Санта Монтефиоре: Namas prie jūros

– Na ką gi, jei to tinkamo žmogaus neatsiras, mes jį sumedžiosim.

Marina sunėrė pirštus.

– Klementinos nuomone, tai blogas skonis.

– Ji jauna.

– Nemandagi ir neišauklėta.

– Nepaisyk jos. Klementina nori tave suerzinti, išvesti iš kantrybės.

– Tada nesusmegsiu kaip suflė. Vis dėlto ji turėtų mane šiek tiek gerbti. Esu jos pamotė. – Marina ūmai nusigręžė – tas žodis skambėjo it užgaulė.

– Nori, kad su ja pasišnekėčiau?

– Ne. Duok jai ramybę. Turbūt nesu labai gera pamotė.

– Tu stengiesi, brangioji. Žinau, stengiesi iš visų jėgų, ir esu tau labai dėkingas. Padėtis nepakenčiama, – pasakė jis, ir staiga oras apsunko nuo žodžių, kuriuos buvo per skaudu ištarti.

– Nebekalbėkim apie tai, – ramiu balsu paprašė Marina. – Grėjau, bet kurią minutę turi pasirodyti Elizabeta ar kaip ji ten vaidinasi, ir aš nenoriu atrodyti įsitempusi.

– Tu atrodai gerai.

– Tik tau.

– O kam dar tai rūpi?

Jos mina sušvelnėjo.

– Tu mano pusėje, Grėjau.

– Visada, mieloji.

Prie durų nesmagiai muistėsi Šeinas, dėdamasis negirdįs jų pokalbio. Jis atgalia ranka nusišluostė didžiulę nosį ir sukluso, nes lauke po padangomis vėl sugurgždėjo žvyras. Dženiferė paliko Rouzę prie registratūros stalo, žengė prie lango ir prispaudė nosį prie stiklo, ketindama įvertinti, ko verta ši kandidatė.

2 Romanų seriją apie Raflsą, džentelmenišką vagį, gyvenusį Londone XIX a., parašė anglų poetas ir rašytojas E. W. Hornungas (1866–1921). (Čia ir toliau vert. past.)

2 skyrius

Elizabeta Pembridž-Hjuz buvo itin išvaizdi moteris. Aukšta, liekna, grakšti, dailių aristokratiškų bruožų, porcelianine oda ir švelnių mėlynų akių. Geriausias rafinuoto menininko įsikūnijimas. Marina paspaudė moteriai ranką ir nustebo, kokia ji šalta.

Tada nusivedė viešnią į terasą, pakeliui abi stabtelėjo pasigrožėti citrinmedžiais, augančiais dėžėse, ir vynmedžiais, kurių šakelės kopė grotelėmis, o ūseliai kabinosi į stiklines lubas kaip kokie mieli aštuonkojai. Elizabeta negailėjo pagyrų, jai pro akis nepraslydo jokia smulkmena, ir Marina lengviau atsikvėpė – pagaliau rado tinkamą dailininkę.

Jiedvi atsisėdo lauke prie vieno iš apskritų stalų, tarp didžiulių terakotinių vazonų su rozmarinais ir netrukus sužydėsiančiomis levandomis. Elizabeta sukryžiavo kojas, pečius apsigobė blyškios alyvų spalvos kašmyro šaliu, nes dvelkė šaltas vėjas. Šviesiuose nedažytuose jos plaukuose, surištuose į uodegą, bolavo žilos sruogelės, o kelis išslydusius palaidus kuokštelius žaismingai kedeno vėjas. Ji nebuvo gražuolė, bet veidas išdidus, ir tai traukė dėmesį.

– Ar neprieštarausit, jei užsirūkysiu?

Marina nepakentė rūkalių, todėl šiek tiek nusivylė. Bet Elizabeta paklausė taip mandagiai, žodžius bėrė taip nepriekaištingai, kad Marina nusprendė jai nedrausti. Juk tobulų žmonių nėra, tiesa?

Elizabeta ėmė raustis rankinėje ieškodama cigarečių ir žiebtuvėlio. Tai mažumėlę užtruko, ir per tą laiką Marina viešniai užsakė žolelių arbatos, o sau – vaisių sulčių. Galų gale ilgi Elizabetos pirštai iš rankinės ištraukė pakelį „Marlboro Light“. Įsispraudusi cigaretę tarp plonų lūpų, prisidegė ją ir atsuko vėjui nugarą.

– Kokia nuostabi vieta, Marina, – tarė, pro lūpų kamputį išpūsdama dūmus. – Jūra įkvepia.

– Turiu nuolat būti netoli jūros, – atsakė Marina, liūdnas akis įsmeigdama į tviskantį vandenį. – Ji visada buvo pastoviausias dalykas mano gyvenime.

– Pritariu. Glosto sielą. Sykį keliavau su garsiu aktoriumi, kurio pavardės neminėsiu. Jis medituodavo prie jūros. O aš buvau lyg ir jo kelionės dailininkė. Man jis buvo įkvėpimas. Mėginau medituoti ir pati, bet mano protas perdėm įsitempęs. Negaliu jo nuramdyti.

– Ar daug keliaujate dirbdama?

– Nuolat. Lydėjau po visą pasaulį karalius, karalienes ir princus. Tiesą sakant, man labai sekėsi.

Marina pasijuto nesmagiai. Ji mąstė gan blaiviai ir suprato, kad kviestinio dailininko vieta „Polzanse“ nėra itin graibstoma, bet jei Elizabeta Pembridž-Hjuz pratusi tapyti karalius, ji, aišku, nė neketins vasaroti Dokombe-Devliše, senas ponias mokydama piešti už nemokamą kambarį ir valgį.

– Kaip įdomu, Elizabeta. Papasakokite, kokius karalius, karalienes ir princus teko tapyti? Labai norėčiau išgirsti jūsų istorijas.

Elizabeta sučiaupė lūpas.

– Na, reikalas tas, kad… Jei koks privilegijuotas žmogus pakviečiamas keliauti į užsienį su tokiais svarbiais asmenimis, jis privalo tylėti kaip žuvis. Esu tikra, kad suprantate, ką turiu omeny. – Ji suprunkštė išpūsdama dūmus pro šnerves. – Gal, kai susipažinsim artimiau, keliais perliukais ir pasidalysiu.

– Žinoma.

Marina ūmai suabejojo, ar toji moteris turi kokių perliukų. Jos nuotaika ėmė bjurti.

Į terasą išėjo Grėjus.

– Štai ir mano vyras, – dėkinga nusišypsojo jam.

Elizabeta nužvelgė Grėjų – stotą, plačius pečius, vešlius garbanotus plaukus, geraširdį veidą. Jis nepaprastai patrauklus, dingtelėjo jai. Akivaizdu, intelektualas ir kilnus, visi tai patvirtins.

– Malonu susipažinti, – energingai ištarė ji ir padavė ranką.

– Pamaniau, ateisiu ir prisidėsiu prie jūsų, – pasakė Grėjus, spausdamas jai ranką. Laibi moters pirštai buvo šalti, o spustelėjimas silpnas. – Ar jums čia nešalta?

– Visai ne, – atsakė Elizabeta. Jis prisitraukė kėdę ir atsisėdo. Padavėjas nuskubėjo į virtuvę atnešti Grėjui kavos. – Mudvi tik šnekėjomės, kad labai gera žvelgti į jūrą.

– Tikrai, vaizdas įspūdingas.

– Norėčiau jį nutapyti.

– Gal ir nutapysit, – pasakė Grėjus. Tada jo akys susidūrė su žmonos akimis, ir iš jos minos jis suprato, kad Elizabeta Pembridž-Hjuz čia neapsistos ir nieko netapys.

– Na, ir kokios gi tos kviestinio dailininko pareigos?

Marina pilve pajuto pažįstamą maudulį, suveikus vidiniam signalui, kuris niekada neapgaudavo. Ji jau nebenorėjo, kad Elizabeta Pembridž-Hjuz apsigyventų viešbutyje ir visą vasarą girtųsi pažintimis su garsiais žmonėmis. Ir vėl ji sumojo turinti ko nors griebtis, kad nepasirodytų nemandagi.

– Pernai buvom pasikvietę žavų vyriškį, gyveno pas mus tris mėnesius ir viešbučio svečius mokė tapyti. Mėgstu svečiams pasiūlyti ką nors kitoniško.

– Kokia puiki mintis. Apylinkės čia išties tapybiškos.

– Ir aš taip manau. Aną vasarą piešti mus mokė Polas.

– Ir jus? – Atvykėlės klausimas buvo skirtas Grėjui.

– Manęs ne, aš nesu menininkas. O Marina piešė, ar ne, brangioji?

– Taip, bet ir aš nesu gabi dailei. Tiesiog buvo įdomu pabandyti. O jis pasirodė labai mielas žmogus, smagu, kad gyveno pas mus visą vasarą. Jam išvažiavus ilgėjomės, nes buvo tapęs šeimos nariu.

– Ir aš tokia būsiu. Labiau už viską mėgstu pasiraitoti rankoves ir imtis veiklos. Ei, visi, marš ant denio!

– Taip, žinoma, – linktelėjo Grėjus. Moters nuoširdumas jam kėlė juoką.

Padavėjas patiekė kavą kartu su žolelių arbata ir stikline greipfrutų sulčių.

Elizabeta padėjo cigaretę į peleninę.

– Dabar leiskit jums šį tą parodyti. – Ji pasikuitė rankinėje ir ištraukė juodą nuotraukų albumą. – Deja, mano kūriniai dideli, tad nesivežioju. Keli paveikslai kabo karališkuose dvaruose, todėl vargu ar būtų įmanoma pasiskolinti. Šis albumas padės jums susidaryti nuomonę apie mano paveikslus. – Ji padavė albumą Grėjui. Marina pasislinko su kėde arčiau ir bakstelėjo vyrui alkūne. – Man labai sekasi tapyti žmones, – tauškė Elizabeta. – Suprantat, viena yra žinoti, kaip tapyti, bet visai kas kita – kaip mokyti tų dalykų. Nesunkiai susidoroju ir su tuo, ir su tuo.