Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

Kai suskretę jo drabužiai prisilietė prie blyškiai žalio šenilo, kuriuo buvo aptraukta sofa, ji susiraukė, klestelėjo į krėslą ir atgręžė veidą į pravirą langą. Nuo jūros pūtė brizas, maloniai dvelkė nupjauta žole ir ozonu, tolumoje ošė vandenynas, graudžiai klykavo kirai, sukantys ratus vėjyje. Jai susopo širdį – troško nulėkti į paplūdimį ir pabraidžioti vandenyje, brizui plaikstant plaukus. Nenoromis prisiminė svečią. Akivaizdu, Baltazaras Baskobalena „Polzanse“ nevasaros, bet išprašyti žmogų dera mandagiai.

– Baskobalena – labai graži pavardė. Ispaniška?

Marina susizgribo, kad dailininkas dėbso į ją taip, jog net žandikaulis atvipo, tarsi iki šiol nebūtų regėjęs moters. Nors langas buvo atdaras, kambary jau spėjo pasklisti sudvisęs neprausto kūno kvapas. O, kad Hetera greičiau atneštų kavos! Bet Šeinas tikriausiai vis dar šlaistosi vestibiulyje ir su kitais viešbučio darbuotojais apšnekinėja svečią. Marina vylėsi, kad niekas iš svečių nepastebėjo dailininko.

– Gal kitados mano šeimos istorijoje ir šmėžavo ispanai, – atsiliepė atvykėlis. – Bet šiaip esame tikri Devono gyventojai ir tuo didžiuojamės.

Marina abejodama kilstelėjo antakius. Vyro oda ir akys buvo tamsūs kaip ispano. Kai jis išsišiepė, atsidengė rudi išgedę dantys, kaip jūrininko, sergančio skorbutu.

– Baltazaras. Knygos veikėjo vardas.

– Mano motina turėjo gyvą vaizduotę.

– Ar ji taip pat buvo dailininkė?

– Ne, bet svajoklė, amžiną jai atilsį.

– Tad papasakokit, Baltazarai, ką tapote?

– Laivus, – atsakė jis ir pasilenkė norėdamas atversti aplanką.

– Laivus, – pakartojo Marina, mėgindama kalbėti taip, kad jos balse būtų girdėti šioks toks susidomėjimas. – Kaip įdomu. Bet ir nieko stebėtina, – pridūrė linksmai, turėdama omeny piratišką atvykėlio išvaizdą.

Ponas Baskobalena nesuprato jos užuominos.

– Mane laivai traukė nuo tada, kai dar buvau berniūkštis.

– Užaugot jūroje?

– Taip. Kaip ir mano tėvas, ir senelis. – Jo dėmesį patraukė keli paveikslai, kabantys ant sienos. – Šitie peizažai geri. Ar jūs kolekcininkė, ponia Turner?

– Deja, ne. Ir netapau. Tik žaviuosi tokiais žmonėmis kaip jūs. Taigi apžiūrėkim jūsų darbus.

Jis ištraukė vieną piešinį su žvejų laivu audringoje jūroje. Marina akimirką užmiršo nuo vyro sklindantį dvoką ir keistas drapanas ir įsispoksojo į paveikslą.

– Gražu, – aiktelėjo pasislinkdama arčiau. – Jūs talentingas.

– Tada pažvelkit į šį. – Vyras entuziastingai ištraukė kitą piešinį. Mariną pribloškė ilgesingas žavesys, kurį skleidė tas piešinys. Senis buvo pripaišęs visokių laivų, ir karalienės Elžbietos I laikų flotilę, ir šiuolaikinių jachtų bei baržų. Vieni pavaizduoti auštant, tykiame vandenyje, kiti – šėlstančioje jūroje, šviečiant mėnesienai, bet visi iki vieno skleidė jaudinančią melancholiją. – Tapau ir aliejiniais dažais, bet tie paveikslai per dideli vežiotis. Jei norėtumėt, galėtumėt atkeliauti pas mane ir pamatytumėt pati. Gyvenu netoli Salkombo.

– Ačiū. Neabejoju, kad jie tokie pat puikūs kaip ir šitie piešiniai. – Ji nuoširdžiai pažvelgė į vyrą. – Jūs nepaprastai talentingas.

– Jei mokėčiau piešti žmones, nutapyčiau jus.

Marina stengėsi išvengti gašlaus jo žvilgsnio.

– Žmonių nepiešiat? – apsimetė nusivylusi.

– Ne. – Jis persibraukė delnu per retėjančius žilus plaukus, siekiančius paauksuotus palto antpečius. – Ir niekada nepiešiau. Nemoku deramai jų pavaizduoti, nuolat išeina panašūs į beždžiones.

– Kaip apmaudu. Suprantat, Baltazarai, man reikia dailininko, kuris išmokytų mūsų viešbučio svečius piešti bet ką, ne tik laivus ir beždžiones. Apgailestauju.

Žlugus viltims Baltazaras susigaužė. Kaip tik tuo metu pro duris įžengė Hetera su padėklu, ant kurio stovėjo sidabrinis kavinukas ir kapučino kava. Marina sužaibavo akimis nepatenkinta, kad Hetera taip užgaišo, o toji nuraudusi pastatė padėklą ant stalo. Marina tikėjosi, kad dailininkas tučtuojau atsisveikins, bet godžios jo akys įsmigo į imbierinius sausainius, o ūpas pasitaisė. Jis patogiau įsitaisė ant sofos, o ji nenoromis įpylė jam kavos ir pavaišino sausainiais.

Klementina įsėdo į raudoną „Mini Cooper“ ir siaurais vingiuojančiais keliukais nurūko į Dokombo-Devlišo miestelį. Po giedru žydru dangumi it margas skiautinys plytėjo miglos apgaubti žaliuojantys laukai. Nardė šelmeninės kregždės, ratais sklandė kirai, kartkartėmis priešais sutviksdavo mėlynas vandenynas, ties horizontu virstantis ūkanomis. Nors ir supama tokio grožio, Klementina netvėrė pykčiu.

Ji liūdnai spoksojo į pilką asfaltuotą kelią ir galvojo apie nelemtą savo dalią. Kaip norėtų vėl keliauti po Indiją, mėgautis laisve, kaip tuos trejus metus, ir privalumais, kuriuos teikia universiteto diplomas, užuot kas rytą ilgai kračiusis iki Dokombo-Devlišo ir plušusi sekretore pas beviltišką nuobodą poną Atvudą apsnūdusioje nekilnojamojo turto agentūroje, įsikūrusioje pagrindinėje gatvėje.

Kai tėvas pranešė nebeturįs pinigų nesibaigiančioms jos silpnybėms, Klementina buvo sukrėsta. Ji tikėjosi, kad nedirbs dar bent metus. Tėvas siūlė jai darbuotis viešbutyje. Brolis Džeikas jau buvo užsitarnavęs vadybininko pareigas, bet ji verčiau būtų mirusi nei savo pamotę vadinusi viršininke. Todėl tėvas rado jai darbo pusmečiui, kol pono Atvudo sekretorė Polė yra motinystės atostogose. Jeigu ištvers šešias savaites, įvyks stebuklas, mat ji ne tik nelabai gerai spausdino, bet ir buvo išsiblaškiusi, kliovėsi Silvija, pono Atvudo partnerio sekretore, vildamasi, kad ši nudirbs už ją didžiumą darbų. Klementina žinojo bandanti savo viršininko kantrybę, tačiau jis buvo skolingas jos tėvui už siunčiamus klientus, todėl mažai ką galėjo padaryti.

Gyventi Devone buvo nuobodu. Jeigu mama nebūtų buvusi prispirta parduoti namą Londone ir kraustytis į Škotiją, Klementina būtų susiradusi kur kas patrauklesnį darbą Čelsyje ir visus vakarus ūžusi su draugais „Boujis“ naktiniame klube. Deja, ji atsidūrė Devone, kuriuo bjaurėjosi ir neapkentė, nes daugybę vasaros atostogų praleido šaltuose paplūdimiuose, virpėdama ant uolų, kol jos brolis su tėvu gaudydavo krabus. Pamotė Marina mėgo rengti prašmatnias iškylas ir vesdavosi ją į paplūdimį rinkti kriauklių, bet Klementina visada spyriodavosi, nenorėdavo duoti jai rankos. Tai būdavo mažytis jos nepaklusnumo aktas. Šalia tos gražios būtybės, pavogusios tėvo širdį, ji nuolat jausdavosi nevisavertė. Puikiai matė, kaip nušvisdavo tėvo akys, kai jis žvelgdavo į tą moterį, tarsi žiūrėtų į angelą, ir kaip jo žvilgsnis prigesdavo sužiurus į ją , Klementiną, lyg ji būtų jiems kliūtis. Klementina neabejojo tėvo meile, tik Mariną jis mylėjo labiau.

Artėdama prie miestelio Klementina pastebėjo kažką juoduojant vidury kelio. Iš pradžių pamanė, kad tai senas batas. Sumažino greitį, o įsižiūrėjusi atidžiau suprato, jog tai ežys, palengva tursenantis per kelią. Užpakalinio vaizdo veidrodyje išvydo keletą iš paskos važiuojančių automobilių, bet jei nesustos, ežį tikrai sutraiškys. Gailėdama vargšo gyvūnėlio, patekusio į keblią padėtį, užmiršo apie savo saugumą. Staiga sustabdė automobilį, atlapojo dureles ir nuskuodė gelbėti ežio. Vyras, važiavęs iš paskos, piktai papypsėjo. Klementinai jis buvo nė motais, ji pasilenkė norėdama nunešti ežį nuo kelio. Tik, bėda, jis labai badėsi, o kailiuke knibždėte knibždėjo blusų. Pamačiusi priešais atlekiančius automobilius mergina minutėlę svarstė, ką daryti, paskui nusiavė batelius. Į vieną atsargiai įvarė gyvūnėlį ir nunešusi paleido žolėtame kelkraštyje. Patenkinta žiūrėjo, kaip ežys nutapsi į krūmus ir dingsta. Kol įsiropštė į mašiną, už jos ir priekyje nusidriekė automobilių vora. Važiuodama pro šalį Klementina dėkinga mostelėjo ir nusišypsojo vairuotojams, varstantiems ją tūžmingais žvilgsniais.