Санта Монтефиоре - Namas prie jūros

– Gyveni čia?

– Ne nuolat. Šiaip gyvenu Milane, bet čia kasmet vasarojame.

– Tada aš tave mačiau.

– Tikrai?

Iš jaudulio, kad atsidūrė soduose, ji išdrąsėjo.

– Taip, šnipinėju nuo sienos.

– Ak tu, velniūkšte.

– Mėgstu žiūrėti į sodus. Žmonės man ne tokie įdomūs.

– Suteiksiu tau progą geriau viską apžiūrėti, nebereikės šnipinėti.

Ji pėdino šalia jo ir širdis tirpo iš malonumo.

– Ar visa tai iš tikrųjų tavo?

– Mano tėvo.

– Jei ši vila – jūsų vasarnamis, namas Milane tikriausiai karališkas?

Jis nusijuokė atlošdamas galvą.

– Jis didelis, bet karaliui būtų per ankštas. Vila didesnė. Kaime daugiau erdvės.

– Ji sena.

– Penkiolikto amžiaus. Ją pasistatė Medičių šeima, o suprojektavo Leonas Batista Albertis 1452 metais. Ar žinai, kas jis toks?

– Aišku, žinau.

– Kiek tau metų?

– Dešimt metų ir dešimt mėnesių. Mano gimtadienis rugpjūtį. Turbūt bus vakarėlis, nemažai svečių.

– Tai jau tikrai.

Ji nudelbė akis į žemę. Niekada nėra buvusi vakarėlyje. Mamos nebėra, todėl niekas nė neprisimins gimtadienio.

– Kuo vardu tavo šuo?

– Labanaktis.

– Keistas vardas.

– Jis benamis, vidurnaktį radau ant kelio. Mudu kaipmat susidraugavom, o pavadinau Labanakčiu, nes ta naktis, kai jį suradau, buvo gera.

Ji pasilenkė paglostyti šuns.

– Kokios jis veislės?

– Nežinau. Jame sumišę daug visokių veislių.

– Labai mielas. – Kai šuo palaižė jai veidą, sukikeno. – Ei, nurimk, šuneli!

– Tu jam patinki.

– Žinau. Mane mėgsta visi benamiai padarai.

Nes tu pati panaši į benamę, pagalvojo jis, žiūrėdamas, kaip ji rankomis apsivijo Labanakčiui kaklą ir priglaudė galvą prie šono.

– Įsitaisiau draugą, – pergalingai nusišypsojo mergaitė.

Jos gyvumas jį prajuokino.

– Ir ne vieną, o du. Eime.

Jie patraukė taku šalia kits kito, ir jos savikliova stiprėjo sulig kiekvienu žingsniu. Jis aiškino jai architektūros subtilybes, rodydamas savo išprusimą, o ji klausėsi žavėdamasi kiekviena smulkmena, mėgindama viską įsiminti, kad vėliau galėtų papasakoti savo draugei Kostancai. Vila buvo didesnė nei atrodė slapčia spoksant, kai medžių alėjos gale įžiūrėdavo tik centrinę dalį. Rūmai turėjo du sparnus, žemesnius už vidurinį pastatą, bet tokio pat pločio. Neįmantri klasikinių proporcijų vila dvelkė santūria didybe, nudažyta geltonais dažais atrodė linksma, patenkinta savimi, tarsi žinotų, kad jai visai nereikia stengtis būti gražiai. Mergaitei magėjo užeiti vidun, pereiti per kambarius ir dirstelėti į paveikslus, sukabintus ant sienų. Ji neabejojo, kad viduje dar nuostabiau negu lauke. Bet jis nusivedė ją už vilos, į anglišką parką, kurį puošė skulptūros, terakotiniai puodai su dailiai apkarpytais dekoratyviniais medeliais ir stiepėsi aukštos pušys, žemyn leidosi platūs akmeniniai laiptai. Ar ir rojuje šitaip gražu?

Pro vartelius sienoje vaikinukas įvedė ją į nuostabų sodą, kurį juosė apskrita akmeninė kolonada. Sodo puošmena ir pasididžiavimas buvo gražus fontanas, vaizduojąs undines, taškančias vandenį. Aplinkui vingiavo takas, šen bei ten apsodintas čiobreliais, o prie keturių tvarkingai nupjautų vejų su gėlynais, aprėmintų žemų gyvatvorių, stovėjo po geležinį suoliuką. Mergaitė kiek užgaišo, kol įstengė viską aprėpti, stovėjo įsispyrusi į sandalus, susigriebusi už širdies, nes dar niekada nebuvo regėjusi tokios grožybės.

– Tai mano mamos sodas, – pasakė jis. – Ji norėjo vietelės, kurioje galėtų niekieno netrukdoma skaityti ir nebūti šnipinėjama. – Vaikinukas pamerkė mergaitei ir vėl nusijuokė. – Turbūt esi labai prityrusi šnipė, kad pavyko čionai įsigauti.

– Kertu lažybų, tavo mama graži, – pasakė ji, mėgindama prisiminti, kaip atrodo jos pačios motina.

– Tikriausiai. Nors apie savo mamas taip nekalbama.

– O kur ji paprastai sėdi, kai skaito?

– Gal ant vieno iš tų suolelių prie fontano? Nežinau. Niekada neatkreipiau dėmesio. – Jis palengva žingsniavo tolyn. – Juk čia visai miela! – ūmai užsikrėtė mergaitės nuostaba.

– Įsivaizduoju, kaip sėdžiu čia, įsaulyje, klausausi sruvenančio vandens ir žiūriu į besiturškiančius jame paukščius.

– Čia ramu, tyku.

– Man labai patinka paukščiai. Šiame sode jų turbūt daug. Bet tikriausiai skiriasi nuo tų, kurie gyvena miestelyje.

Jis nusikvatojo.

– Man regis, šiame sode lakioja tie patys kaip ir Herboje.

– Ne, čia yra ir ypatingų. – Ji kalbėjo taip įtikinamai, kad jis net apsigręžė, kone tikėdamasis pušyse išvysti papūgų. – Ar tu kada čia sėdi?

– Ne.

– Kodėl?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– O ką veikčiau sėdėdamas?

– Ak, aplinkui tiek daug dalykų, į kuriuos galima žiūrėti neatitraukiant akių. Aš sėdėčiau čia valandų valandas, gal net dienų dienas. Būčiau amžinai ir nenorėčiau išeiti. – Mergaitė atsargiai prisėdo ant suoliuko, tarsi jis būtų šventenybė, kurią baisu sulaužyti, įsistebeilijo į vandenį ir ėmė vaizduotis, kad turi sodą, kad grožisi šviesa, gaubiančia jį nuo aušros iki sutemų. – Čia plevena Dievas, – tyliai pasakė ji, apimta keistai pagarbios šiurpulingos baimės, tarytum jaustų šiltą angelo alsavimą.

Jis klestelėjo ant suoliuko šalia jos ir ištiesė kojas, rankas susinėrė už galvos.

– Taip manai?

– Ak, žinau. Jaučiu Jį.

Juodu ilgai sėdėjo klausydamiesi kiparisuose klajojančio brizo šnibždesių ir balandžių, be paliovos ulbančių ant vilos stogo. Labanaktis bėgiojo uostinėdamas kampus, paskui prie gyvatvorės pakėlė koją.

– Tai geriausia diena mano gyvenime, – pasakė ji. – Kažin, ar kada buvau tokia laiminga.

Jis smalsiai pažvelgė į ją, jo lūpose šmėstelėjo šypsena.

– Kuo tu vardu, piccolina 1?

Ji pažvelgė į jį dėkingumo ir pasitikėjimo kupinomis akimis.

– Floriana, – atsakė. – O tu?

Jie abu suprato, kad toks prisistatymas kai ką reiškia . Jis delsė atsakyti, tik žvelgė jai į akis, kurios dabar buvo plačiai atmerktos, žvilgsnis drąsus. Tada ištiesė ranką. Mergaitė nedrąsiai spustelėjo ją. Jo plaštaka buvo stambi, oda blyški, o jos rankelė – smulkutė, oda tamsi.

– Dantė Albertas Masimas, – tyliai pasakė jis. – Bet gali vadinti mane Dante.

1 Mažyle (it.).

1 skyrius

Devonas, 2009-ieji

IEŠKOMAS DAILININKAS, KURIS NORĖTŲ VASAROTI „POLZANSO“ VIEŠBUTYJE DEVONE IR SYKIU MOKYTI VIEŠBUČIO SVEČIUS TAPYTI.

BŪSTAS IR MAISTAS VELTUI.

TELEFONAS: 07 972 859 301

„Morris Minor“ dardėjo siauru keliuku į Šeltono kaimą. Pakelėje žėlė aukštos, vešlios gyvatvorės, išdabintos krūminių builių ir neužmirštuolių nėriniais. Pulkelis žvirblių purptelėjo į dangų, kuriame nuo jūros pusės plaukė plunksniniai debesys, genami sūroko vėjo. Automobilis apdairiai pasuko į kelkraštį, kad nesusidurtų su artėjančiu sunkvežimiu, paskui riedėjo toliau per žavų kaimelį, pro namukus baltintomis sienomis ir pilkų čerpių stogais, žioruojant aušrai tviskančiais it auksas.

Šeltono centre tarp didingų klevalapių platanų gūžėsi pilko akmens bažnyčia, o palei jos sieną sparčiai ir grakščiai tipeno juodas katinas, grįžtąs iš sėkmingos naktinės medžioklės. Pravažiavus kaimą keliukas, prieš leisdamasis prie jūros, staigiai suko kairėn. Nuo jo atsišakojo siauras takas, dailiu lanku apeinantis jau pražydusius rododendrų krūmus. Tako gale vėrėsi įspūdingi geležiniai vartai. Automobilis čiūžtelėjo taku ir pro rubuiliais rausvais žiedais apsipylusius krūmus nuburzgė prie vienišo dvaro iš pilko akmens, stūksančio įvažos gale ir išdidžiai žvelgiančio į jūrą.