Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Santa Montefiore

THE HOUSE BY THE SEA

Simon & Schuster Inc., New York, 2011

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1001-0

Copyright © Santa Montefiore, 2011

© Viršelyje panaudotos nuotraukos, „Shutterstock“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Renata Valotkienė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorė Marijona Treigienė

Viršelio dailininkė Deimantė Rybakovienė

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Mano brangiajam Sebagui,

su meile

Prologas

Toskana, 1966-ieji

Maža mergaitė stovėjo už įspūdingų juodų vilos „Magdalena“ vartų ir spoksojo į taką. Ilga kiparisų alėja skrodė vietovę, galop atsiremdama į tikslą – viliojamai spindinčius gelsvus rūmus. Vila atrodė ori ir iškili tarytum didi imperatorė: aukšti elegantiškos žalsvai mėlynos spalvos langai su langinėmis, puošni it karūna baliustrada virš fasado, žvilgančios tarsi šilkas sienos. „Magdalena“ priklausė kerinčiam ir nepasiekiamam pasauliui, koks būna tik pasakose.

Nuo ryškios Toskanos saulės ant tako gulė juodi šešėliai, ir mergaitei nosį kuteno saldūs sodo, tarpstančio karštyje, kvapai, kurių buvo prisigėręs oras. Ji avėjo sandalais, vilkėjo purvina paplūdimio suknele, o ilgi rudi plaukai, aplipę dulkelėmis ir šlapi nuo jūros vandens, draikėsi ant nugaros ir virš akių, rudų, nerimastingų ir degančių. Jos kaklą puošė pakabutis su Mergelės Marijos atvaizdu, kurį dovanojo motina, prieš pasprukdama su vyriškiu, sutiktu prie daržovių prekystalio Lakondos aikštėje. Kartu ji pasiėmė ir jaunesnįjį mergaitės broliuką.

Mergaitė dažnai atkakdavo prie „Magdalenos“ vilos. Užsikeberiodavo ant sienos, kurios dalis buvo nutrupėjusi ir todėl pažemėjusi, tad lengva užsiropšti, ir iš viršaus žvelgdavo į nuostabius sodus su akmeniniais fontanais, grakščiais skėtkėniais, marmuro statulomis, vaizduojančiomis elegantiškas damas ir pusnuogius vyrus, išsirietusius teatrališkomis ir geidulingomis pozomis. Mergaitei patikdavo svajoti, kad ji gyvena tenai, apsupta dieviškos grožybės ir prabangos. Įsivaizduodavo esanti jauna dama, vilkinti brangiomis suknelėmis, avinti tviskančiais bateliais, mylima motinos, kuri pina į plaukus kaspinus, ir tėvo, ją lepinančio dovanomis, mėtančio į orą ir sugaunančio stipriomis globėjiškomis rankomis. Ji ateidavo prie „Magdalenos“, kad bent trumpam užmirštų savo girtuoklį tėvą ir mažą butuką Romos gatvėje, kurį iš visų jėgų stengėsi užlaikyti švarų.

Smulkios jos rankutės sugniaužė strypus, ir ji įspraudė tarp jų veidelį, norėdama atidžiau žvilgtelėti į vaikinuką, kuris žingsniavo jos link, lydimas šuns mišrūno. Žinojo, kad jis lieps jai nešdintis, todėl stengėsi gerai jį apžiūrėti, tik tada ners šalin taku, besirangančiu iki pat paplūdimio.

Vaikinukas buvo išvaizdus, už ją daug vyresnis, šviesiais plaukais, nubrauktais nuo kaktos, malonaus veido. Jis nužvelgė ją blyškiomis linksmomis akimis, kurios, kai ji įsižiūrėjo geriau, pasirodė esančios žalios. Mergaitė stovėjo kaip įbesta, drąsindamasi iki paskutinės akimirkos nepakrutėti iš vietos. Pirštais apsivijo vartų virbus, ryžtingai sučiaupė lūpas, bet ją nuginklavo vaikino šypsnys; jo mina visai nepanėšėjo į žmogaus, kuris ketina ją išvaryti.

Jis susigrūdo rankas į kišenes ir ėmė pro virbus ją tyrinėti.

– Sveika.

Mergaitė neatsakė. Protas liepė jai bėgti, bet kojos neklausė. Ji vėpsojo negalėdama atplėšti nuo jo akių.

– Nori užeiti? – Vaikinuko kvietimas užklupo ją netikėtai, ir ji įtariai atsitiesė. – Matau, smalsauji.

– Aš tik ėjau pro šalį, – atsakė ji.

– Aha, moki kalbėti.

– Žinoma, moku.

– Iš pradžių tuo abejojau. Atrodei labai išsigandusi.

– Tavęs nebijau, jeigu taip pamanei.

– Na ir gerai.

– Aš tik drožiau kitur.

– Keista, mes čia gyvenam gana nuošaliai.

– Žinau. Buvau prie jūros. – Bent dabar ji sakė tiesą.

– Užklydai pasižvalgyti?

Užsiminus apie vilą, jos veidas nušvito, o akys ilgesingai nukrypo į alėją.

– Čia labai gražu, tai ir patraukė mano dėmesį.

– Tada užeik, pavedžiosiu po sodus. Namiškių nėra, esu vienui vienas. Malonu su kuo nors pasišnekėti.

– Nežinau…

Jos akys darsyk patamsėjo, bet jis jau atvėrė vartus.

– Nebijok. Nepadarysiu tau nieko bloga.

– Aš ir nebijau, – atšovė ji. – Galiu ir pati savimi pasirūpinti.

– Neabejoju.

Mergaitė žengė vidun, ir jis uždarė vartus. Ji stebėjo, kaip jis juos užrakina, ir širdį nusmelkė nerimas. Bet vėl pažvelgė į vilą ir baimę pamiršo.