Санта Монтефиоре - Dvasių medis

– Tegu mane griausmas, Ana Melodija, bet kuo greičiau liausiesi kalbėjusi Dievo vardu ir prisiimsi atsakomybę už savo nuotaikas, tuo laimingesnė būsi.

– Tebus tau atleista, tėveli, – išlemendavo ji, o skruostai nusidažydavo rausva spalva, kontrastuojančia su saulėlydžio raudonumo plaukais.

Mama turėjo gražius plaukus. Ilgas kaštonines kaip Botičelio Veneros garbanas, tik pati niekuomet neatrodydavo nei tokia romi, nei poetiška kaip Venera. Ji būdavo arba pernelyg įsitempusi, arba per daug pikta. Kadaise jos būta paprastos – senelis pasakojo, kad ji basa it laukinis žvėrelis degančiomis akimis liuoksėdavo po Glengarifą, jų namus Airijoje. Jis sakė, jos akys būdavo mėlynos, o kartais pilkos kaip lietinga airiška diena, kai saulė sunkiai skverbiasi pro debesis. Man tai skambėjo labai poetiškai. Jis man pasakojo, kaip ji nuolat bėgdavo į kalvas.

– Tokio dydžio kaimelyje nieko negalėjai pamesti, net ir tokio gyvo vaiko kaip Ana Melodija O’Dvajer. Bet kartą ji kelias valandas neparėjo. Apieškojome kalvas, šaukėme ją, net dangus aidėjo. Suradome po medžiu prie upelio žaidžiančią su pustuziniu aptiktų lapės jauniklių. Žinojo, kad jos ieškome, bet tiesiog nepajėgė atsiplėšti nuo tų lapiukų. Jie buvo netekę motinos, ir ji verkė.

Kai paklausiau, kodėl ji pasikeitė, jis atsakė, kad ją nuvylė gyvenimas.

– Audra dar nenurimo, bet nebematau saulės, besiskverbiančios pro debesis.

Stebėjausi, kodėl gyvenimas ją taip nuvylė.

O mano tėvas buvo romantiška asmenybė. Mėlynų kaip rugiagėlės akių ir į viršų užriestais lūpų kampučiais, net kai nesišypsodavo. Jis buvo senjoras Pakas, ir visi ūkyje jį gerbė. Aukštas, lieknas ir vešlių plaukų. Ne toks plaukuotas kaip jo brolis Migelis – Migelis atrodė kaip lokys ir tokios tamsios odos, kad buvo vadinamas indėnu. Tėtis buvo šviesesnis, kaip jo motina, ir toks gražus, kad Soledada, mūsų tarnaitė, patarnaudama prie stalo dažnai nukaisdavo. Kartą ji man prisipažino negalinti žiūrėti jam tiesiai į akis. Tėtis tai suprato kaip kuklumo požymį. Negalėjau jam pasakyti, kad taip yra dėl to, jog jis jai patinka, – man ji niekuomet nebūtų atleidusi. Soledada nedaug turėjo reikalų su mano tėvu, daugiau su mama, bet ji viską pastebėdavo.

Norėdama išvysti Argentiną svetimšalės akimis, turiu sugrįžti į laikus, kai būdama vaikas važiuodavau arklio traukiama brika, vadinama carro , o senelis O’Dvajeris reikšdavo savo nuomonę apie dalykus, kurie man atrodė įprasti ir kasdieniški. Pirmiausia apie žmonių prigimtį. Šešioliktame amžiuje Argentiną užkariavo ispanai, ir ji buvo valdoma Ispanijos karūnai atstovaujančių vietininkų. Nepriklausomybė iš ispanų buvo atkovota du kartus – 1816 metų gegužės 25-ąją ir liepos 9-ąją. Senelis sakydavo, kad argentiniečiams būdinga tą patį švęsti dukart. „Jiems visuomet reikia viską daryti reikšmingiau ir geriau nei visiems kitiems“, – niurnėdavo jis. Greičiausiai jis buvo teisus; juk prospektas Buenos Airėse, pavadintas Liepos 9-osios vardu, yra plačiausias pasaulyje. Vaikystėje visuomet labai tuo didžiavomės.

Devyniolikto amžiaus pabaigoje, atsiliepdami į žemės ūkio revoliuciją, tūkstančiai europiečių, ypač iš šiaurės Italijos ir Ispanijos, imigravo į Argentiną dirbti derlingos pampų žemės. Tada atvyko ir mano protėviai. Hektoras Solanasas buvo šeimos galva, be to, puikus žmogus; jei ne jis, gal niekad nebūtume išvydę ombu medžio ar imbierinį sausainį primenančios lygumos.

Kai mintimis grįžtu į tas kvepiančias lygumas, iš atminties miglų visu ryškumu iškyla šiurkštūs įrudę gaučų veidai. Tas vaizdas verčia atsidūsėti iš pačių esybės gelmių, nes gaučas yra visko, kas argentinietiška, romantiškas simbolis. Kadaise tai buvo pašėlę ir nesutramdomi metisai (indėniško ir ispaniško kraujo turintys žmonės), gyvenantys už įstatymo ribų iš didelių galvijų ir arklių bandų, klajojančių po pampas. Jie gaudydavo arklius ir raiti gindavo karvių bandas. Paskui mainais į matę ir tabaką parduodavo odas ir lajų – labai pelningai. Žinoma, taip buvo dar prieš jautienai tampant eksporto preke. Matė – tai tradicinė žolelių arbata, kurią jie siurbčiodavo iš dekoruotų apvalių indų, išskobtų iš moliūgų, pro puošnų sidabrinį šiaudelį, vadinamą bombilla . Prie matės įprantama, be to, pasak mūsų tarnaičių, ji padeda atsikratyti svorio.

Gaučas gyvena ant žirgo – jojimo meistriškumu jam tikriausiai neprilygsta niekas pasaulyje. Santa Katalinoje gaučai puošė kraštovaizdį. Jų drabužiai įspūdingi, o kartu praktiški. Jie dėvi bombachas , dukslias kelnes, ties kulkšnimis susegamas sagomis, kad galėtų sukišti į odinius aulinius batus; faja , vilnone juosta, jie susijuosia juosmenį, o paskui ją paslepia po rastra , standžiu odiniu diržu, išpuoštu sidabrinėmis monetomis. Be kita ko, rastra yra atrama nugarai ilgas dienas jodinėjant ant žirgo. Tradiciškai jie nešiojasi facón , peilį, naudojamą gyvuliams kastruoti ir odai lupti, taip pat gintis nuo priešų ir valgant. Senelis O’Dvajeris kartą pajuokavo, kad Chosė, mūsų gaučų vyresnysis, turėtų dirbti cirke. Tėvas įsiuto, bet džiaugėsi, kad uošvis nemoka nė žodžio ispaniškai.

Gaučai ne tik gabūs, bet ir labai išdidūs. Jie priklauso romantiškai nacionalinei Argentinos kultūrai, apie juos sukurta daug romanų, dainų ir eilių. Geriausias to pavyzdys – Martino Fiero epinė poema „Gaučas“2. Žinau, nes mokykloje buvome verčiami atmintinai mokytis ilgų jos ištraukų. Retkarčiais, kai Santa Katalinoje tėvai priimdavo užsienio svečius, gaučai rengdavo jiems fantastiškus spektaklius. Tai būdavo rodeo, žirgų prajodinėjimas ir daug jodinėjimo siaubingu greičiu, ore it demoniškoms gyvatėms pliaukšint lasams.

Chosė išmokė mane žaisti polą – tais laikais mergaitei tai buvo retas dalykas. Berniukams nepatiko, kad žaidžiu, nes man sekėsi geriau nei kai kuriems iš jų, ir, žinoma, tikrai geriau, nei derėjo sektis mergaitei.

Mano tėvas visada labai didžiavosi, kad argentiniečiai yra nenuginčijamai geriausi polo žaidėjai pasaulyje, nors pats žaidimas atsirado Indijoje ir į Argentiną buvo atvežtas britų. Mano šeima važiuodavo į Buenos Aires stebėti aukščiausio lygio turnyrų, vasarą, spalio ir lapkričio mėnesiais, žaidžiamų polo arenoje Palerme. Prisimenu, mano broliai ir pusbroliai šiuos turnyrus išnaudodavo pažintims su merginomis; mieliau čia nei mieste per mišias, kur į kunigą niekas nekreipia per daug dėmesio, nes visi pernelyg užsiėmę – ryja vienas kitą akimis. Bet Santa Katalinoje polas būdavo žaidžiamas beveik kiaurus metus. Ponius treniruodavo ir prižiūrėdavo petiseros , arklininkai, o mums tereikėdavo tik pranešti, kada žaisime, ir poniai būdavo pabalnojami ir paruošiami, prunkšdami laukdavo eukaliptų šešėlyje, kada mums jų prireiks.

Tomis dienomis, septintajame dešimtmetyje, Argentinoje siautė nedarbas ir infliacija, nusikalstamumas, socialiniai neramumai ir represijos, bet taip būta ne visada. Dvidešimto amžiaus pradžioje iš mėsos ir kviečių eksporto Argentina susikrovė didžiulius turtus, tada praturtėjo ir mūsų šeima. Argentina buvo turtingiausia Pietų Amerikos šalis. Tai buvo auksinis klestėjimo ir elegancijos amžius. Dėl nuosmukio mano senelis Hektoras Solanasas kaltino negailestingą prezidento Chuano Domingo Perono diktatūrą, pasibaigusią 1955-aisiais, įsikišus kariškiams, Perono tremtimi. Šiandien apie Peroną vis dar diskutuojama taip pat karštai kaip ir tada, kai jis buvo diktatoriumi. Jis visuomet įkvepia arba didžiausią meilę, arba smarkią neapykantą, nė vieno nepalieka abejingo.