Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

Didžiulis taisyklingų proporcijų namas buvo vadinamas „Polzansu“. Jį 1814 metais pastatydino Somerlando kunigaikštis savo užgaidžiai žmonai Alisai, sirgusiai astma. Švelnus jūros oras turėjo palengvinti moters vargus. Kunigaikštis nugriovė seną statinį, atgrasią šešiolikto amžiaus plytų krūvą, ir, padedamas gabios žmonos, puikiai žinančios, ko nori, suprojektavo dabartinį namą. Iškilo rūmai, kuriuose jauteisi lyg erdviame užmiesčio name: sienos buvo apkaltos medžio plokštėmis, išklijuotos gėlėtais apmušalais, sumūryti židiniai, o dideli langai su pinučiais žvelgė į veją ir tolumoje ošiantį vandenyną.

Kunigaikštienė nepaprastai mėgo savo sodą ir vasaras leisdavo puoselėdama rožes, sodindama egzotinius medžius ir kurdama painų takelių labirintą, vingiuojantį per sodrią miškingą vietovę. Lauke, už savo darbo kambario langų, ji užveisė sodelį vaikams, ir jie čia augindavo daržoves ir gėles. Sodelį supo siauras negilus akvedukas, tad vaikai, kol mama rašydavo laiškus, galėdavo vandenyje plukdyti laivelius. Italija besižavinti kunigaikštienė apstatė terasą sunkiais terakotiniais puodais su rozmarinais ir levandomis, oranžerijoje pasodino vynmedžių, pratindama juos kopti grotelėmis, kad žemyn svirtų dulkėtos vynuogių kekės.

Kunigaikštienės palikuonys čia mažai ką pakeitė, bet daug ką patobulino, pasitelkę gabumus ir išlaidaudami rūpinosi šios vietovės grožiu. Paskui atslinko sunkūs laikai, ir 1990-ųjų pradžioje jie buvo priversti rūmus parduoti. „Polzansas“ virto viešbučiu. Jeigu Alisa būtų sulaukusi tos dienos, jai būtų plyšusi širdis. Tačiau jos palikimas nepražuvo, išliko ir beveik visi originalūs, rankomis ištapyti sienų apmušalai su paukščiais ir peteliškėmis. Kedrui, dengiančiam rytinę namo pusę, buvo bene penki šimtai metų, be to, dvaras puikavosi uždaru senoviniu darželiu, užveistu kur kas anksčiau, nei čionai atvykusi kunigaikštienė ėmė auginti rabarbarus ir avietes. Dvaras didžiavosi ir senutėliu sodininku, čia triūsiančiu nuo neatmenamų laikų.

Marina išgirdo, kaip lauke po automobilio ratais sugurgždėjo žvyras, ir nuskubėjo prie lango pirmame aukšte. Dirstelėjusi pro stiklą išvydo senutėlį „Morris Minor“, visą purviną, prikimštą drobių ir dažais aptaškytų apmušalų, drobes saugančių nuo dulkių. Priešais viešbutį sustojęs automobilis atrodė panašus į nusivariusį mulą. Marinai širdis suspurdėjo iš nekantrumo, ji greitomis apžiūrėjo save veidrodyje prie laiptų. Jai buvo kiek per penkiasdešimt, bet vis dar graži, nesuvytusi; regis, laikas tik vos vos palietė veidą ir nepaliko beveik jokių pėdsakų. Kvepiantys medaus rudumo plaukai bangomis vilnijo pečiais, akys buvo gilios, traukiančios žvilgsnį, dūminio kvarco spalvos. Neaukšta, smulkių kaulų, laibu liemeniu, bet gundomai plačiais klubais. Ji delnais palygino suknelę ir pašiaušė plaukus, vildamasi padaryti gerą įspūdį.

– Marina, brangioji, regis, atvyko dailininkas, pirmas atsišaukęs į tavo kvietimą, – žvelgdamas pro langą sušuko jos vyras Grėjus Turneris ir sukikeno pamatęs žvyru žengiantį senyvą vyriškį ilgu brokato paltu ir juodais bridžiais; nudrengtus jo batus puošė didžiulės žalvarinės sagtys, blausiai spindinčios pavasario saulėje.

– Vaje, kapitonas Hukas! – aiktelėjo Klementina, dvidešimt trejų metų Grėjaus duktė, kuri taip pat priėjo prie lango. Ji niekinamai suraukė nosį. – Nesuprantu, kodėl Submarina kiekvieną vasarą kviečiasi dailininką ir tas tampa mūsų išlaikytiniu? Kviestinis dailininkas – tai bent užgaida!

Grėjus apsimetė neišgirdęs nepagarbios pravardės, kurią jo vaikai buvo prikabinę pamotei.

– Marina išmano apie verslą, turi gerą uoslę, – atsakė nepiktai. – Pernai Polas Lokvudas sulaukė didžiulės sėkmės, jis labai patiko mūsų svečiams. Taigi, suprantama, ji įžvelgia naudą.

– Gal pamačiusi šį seną jūrų vilką apsigalvos?

– Manai, tarp savo daiktų jis slepia papūgą? – paklausė Grėjus žiūrėdamas, kaip senis nerangiai nutursena prie bagažinės ir ištraukia apšiurusį aplanką.

– Beveik neabejoju, tėti, o jo laivas tikriausiai prišvartuotas prieplaukoje. Gerai dar, kad vietoj rankos nestirkso kablys.

– Marina juo žavėsis. Jai patinka keistuoliai.

– Todėl ir ištekėjo už tavęs ?

Grėjus atsitiesė ir susikišo rankas į kišenes. Buvo labai aukštas, žilstelėjusiais garbanotais plaukais, pailgo jausmingo veido. Jis pažvelgė į dukterį ir krestelėjo galvą.

– Nepamiršk, kad paveldėjai mano genus, Kleme. Jei aš esu keistuolis, labai tikėtina, kad ir tu turi tą pačią ydą.

– Nemanyčiau, kad tai yda, tėti, – atšovė duktė. – Nieko nėra nuobodesnio už normalius žmones. Turėk omeny: gerų dalykų negali būti per daug, – pridūrė, kai dailininkas užtrenkė bagažinę.

– Jis čia! Kaip įdomu! – Marina atskubėjo prie lango, pro kurį spoksojo sutuoktinis ir podukra.

Klementina pastebėjo, kad išvydus pirmąjį kandidatą pamotės džiaugsmas priblėso, ir pajuto šiokį tokį pasitenkinimą. O kandžių suvarpytu paltu vilkintis senis svirduliuodamas jau artėjo prie durų, po pažastimi pasikišęs meno kūrinius.

– Dievulėli! – šūktelėjo Marina ir iškėlė rankas. – Kaip dabar bus?

– Trauktis per vėlu, brangioji. Verčiau kviesk jį vidun, kitaip gali išsitraukti kardą. – Marina maldaujamai, nevilties kupinomis akimis pažvelgė į sutuoktinį, bet šis tik papurtė galvą, nusijuokė ir dar giliau susigrūdo rankas į velvetinių kelnių kišenes. – Tai tavo sumanymas. Tau juk nepatinka, kai kišuosi.

– Gal abu su juo pasišnekėkim? – šypsniu mėgino suvilioti vyrą žmona.

– Ak ne, brangioji, jis visas – tavo.

– Tu tikras bjaurybė, Grėjau Turneri, – atkirto Marina, bet jos lūpų kampučiai kilstelėjo aukštyn. Ji atsistojo vidury vestibiulio, prie apskrito stalo su prašmatnia gėlių puokšte vazoje, o durininkas Šeinas Blekas jau vedė į kambarį seną žmogų, nešiną aplanku.

Nekreipdama dėmesio į linksmus veidus, susispietusius prie lango (Dženiferė, viena iš registratorių, ir padavėja Hetera radusios dingstį irgi trynėsi vestibiulyje), Marina šiltai nusišypsojo pirmajam kandidatui ir padavė ranką. Atvykėlio delnas buvo šiurkštus, nusėtas nuospaudų, po nagais įsiėdę seni dažai. Jis stipriai paspaudė Marinai ranką. Akimis ryte rijo ją su goduliu žmogaus, daugybę mėnesių plaukiojusio jūroje ir staiga praradusio amą.

– Kaip malonu, kad atvykot, pone Baskobalena. Eime į mano kabinetą, ten išgersim kavos ir šnektelėsim. O gal norėtumėt arbatos?

– Arba statinaitės romo, – tėvui šnipštelėjo Klementina.

Ponas Baskobalena atsikrenkštė.

– Juodos kavos be cukraus, ir prašau vadinti mane Baltazaru.

Jo baritonas išgąsdino Mariną ir ji krūptelėjusi atitraukė ranką. Akies krašteliu regėjo prunkščiančią podukrą, bet apsimetė jos nematanti ir išdidžiai pakėlė smakrą.

– Šeinai, pasirūpink, kad Hetera tučtuojau atneštų ponui Baskobalenai puodelį juodos kavos, o man kapučino.

– Bus padaryta, ponia Turner, – gniauždamas juoką atsiliepė Šeinas.

Paėmęs iš atvykėlio aplanką Šeinas per vestibiulį ir svetainę, kurioje grupelėmis sėdėjo viešbučio svečiai ir skaitė laikraščius, nusekė paskui Mariną ir atvykėlį iki gražaus žaliai dekoruoto svečių kambario. Už jo buvo Marinos kabinetas su langais į vaikų sodą, apleistą akveduką ir jūrą. Ji mostu paparšė Šeino padėti aplanką ant kavos stalelio, paskui nulydėjo akimis išeinantį ir uždarė duris. Tada pakvietė Baltazarą sėstis ant sofos.