Санта Монтефиоре: Dvasių medis

Versta iš:

Santa Montefiore

MEET ME UNDER THE OMBU TREE

Simon & Schuster, New York, 2005

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1115-4

Copyright © 2001 by Santa Montefiore

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Dale Mitchell / „ Dreamstime.com“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Vilija Vitkūnienė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011

Iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė

Redaktorė Rita Markulienė

Korektorės Ramutė Prapiestienė ir Lina Kazlauskaitė

Viršelio dailininkė Vita Andriušytė

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Mylimam Sebagui

Solanasų genealoginis medis

Pirmas skyrius

Užsimerkusi matau plokščias derlingas Argentinos pampas. Jos nepanašios nė į nieką šioje žemėje. Mylių mylias driekiasi neaprėpiamas horizontas, – mes sėdėdavome ombu1 medžio viršūnėje ir stebėdavome už jo dingstančią saulę, užliejančią lygumas medumi.

Būdama vaikas nesuvokiau aplink tvyrančio politinio chaoso. Tai buvo generolo Perono tremties laikai; neramūs 1955–1973 metai, kai šalį valdė kariškiai, politinę valdžią siųsdami ratu it neišmanėliai mokinukai, žaidžiantys vaikišką žaidimą, – niūrios partizaninio karo ir terorizmo dienos. Bet Santa Katalina, mūsų ranča, buvo nedidelė ramybės oazė toli nuo riaušių ir priespaudos, kamuojančių sostinę. Nuo stebuklingo savo medžio viršūnės meiliai žvelgdavome žemyn į senamadiškų vertybių ir tradicinio šeimos gyvenimo pasaulį, kurį ženklino jodinėjimas žirgais, polo žaidimas ir ilgos tingios iškylos su kepsniais, čirškinamais ant atviros ugnies akinamoje vasaros saulėje. Neramumus, kunkuliuojančius už mūsų teritorijos ribų, išduodavo tik asmens sargybiniai.

Mano senelis Dermotas O’Dvajeris niekad netikėjo ombu medžio burtais. Ne todėl, kad buvo neprietaringas; norėdamas apmulkinti nykštukus, savo gėrimus kasnakt slėpdavo vis kitoje vietoje. Bet tiesiog neįsivaizdavo, kaip medis gali turėti kokių nors galių. „Medis yra medis, – nutęsdavo jis airiška tartim, – ir nieko daugiau.“ Bet jis buvo nudrėbtas ne iš argentinietiško molio; kaip ir jo duktė, mano motina, buvo svetimšalis ir niekada nepritapo. Net nenorėjo būti palaidotas mūsų šeimos kapo rūsyje. „Iš žemės gimiau ir į žemę sugrįšiu“, – sakydavo jis. Tad buvo palaidotas lygumoje su savo gėrimo buteliu – tikriausiai jam vis dar knietėjo pergudrauti tuos nykštukus.

Negaliu galvoti apie Argentiną neįsivaizduodama to stambaus medžio, išmintingo ir visažinio it orakulas, iškylančio mano atmintyje. Dabar žinau, kad neįmanoma sugrąžinti praeities, bet tarp senų medžio šakų glaudžiasi visi vakarykštės dienos atsiminimai ir į rytdieną dedamos viltys. Kaip akmuo upės vidury, ombu liko toks pats, o visi aplink jį pasikeitė.

Iš Argentinos išvykau 1976-ųjų vasarą, bet kol plaks mano širdis, kad ir kas nuo to laiko atsitiko, jos dūžiai aidės tomis žole užžėlusiomis lygumomis. Užaugau šeimos rančoje, arba campo , kaip sakoma ispaniškai. Santa Katalina buvo vidury lygumos, milžiniško rytinio regiono, vadinamo pampomis, dalyje. Plokščia kaip imbierinis sausainis su riešutais; kur pažvelgsi, visur atsiveria lyguma. Ilgi tiesūs keliai kerta vasarą išdžiūvusią, žiemą žaliuojančią žemę, o mano laikais tie keliai buvo ne ką geresni už lauko keliukus.

Įvaža į mūsų ūkį priminė įvažiavimus į spagečių vesternų miestelius; rudens vėjyje siūbuojanti didelė iškaba stambiomis raidėmis skelbė: „Santa Katalina“. Keliukas driekėsi ilgokas ir dulkėtas, palei jį rikiavosi aukšti klevai, juos susodino mano prosenelis Hektoras Solanasas. Namą, kuriame užaugau, jis pastatė devyniolikto amžiaus pabaigoje. Tai buvo tipiškas kolonijinis statinys plokščiu stogu, su vidiniu kiemeliu, nudažytas baltai. Priešinguose kampuose kilo du bokštai; viename buvo įrengtas mano tėvų miegamasis, kitame miegojo brolis Rafaelis. Kaip pirmagimiui, jam kliuvo geriausias kambarys.

Mano senelis, taip pat pavadintas Hektoru, kad visiems apsunkintų gyvenimą, turėjo keturis vaikus: Migelį, Niką, Paką (mano tėvą) ir Alechandrą. O užaugę ir vedę visi jie pasistatė savo namus. Visi turėjo po kelis vaikus, bet aš daugiausia laiko praleisdavau Migelio ir Čikitos namuose su Sančiu ir Marija, dviem jųdviejų vaikais. Man jie labiausiai patiko. Niko ir Valerijos bei Alechandro ir Malenos namai mums taip pat visuomet būdavo atviri, ir juose mes praleisdavome tiek pat laiko, kiek ir savuosiuose.

Santa Katalinoje namai buvo pastatyti lygumos vidury, juos skyrė tik didžiuliai medžiai – daugiausia pušys, eukaliptai, topoliai ir platanai, susodinti vienodu atstumu vienas nuo kito, kad primintų parkus. Fasadinėje kiekvieno namo pusėje buvo įrengtos plačios terasos, kuriose sėdėdavome ir žiūrėdavome į bekraščius laukus, plytinčius mums prieš akis. Kai pirmą kartą atvykau į Angliją, prisimenu, kaip gėrėjausi kaimo namais; jų sodai ir gyvatvorės buvo tokie tvarkingi ir prižiūrėti. Mano teta Čikita žavėjosi angliškais sodais ir bandė juos kopijuoti, bet Santa Katalinoje tai buvo vargiai įmanoma; dėl kraštovaizdžio platybės gėlių lysvės atrodydavo nei šiaip, nei taip. Todėl mano mama visur prisodindavo bugenvilijų bei hortenzijų ir prikabinėdavo vazonų su snapučiais.

Santa Kataliną supo laukai, čia ganėsi daugybė ponių; dėdė Alechandras juos veisė ir pardavinėjo visame pasaulyje. Ant dirbtinės kalvos, krūmų ir medžių slepiamas, buvo įrengtas didelis plaukiojimo baseinas ir teniso aikštelė, jais naudodavomės visi. Chosė vadovavo gaučams, prižiūrintiems ponius ir gyvenantiems trobelėse, vadinamose rančomis. Jų žmonos ir dukterys mūsų namuose dirbo tarnaitėmis – virė, tvarkė ir prižiūrėjo vaikus. Aš kankinamai laukdavau ilgų vasaros atostogų, trunkančių nuo gruodžio iki kovo vidurio. Per tuos kelis mėnesius neišvažiuodavome iš Santa Katalinos. Tą laiką aš prisimenu šilčiausiai.

Argentina labai katalikiška. Bet niekas nebuvo taip karštai atsidavęs katalikybei kaip mano motina Ana Melodija O’Dvajer. Senelis O’Dvajeris buvo religingas, bet neperžengdavo sveiko proto ribų – ne taip, kaip mama, kurios gyvenimą varžė poreikis laikytis išorinių normų. Religija ji manipuliuodavo savo naudai. Valandų valandas mus, vaikus, linksmindavo jų ginčai apie Dievo valią. Mama tikėjo, kad viskas yra Dievo valioje: jei ji prislėgta, Dievas ją už ką nors baudžia, jei ji laiminga, tuomet jai siunčiamas atpildas. Jei aš jai pridarydavau rūpesčių, o taip dažniausiai ir būdavo, tuomet Dievas bausdavo ją dėl to, kad prastai mane auklėja.

Senelis O’Dvajeris sakydavo, kad ji tiesiog vengianti atsakomybės. „Vien dėl to, kad šį rytą esi irzli, nekaltink Viešpaties; Ana Melodija, noras pakeisti pasaulį kyla dėl tavo požiūrio į jį.“

Jis sakydavo, kad sveikata yra Dievo dovana, o laimė priklauso nuo mūsų pačių. Anot jo, viskas pareina nuo požiūrio; taurė vyno gali būti puspilnė arba pustuštė – kaip pažiūrėsi. Svarbiausia į viską žvelgti teigiamai. Mama manė, kad tai burnojimas prieš Dievą, ir jos veidas parausdavo, jei jis apie tai užsimindavo, o tai atsitikdavo dažnai, nes jam patiko ją kankinti.