pasakė ji. – Aš paklausiu Džeremio, ar galim jį išsivesti ir sutvarkyti.

– Gera mintis, – pritarė Gasas. – Galėtume jį pasivedžioti už virvės.

– Taip, ir šerti. Jis būtų mūsų augintinis.

– Manau, jam patiktų, – įsiterpė Deividas. – Mėtinukai akivaizdžiai patiko.

Gasas prisiglaudė Čarliui prie kaktos ir pašnibždėjo prašydamas atleisti. Tas, regis, suprato. Kvėptelėjo, suprunkštė ir pakarpė ilgomis ausimis. Kai jie per ganyklą patraukė į mišką, Čarlis sekė iki pat vartų ir ten pastovėjo vypsodamas, kol trijulė dingo tarp medžių. Gasas pralinksmėjo. Dabar jo praeities klaidos visiškai ištrintos. Atkutęs jis nukūrė tarp medžių išmintu taku, šokinėdamas per nukritusias šakas ir gervuoges. Storma ėjo su tėčiu, dairydamasi tarp lapų gyvenančių fėjų. Deividas svarstė, kodėl gi anksčiau nerasdavo laiko šitiems paprastiems malonumams. Žiūrėdamas, kaip saulėlydis svilina medžių viršūnes, kaip juos gramzdina į šešėlį, suprato, kad jo vieta čia. Čionai, su šeima. Kad ir kas buvo nutikę, jis už ją kausis.