Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

Kai įlėkė į kontorą ir burbtelėjo atsiprašydama, kad vėluoja, buvo gerokai po dešimtos. Silvija Helvin, smarki raudonplaukė išsiskyrusi moteris didžiulėmis krūtimis, kurios veržėsi išsprūsti iš po aptempto megztinio V formos iškirpte ir šilkinio šalikėlio, ranka pridengė telefono ragelį ir plačiai išsišiepė.

– Nepanikuok, mieloji, šįryt abu susitinka su klientais. Kontoroje mes vienos. Būk gerutė, atnešk man kavos su pienu. – Ji kilstelėjo pirštus skaisčiai raudonais nagais ir kimiai nusikvatojo. – Ei, Fredi, tu tikras blogiukas. Elkis gražiai, kitaip vėl pliaukštelėsiu.

Klementina nukėblino į „Juodosios pupelės“ kavinę. Kai grįžo, Silvija vis dar plepėjo telefonu, ragelį spausdama smakru ir petim, nes įnirtingai dildė nagus. Klementina tėškė prieš ją popierinį puodelį su kava ir nubloškė ant grindų savo rankinę.

– Bjaurus rytas? – padėjusi ragelį paklausė Silvija.

– Submarina kalbasi su dailininku.

– Ak, ieško kviestinio dailininko? Labai prašmatnu.

– Taip. Tik, deja, visai neprašmatnu. Pretenzinga.

– Argi tai svarbu, jeigu vyrukas patrauklus?

– Patrauklus? Kažin. Labiau panašus į svirduliuojantį piratą. Senas, dvokia ir aiškiai pamišęs. Stinga tik laivo.

Silvija atsargiai, kad nenusitrintų lūpdažis, siurbtelėjo kavos su pienu.

– Žinai, ji arba drąsi, arba kvaila, jei į namus kviečiasi visai nepažįstamą žmogų.

– Tai ne namai, o viešbutis. Pagaliau, juk toks jos verslas: kiauras dienas po namus pirmyn atgal maklinėjantys prašalaičiai. Šlykštu!

– Ne, kalbu apie vagystes. Vienas ilgapirštis jau pramintas Baflsu, džentelmenišku vagimi. Jis taikosi į tokius viešbučius kaip tavo tėvo, taip pat į didelius namus. Ar šį rytą neskaitei laikraščio?

– Dokombo-Devlišo laikraščio neskaitau.

– Daug prarandi. Tai tikras čionykščių žinių lobynas. Dedasi gan keisti dalykai. Tas vyrukas įsibrovė į didžiulį namą, esantį už Turlestouno, įsigavo vidun, kai visi miegojo, o išsėlino su daugybe grynųjų ir puikiu meno kūriniu. Įdomu tai, kad jis, regis, žinojo, kur viskas guli, tarsi būtų tenai lankęsis anksčiau ir apsidairęs.

– Iš kur jie žino, kad tai jis?

Silvija gūžtelėjo pečiais.

– Na, jis pasirašo Raflsu, vieno literatūrinio veikėjo, vardu2, be to, jis vyras. Todėl ir gavo Baflso pravardę. – Ji kimiai nusikvatojo. – Jau tie žurnalistai! Ir sugalvok tu man. Bet štai kas: jis nepaliko jokių įkalčių, tik raštelį, kuriame dailia, tvarkinga rašysena brūkštelėta: „Ačiū.“

– Turbūt juokauji!

– Negi kalbėčiau nerimtai apie tokį rimtą dalyką? – tramdydama juoką Silvija įtraukė skruostus. – Nesišaipau iš tavęs, mieloji Kleme. Kultūringas vagis! Tik pamanyk, vos prieš savaitę jis įsilaužė į „Palace“ viešbutį Turlestoune. Viliuosi, čionai neatsigrūs.

Klementina nusikvatojo ir klestelėjo ant kėdės.

– Tiesą sakant, man vis tiek, jeigu jis įsigaus į „Polzansą“ ir nušvilps visus vertingus Submarinos paveikslus. Tas vagišius padarytų man paslaugą, jei kartu su grobiu pasiimtų ir ją .

– Tu nesąžininga ir šališka. Man patinka ta moteris. Ji žavi.

– Pigus žavesys.

– Nebūk snobė.

– Ir nesu. Man nesvarbu, iš kur kilę žmonės, jeigu jie mieli.

– Ji – čionykštė kaip ir aš.

– Gerai jos nepažįsti. Stengdamasi laikytis gerų manierų, ji taip neriasi iš kailio, kad beveik negirdėti jos gimtosios kaimiškos tarsenos. – Klementina sukikeno. – Bėda ta, kad ji galų gale prašneko su labai keistu, nei šiokiu, nei tokiu akcentu, todėl kartais tikrai pagalvotum, kad yra užsienietė!

– Tu jai per daug griežta, Kleme. Taip, ji turi keistenybių, bet turėtum būti jai atlaidesnė.

– Ji manieringa. Nemėgstu žmonių, kurie dedasi esą tuo, kuo nėra. Jai reikėtų liautis vaidinti kilmingą damą.

– Sakai nesanti snobė, Klementina, bet elgiesi, lyg tokia būtum, – pyktelėjo Silvija. – Ką tau davė puikus išsilavinimas? Ogi slyvą, kurią vadaloji burnoje, ir pranašumo jausmą. Dirbi su manimi toje pačioje kontoroje, bet uždirbi kur kas mažiau. Verčiau tavo tėvas būtų pataupęs tuos pinigus už mokslą.

– Nenorėjau tavęs įžeisti, Silvija. Tiesiog ji – mano pamotė. Man regis, ji ne pora mano tėvui, tik tiek. Vienas pats jis geriau tvarkytųsi. Juk Londone buvo klestintis advokatas. Po šimts, kas jį čionai atvijo ir paskatino vadovauti viešbučiui?

– Jo žmona.

– Ir aš taip manau. O jei būtų įsitvirtinęs tenai, dabar jau būtų teisėjas.

– Gal jis nesiveržė būti teisėju? Gal jį tenkina tai, ką pasirinko? Kad ir kaip ten būtų, savo pamotės tu nepamilsi. Net jeigu ji būtų gimusi karaliaus dukterimi, vis tiek blogai apie ją manytum.

– Tikriausiai ji norėjo to namo, nes jo šeimininkas buvo Somerlando kunigaikštis. Ji įsikūrė buvusiame kunigaikštienės darbo kambaryje ir jaučiasi esanti labai svarbi. Tėtis stovi ant aukštesnio socialinio laiptelio nei ji, todėl stebiuosi, kad jai pavyko jį nugriebti.

– Ji graži. Jos akys paslaptingos ir liūdnos.

– Patikėk manimi, jai nėra dėl ko liūdėti. Ji turi viską, ko kadaise troško, ir tai gavo vien manipuliuodama.

– Tada turėtum sekti jos pavyzdžiu ir sumaniai naudotis savo grožiu.

– Kad aš negraži.

Silvija papurtė galvą ir meiliai šyptelėjo.

– Graži, kai šypsaisi.

Marina atlėgusia širdimi žiūrėjo, kaip Baltazaro automobilis springdamas išsuka iš įvažos. Grėjų ji rado čia pat, bibliotekoje, užsilipusį ant kopėčių ir ieškantį knygos, kurią ketino paskolinti brigados generolui. Prieš penkerius metus mirė generolo žmona, ir nuo tol jis kas rytą pusryčiaudavo „Polzanse“, gardžiuodamasis kiaušiniais ir skrudinta duona.

– Ak, brangioji, – tarė Grėjus. – Pokalbis buvo nesėkmingas?

Ji kilstelėjo rankas ir teatrališkai įkvėpė.

– Niekaip negalėjau jo atsikratyti. Dabar mano kabinetas dvokia kaip bendrabutis benamiams, o juk netrukus turėsiu šnekėtis su kitu kandidatu.

– Gal pasėdėk lauke? Graži diena.

– Jei man patiks Elizabeta Pembridž-Hjuz, tada ir pasėdėsiu. Bet jei paaiškėtų, kad ji pamišusi, teks kalbėtis slapta, kad neišgąsdintų mūsų svečių. Uždegiau kvapią žvakę, tačiau abejoju, ar kambarys greitai išsivadės.

– O man pasirodė, kad tas žmogus tau patiko. Juk keistuolius tu mėgsti.

Ji nenorom šyptelėjo.

– Tik ne pajuodusiais dantimis, klaikiai dvokiančius, ilgais riebaluotais plaukais ir juokingais drabužiais!

Jis nusiropštė nuo kopėčių.

– Tu stebini mane.

– Mėgstu keistuolius, kurie man įtaiko . Tokius, kurie kvepia žaliosiomis citrinomis, dėvi švarius marškinius ir valosi dantis.

– Oho! – Grėjus kilstelėjo antakį. Paskui pabučiavo ją į kaktą. – Juk turi būti smagu, Marina. Šiaip ar taip, tu pati tai sumanei. Mėgaukis.

– O jei nerasiu tinkamo žmogaus?

– Kviestinis dailininkas tau nebūtinas.

– Bet vis tiek susirasiu. Mums reikia tokio, kuris viešbutį padarytų išskirtinį, pritrauktų žmonių. Pats žinai, kokie sunkumai užgriuvo. Turime sugalvoti, kaip padaryti, kad mūsų verslas klestėtų, kitaip ištiks finansinė krizė. Mes neuždirbam pinigų, Grėjau. Atvirai šnekant, tie pinigai gaunami per kraują. Tik pagalvok, pusė žmonių, atvykstančių čionai vasarą, atvažiuoja tapyti. Mano ponios iš Londono užsisakė viešbutį vienai birželio savaitei tik todėl, kad nori vėl patirti tą patį malonumą kaip pernai. Kuriu gerą vardą, kuris trauktų žmones metai po metų.