Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

Grėjus niūktelėjo žmonai į nugarą.

Jie peržiūrėjo nuotraukas – nufotografuotus anglimi pieštus arklių eskizus, aliejiniais dažais tapytus natiurmortus. Be jokios abejonės, Elizabeta buvo talentinga. Tačiau jos darbai toli gražu nedvelkė ta nuoširdžia Baltazaro Baskobalenos melancholija ir paslaptingumu. Moteris buvo itin gabi, bet jai stigo dvasingumo.

– Jūs labai talentinga, Elizabeta, – pasakė Marina, stengdamasi kalbėti kuo džiugiau.

– Ačiū. Jei ką myli, tai, regis, ir atsiskleidžia, argi ne?

– Taip, iš tikrųjų, – pritarė Grėjus, bet Marina paveiksluose neįžvelgė nieko, kas bylotų apie tapant jaučiamą malonumą.

Surūkiusi vieną cigaretę Elizabeta prisidegė kitą. Kai gurkštelėjo arbatos, Marina ūmai pastebėjo, kaip suglebo jos veidas. Nūnai prieš ją sėdėjo sena, liūdna moteris, tarsi aktorė, pavargusi vaidinti. Mariną nusmelkė gailestis, bet ji nekantravo kuo greičiau atsikratyti viešnios.

– Ji baisi, – pasakė vyrui, kai Elizabetos automobilis nurūko įvaža.

– Kol randi savąjį princą, tenka pabučiuoti daug varlių. Tikriausiai tą patį galima pasakyti ir apie tavo dailininkus.

– Nejaugi, Grėjau? Tau juokinga, ar ne?

– Aš smaginuosi.

– Na, bent vienam iš mūsų linksma.

Jis apglėbė ją ranka ir meiliai priglaudė prie savęs.

– Brangioji, tik neprarask humoro jausmo. Pasaulis pilnas nuostabių žmonių – ir nuostabiai atkarių, ir nuostabiai malonių. Elizabeta Pembridž-Hjuz – tikra šelmė.

– Jei manęs nekamuotų rūpestis, aš irgi pasidžiaugčiau.

– Nėra ko nerimauti. Galų gale viskas išsispręs. Manyk, kad taip tyrinėji žmogaus prigimtį.

Ji išsišiepė.

– Ir iš to darau išvadą, kad ir Dievui nestigo humoro.

Grėjus nusikvatojo.

– Taip, bet kai Jis kūrė tave, turbūt buvo labai rimtas.

Marina nebeištvėrė, taip pat prapliupo juoktis.

Vidurdienį į vestibiulį įžengė Harvis Davkotas, užkietėjęs viengungis, seniai dirbantis Grėjui ir Marinai. Be to, jis buvo paskutinio ir paties neturtingiausio Somerlando kunigaikščio ir kunigaikštienės dvaro valdytojas. Septyniasdešimt penkerių vyras, visada su ta pačia tvido kepuraite ir žydru kombinezonu, daugiausia dirbdavo lengvus atsitiktinius darbus, kuriuos jam pavesdavo Marina. Nuolatinius svečius džiugino, kad jis triūsdamas sukiojasi aplinkui, trykšdamas neišsenkamu optimizmu ir žavesiu. Harvį mylėjo visi, jis buvo tapęs neatskiriama viešbučio dalimi, kaip plytos ir cementas, iš kurių pastatytas šis namas, o Marina tiesiog nebegalėjo išsiversti be to išmintingo senuko. Jis šluodavo lapus, pintines prikraudavo malkų, lopydavo vamzdžius, keisdavo perdegusius elektros saugiklius ir stogo čerpes, remontuodavo prakiurusias lubas, tinkuodavo ir dažydavo, kai reikėdavo ką nors padailinti. Harvis mokėjo daryti viską, o plušėjo su dvidešimčia metų jaunesnio žmogaus energija. Jis buvo stiprus, liesas, bet raumeningas, retėjančiais žilais plaukais, pailgo geraširdiško, nuolat besišypsančio veido, kurį vagojo gilios juoko raukšlės. Jo akys žibėjo bylodamos apie žvitrų protą ir pastebėdavo mažiausią smulkmenėlę. Harvis trykšte tryško geru ūpu.

Jis atėjo kaip tik tuo metu, kai Elizabeta Pembridž-Hjuz sėdo į savo reindžroverį ir išrūko iš kiemo.

– Dar viena nugalėtoji!

– Ak, Harvi, kaip gerai, kad grįžot! – sušuko Marina jausdama, kaip maloni ramybė nuveja abejones. – Kad jūs žinotumėt, su kokiais žmonėmis šnekėjausi šiandien. Su piratu ir su būtybe, kuri gyrėsi pažįstanti daugybę garsenybių. Jei ir trečias pokalbis bus šitoks, nežinau, ką darysiu.

– Lauksit kito tinkamo žmogaus.

– Manote, toks atsiras?

– O taip, atsiras. – Harvio žodžiai guodė ir ramino.

– Kaip jūsų mama? Atleiskit, esu taip įsisukusi į veiklą, kad pamiršau paklausti.

Ji uždėjo plaštaką jam ant rankos. Pablogėjus Harvio motinos sveikatai, devyniasdešimt aštuonerių senolė buvo įkurdinta prieglaudoje. Harvis labai mylėjo motiną ir lankė tris kartus per savaitę.

– Pakenčiamai. „Saulės slėnio“ slaugos namai niūrūs, bet mudu su sūnėnu Stivu ją linksminame ir kaip galėdami rūpinamės. Ji labai nervinasi, kad Stivas nusipirko nenaują jaguarą. Gražus automobilis. Murkia lyg didžiulė katė. Sūnėnas atlėkė juo į slaugos namus, ir mama buvo išvežta į lauką, kad galėtų gerai apžiūrėti automobilį.

– Apie Stivą man dar nepasakojot. Nė nežinojau, kad turite sūnėną. Regis, jam puikiai sekasi.

– Taip. Gyvena didžiuliame name už Salisberio, pilname gražių daiktų. Suprantat, jis kolekcininkas. Nustebtumėt pamačiusi, kokių daiktų turi. Mano brolis Tonis niekada daug neuždirbdavo, bet vaikis Stivas visai kitoks. Jis labai dosnus: jei tik paprašyčiau, paskolintų man tą jaguarą. Atšvilpčiau juo čionai ir puikuočiausi.

Marina nusijuokė.

– Jūs – prie prašmatnaus automobilio vairo? Šitai norėčiau pamatyti.

– O aš norėčiau išvysti jūsų miną, kai juo pavėžinsiu! – Jis pražiojo plačią burną ir širdingai nusikvatojo.

– Man tai patiktų, Harvi. Jau daugybę metų nesu sėdėjusi gražiame sportiniame automobilyje. – Staiga Marina surimtėjo. – Ar šį rytą girdėjot naujieną?

– Taip, žinoma. Jis panašus į Makavitį, Paslaptingąjį katiną.

– Iš tikrųjų, Harvi…

„Makavitis – paslaptingas katinas, vadinamas Slaptąja Letena, jis – nusikaltėlių karalius, visai nepaisantis įstatymų.“3

Harvis išspaudė šypsnį, ir tai vėl privertė ją nusišypsoti.

– Visai nejuokinga, Harvi.

– Man nepatinka, kai jūs tokia susirūpinusi.

– Bet aš tikrai nerimauju, Harvi. Turim būti budrūs ir tikėtis, kad jis nenusitaikys į mus. Palyginti su tais namais, kuriuos jis iki šiol apvogė, mes esam labai maži, todėl viliuosi, kad mus jis aplenks.

– Manau, aplenks. Juk čia nėra ko vogti.

– Taigi. Tiesą sakant, nieko vertingo.

– Na, tokiu atveju meskit jį iš galvos.

– Tik tada, kai jį sučiups policija.

„Į neviltį įvarė Skotlandjardą, jo ieško daug kietų vyrukų, bet vos atidumia nusikaltimo vieton, o Makavitis jau pasprukęs!“

– Harvi, regis, jums tai visai nerūpi, ar ne?

– Rūpinsiesi ar ne, jam tai nesutrukdys įsigauti į „Polzansą“.

– Ir kas tada?

– Stovėsiu lauke, atstatęs šautuvą.

– Kažin, ar jausiuosi saugiau, kai mosuosit šautuvu, Harvi. Mums reikia kai ko daugiau.

Jis pasikasė smakrą.

– Šuns?

– Juk žinot, kad namie neleidžiu laikyti šunų.

– Jei turėtumėt bent vieną, būtų saugiau. Katinai, panašūs į Makavitį, nemėgsta vogti tenai, kur yra šunų.

Ji nusisuko ir sukryžiavo rankas.

– Šuns nepakęsčiau. Ne, ir tiek…

– Šunys – labai draugiški padarai.

– Suprantu… bet ne, negalėčiau…

– Tada sugalvosim ką nors kita, – nuramino jis.

Ji lengviau atsiduso ir nusišypsojo.

– Taip, būkit toks malonus ir sugalvokit. Tiks bet kas, tik ne šuo.

Trečias ir šiandien paskutinis kandidatas į dalininkus atkeliavo vėlai vakare. Nerišliai vapantis universiteto diplomantas, puošeiva, apsitempęs džinsais, smėlio spalvos velvetiniu švarku, ilgais šviesiais plaukais ir kūdikio veidu. Atrodė taip, lyg būtų ką tik baigęs mokyklą. Pūtė vėjas, todėl arbatą jie gėrė oranžerijoje. Jis pasakojo Marinai apie save, o ji stengėsi susikaupti ir apsimesti, kad jai įdomu. Harvis, atėjęs į terasą pataisyti klibančio stalo, pagavo jos žvilgsnį ir juokingai išsiviepė. Jai nereikėjo jo pritarimo, bet buvo malonu žinoti, kad jis ją palaiko. Taigi ir Džordžas Kviglis čia nevasaros.