Санта Монтефиоре - Dvasių medis

Fernandas, vyresnysis Sančio brolis, žaidė turėdamas vos keturių įvarčių handikapą. Fernandą erzino, kad jaunesnis broliukas visur jį pranoksta. Dar labiau žemino tai, kad Santis ne tik pranašesnis sportininkas – jis pranoko jį būdamas raišas. Fernandas akivaizdžiai matė, kad Santis ne tik tėvų numylėtinis – jis buvo tikrų tikriausia jų akių šviesa. Tad jis troško, kad broliui nesisektų, troško taip smarkiai, kad naktį grieždavo dantimis, bet Santis atrodė neįveikiamas. Dabar prakeiktas dantų gydytojas įdavė Fernandui dėvėti naktimis šlykščią plokštelę dantims apsaugoti – dar viena vinis, Sančio džiaugsmingai įkalta į jo karstą.

Savo ruožtu Sofija turėjo du vyresnius brolius, Rafaelį ir Agustiną, jie visi sudarė komandos žaidėjų ketvertą. Rafaelis taip pat žaidė turėdamas keturių įvarčių handikapą, Agustinas – dviejų. Sofija, nors ir labai tūžo, nebuvo laikoma žaidėja.

Sofija troško būti gimusi berniuku. Ji nekentė mergaitiškų žaidimų ir užaugo sekiodama berniukus, vis vildamasi, kad šie ją priims. Santis visuomet leisdavo jai prisidėti. Jis dažnai padėdavo jai žaisti polą ir primygtinai reikalavo, kad ji treniruotųsi su berniukais, net kai tekdavo susidurti su įnirtingu brolio ir pusbrolių pasipriešinimu. Šiems labai nepatiko žaisti polą su mergaite, juolab žaidžiančia geriau nei kai kurie iš jų. Santis tvirtino, kad leidžia jai prisidėti vien dėl šventos ramybės. „Tu moki būti labai reikli, tad lengviau nusileisti“, – pasakė jai. Santis buvo jos numylėtas pusbrolis. Jis visuomet ją užstodavo. Tiesą sakant, buvo jai geresnis brolis nei Rafaelis ar nelaimėlis Agustinas.

Dabar Santis metė Sofijai savo peiliuką.

– Tai eik, įrėžk savo norą, – tingiai tarė iš marškinių kišenės traukdamas pakelį cigarečių. – Čiofi, nori cigaretės?

– Žinoma, kodėl gi ne.

Jis išėmė vieną cigaretę, pridegė ją, tada giliai užtraukęs padavė pusseserei. Sofija mikliai it venesuelietiška beždžionėlė pasilypėjo ant aukštesnės šakos ir atsisėdo užsikėlusi koją ant kojos, pro apspurusius džinsų plyšius pasimatė rudos kelių girnelės.

– Na, tai ko man norėti šį kartą? – atsiduso ji ir atlenkė peiliuką.

– Žiūrėk, kad būtų įgyvendinama, – patarė Santis, metęs žvilgsnį į tyliai sėdinčią sesutę, kuri su neslepiamu susižavėjimu stebėjo pusseserę. Sofija užtraukė dūmo, paskui pasibjaurėjusi išpūtė.

– Ei, atiduok man cizą, jei neketini iš tikrųjų rūkyti. Negadink, – suirzo jis. – Nė neįsivaizduoji, kaip sunkiai jų gaunu.

– Nemeluok. Tau jų parūpina Enkarnasijona, – atsainiai atšovė Sofija ir pradėjo rėžti žievę. Po pirmo pjūvio minkštas medis gana lengvai pasidavė, mažos drožlės krito šalin kaip šokoladas.

– Kas tau sakė? – Klausime nuskambėjo kaltinimas.

– Marija.

– Aš nenorėjau… – pradėjo teisintis Marija.

– Klausyk, Santi, kam tai rūpi. Visiems nusipjaut. Šiaip ar taip, mes saugosime tavo paslaptį, – tarė Sofija, dabar labiau susidomėjusi savo noru nei kivirču, kurį įžiebė tarp brolio ir sesers.

Laikydamas cigaretę tarp nykščio ir smiliaus Santis giliai užsitraukė dūmo žiūrėdamas į Sofiją, raižančią žievę. Jis užaugo su ja ir visuomet laikė ją dar viena seserimi kartu su Marija. Fernandas su tuo nesutiko; jis Sofiją geriausiu atveju pakentė. Sofijos veide atsispindėjo didelis susikaupimas. Jos graži oda, nusprendė Santis. Glotni ir ruda kaip Enkarnasijonos pieniško šokolado putėsiai. Profilis rodė esant tam tikro pasipūtimo, gal dėl to, kad nosies galelis buvo kiek užsirietęs į viršų, o gal dėl tvirto smakro? Jam patiko jos charakteris; ji buvo įžūli ir sunkiai sukalbama. Migdolinės rudos akys akimirksniu persimainydavo ir iš romių tapdavo valdingos, o jai supykus patamsėdavo nuo kaštoninės iki sodriai rudos su raudonais atspalviais – tokios spalvos akių jam nebuvo tekę regėti. Niekas nebūtų galėjęs jos pavadinti silpna priešininke. Jam tas bruožas patiko; ji turėjo žavesio, traukiančio prie jos žmones, net jei kartais, per daug prisiartinę, jie nusvildavo pirštus. Iš savo ypatingo asmens pozicijų jam patikdavo stebėti, kaip jie nudega. Kai subyrėdavo jos draugystės, visuomet būdavo Santis, pas kurį galima sugrįžti.

Po kurio laiko Sofija atsitiesė ir, žvelgdama į savo meno kūrinį, išdidžiai nusišypsojo.

– Na, tai kas ten? – Marija pasilenkė į medžio tankmę, norėdama geriau įžiūrėti.

– Nejau nesupranti? – pasipiktino Sofija.

– Nepyk, Sofija, nesuprantu, – atsakė ši.

– Tai širdelė. – Ji sugavo Marijos žvilgsnį.

Ši klausiamai susiraukė.

– Tikrai?

– Kiek šabloniška, ar ne? Kas tas laimingasis? – paklausė Santis, kuris buvo vėl nudribęs ant savo šakos ir tingiai tabalavo rankas ir kojas.

– Nesakysiu, nes neišsipildys, – atsakė ji ir apsimestinai droviai nuleido akis.

Sofija rausdavo retai, bet pastaruosius kelis mėnesius ji savo pusbroliui ėmė jausti kitokius jausmus. Kai jis taip įdėmiai pažvelgdavo jai į akis, jos veidas nukaisdavo, o širdis be jokios aiškios priežasties imdavo šokinėti it svirplys. Ji žavėjosi juo, gerbė jį, dievino. Keista, bet jos veidas ėmė dažniau rausti. Tai nutikdavo be jos valios, jos niekas neklausė, tiesiog ji nurausdavo. Kai pasiskundė Soledadai, kad kalbant su berniukais jai rausta veidas, tarnaitė nusijuokė ir pasakė, jog visa tai dėl brendimo. Sofija vylėsi greitai iš to išaugti. Dabar ji smalsiai ir gyvai tyrinėjo šiuos naujus jausmus, bet Santis buvo nutolęs už daugybės mylių, pūtė dūmus kaip indėnas. Marija paėmė peiliuką ir išpjaustė mažą saulutę.

– Tebūsiu palaiminta ilgai ir laimingai gyventi, – tarė ji.

– Keistokas noras, – suraukusi nosį nusišaipė Sofija.

– Niekuomet nieko nelaikyk savaime suprantamu dalyku, Sofija, – rimtai tarė Marija.

– O Dieve, jau klauseisi mano motinos kliedesių. Ar dabar pabučiuosi savo nukryžiuotąjį? – Marija nusijuokė, o Sofija nutaisė dievobaimingą veidą ir nepagarbiai persižegnojo.

– Santi, nejau nesugalvosi noro? Nagi, juk tai tradicija! – mygo ji.

– Ne, tai mergaitiški reikalai, – atsakė jis.

– Kaip sau nori, – tarė Sofija atsišliedama į kamieną. – Mmm. Užuodi eukaliptus? – Šilkinis vėjelis švelniai glostė įkaitusius skruostus, nešdamas nesupainiojamą vaistus primenantį eukaliptų aromatą. – Žinai, iš visų campo kvapų šitą mėgstu labiausiai. Jei pasiklysčiau jūroje ir užuosčiau šį kvapą, pravirkčiau iš namų ilgesio. – Ir ji melodramatiškai atsiduso.

Santis giliai užsitraukė ir išpūtė dūmų žiedus.

– Sutinku, šis kvapas man visuomet primena vasarą.

– Neužuodžiu eukaliptų. Į mano pusę neša tik Sančio Marlboro dūmus, – pasiskundė Marija ranka sklaidydama orą.

– Bueno , tuomet nesėdėk pavėjui, – atšovė jis.

– Ne, Santi, tai tu nesėdėk man prieš vėją!

– Mujeres! – atsiduso jis, šviesiai rusvi plaukai draikėsi aplink jo galvą kaip paslaptinga aura, apie kurias kaime svaičiodavo La Vieja Bruja . Matyt, visi jas turėjo, išskyrus ypač blogus žmones. Trijulė tysojo ant šakų it katės, visi tylėdami ieškojo prieblandoje įsižiebiančių pirmųjų žvaigždžių.

Poniai šnarpštė ir nuvargę mindžikavo po medžiu, norėdami pailsinti kojas jie kartkartėmis perkeldavo svorį nuo vienos ant kitos. Mosuodami galvomis kantriai gynėsi nuo debesies musių ir uodų, susispietusių aplink juos. Pagaliau Marija pasiūlė traukti namo.

– Tuoj bus visiškai tamsu, – nekantriai tarė ji lipdama ant ponio.