Санта Монтефиоре - Dvasių medis

Kai važiuojant aukštų medžių alėja namas dingo šešėliuose, ji tarė vairuotojui:

– Štai čia, gale, pasukite į kairę. Yra dar viena paskutinė vieta, kurioje norėčiau apsilankyti prieš išvažiuodama.

Ir nukreipė jį prie ombu.

Penkiasdešimtas skyrius

Automobilis, kiek galėjo, dardėjo lauko keliuku. Privažiavus keliuko galą ji paprašė vairuotojo palaukti – likusį kelią nueis pėsčia. Po audros oras dabar buvo atvėsęs, žolė atsigavusi nuo taip reikalingo lietaus. Sunkia širdimi ji traukė takeliu, kuriuo per pastarąsias dienas ėjo tokią daugybę kartų. Jausmų nebeliko, tarytum nervai būtų tiesiog išsijungę ir atsisakę ką nors jausti.

Ji priėjo prie medžio, regėjusio visas jos nelaimes. Jis stūksojo didingas ir išdidus, it brangus senas draugas, niekad neteisiantis, tik stebintis su tyliu supratimu. Ranka meiliai perbraukė per jo kamieną ir prisiminė laimingesnius laikus su Sančiu. Pažvelgusi į laukus ji pamatė tolumoje polą žaidžiančius gaučus, jų įdegusius kūnus, karštyje žaidžiant be marškinių. Chavjeras buvo tarp jų. Negalėjo įžiūrėti, kuris, bet žinojo, kad jis ten. Ten, kur jo vieta.

Netikėtai ji pajuto, kad yra ne viena. Atsigręžė ir pamatė liūdną Sančio veidą. Jis atrodė toks pat nustebęs ją matydamas, kaip ir ji.

– Man pasakė, kad išvažiavai. Nežinojau, kur dėtis, – kankindamasis sušuko jis ir žengė jos apkabinti.

– Nepajėgiau dar kartą su tavimi atsisveikinti. Tiesiog neturėjau jėgų, – sumurmėjo ji jausdama nenugalimą sielvartą.

– Aš tik neseniai tave suradau, – liūdnai tarė jis. – Negaliu leisti tau išvažiuoti.

– Bet juk tai neįmanoma, tiesa? Jei tik…

– Nereikia, – vos ištarė jis. – Jei leisimės „jei tik“ keliu, gyvi sulįsime į žemę. – Jis veidu pasitrynė į jos plaukus, lyg norėdamas pasislėpti nuo neišvengiamybės.

– Tu manęs nemylėtum, jei galėčiau palikti savo vaikus, – liūdnai tarė ji prisiminusi Marijos patarimą. Pagalvojo apie Chavjerą – skausmas, kad prieš daugybę metų jį paliko, tebedraskė jos sąžinę.

– Tik noriu kvėpuoti tuo pačiu oru kaip tu.

– Bet Marija buvo teisi. Mūsų gyvenimai dabar labai skirtingi; abu turime šeimas, kurias mylime. Negalime sugriauti gyvenimo visiems tiems žmonėms.

– Žinau. Bet vis dar mėginu rasti išeitį.

– Išeities nėra. Mano vieta jau ne čia.

– Tavo vieta su manimi. Mes skirti vienas kitam.

– Tai gražus sapnas, miela galimybė, kaip galėjo būti. Bet tai neįmanoma. Žinai, kad neįmanoma.

Jis linktelėjo ir susitaikęs giliai atsiduso.

– Tuomet leisk man įsiminti tavo veidą, kad niekuomet jo nepamirščiau, – iškilmingai tarė jis glostydamas pirštais jai skruostą. Pabučiavo akis, anot jo, „švelnias ir rudas kaip cukrus“, paskui nosį, smilkinius, kaktą, smakrą ir bučiuodamas kalbėjo, kodėl myli kiekvieną šią dalį. Paskui pasiekė lūpas.

– Niekuomet nepamiršiu, ką reiškia tave jausti, Čiofi, nei koks tavo kvapas. – Ir bučiuodamas paragavo jos ašarų sūrumo.

Juodu apsikabino. Žvelgdama į jūros žalumo jo akis Sofija žinojo gyvensianti pačioje slapčiausioje jų gelmėje ir naktį, kai fantazija ir tikrovė susilieja į viena, pasirodysianti jo mylėti. Paskutinį kartą Sofija pabučiavo jį į lūpas ir jiems išsiskyrus dar ilgai jautė jų skonį. Vieną sykį atsigręžė ir pamatė vienišą figūrą, sėdinčią prie medžio kamieno. Pamojo jam, paskui nusisuko ir nuėjo. Tas vaizdas, kaip jis sėdi vienas po ombu medžiu, vėliau pasirodys jai vos užmerkus akis.

Man visi sakė, kad Anglijoje ombu medis neprigis. Bet išrinkau jam vietą mūsų sode Glosteršyre, kad už jo leistųsi saulė, ir vis tiek pasodinau. Jis auga.

Padėka

Norėčiau nuoširdžiausiai padėkoti savo argentinietiškai „šeimai“, kuri priėmė mane į savo pasaulį. Dalijosi su manimi namais ir savo šalimi, ir įkvėpė jiems meilę. Be jų ši knyga nebūtų buvusi parašyta.

Taip pat norėčiau padėkoti savo draugei Katie Rock, agentui Jo Frankui ir redaktorei Kirsty Fowkes už neįkainojamus patarimus bei paramą, ir savo mamai už atsiminimus.